G. Petkevičaitė-Bitė – bajoriškosios kultūros augintinė

Bajoriška aplinka

Gabrielės tėvas – Jonas Leonas Petkevičius, motina – Malvina Ona Chodakauskaitė. Žemaičių bajorams nuo seno buvo būdinga vartoti tarmišką vyriškos giminės pavardės formą su baigmeniu „-čia“: Petkevyčia (analogiškai Stanevyčia – Stanevičius, Bilevyčia – Bilevičius). Dėl šios priežasties ir būsimosios rašytojos pavardė buvo vartojama Petkevičaitės, o ne Petkevičiūtės forma.

Petkevičių šeima buvo turtinga, niekada nesusidūrusi su jokiais nepritekliais (2). Tai bajoriška giminė, nuo seno krašte turėjusi savo dvarelių ir valdomos žemės plotų, ištikima bajoriškoms tradicijoms. Daugelį jos atstovų glaudžiai siejo asmeninių interesų platumas ir taurus humanizmas, puikus išsilavinimas, iš kartos į kartą perduodamos dvasinės vertybės, ypač meilė gimtajam kraštui. Petkevičių ir Chodakauskų giminių palikuonių asmeniniai likimai liudija gilų jų ryšį su svarbiausiais krašto istorijos įvykiais, stipresnį jos jutimą ir išgyvenimą.

Petkevičių šeima buvo turtinga, niekada nesusidūrusi su jokiais nepritekliais. Tai bajoriška giminė, nuo seno krašte turėjusi savo dvarelių ir valdomos žemės plotų, ištikima bajoriškoms tradicijoms.

Be Gabrielės, šeimoje augo dar penki vaikai: sesutė Judita (1867–1880) ir keturi broliai – Vladislovas Juozapas Ipolitas, Jonas Tadas (1864–1893), Petras (1866–apie 1882), Leonas Aleksandras (1869–1918) (3).

Nuo mažumės Gabrielę veikė ypatinga bajorijos gyvenimo patirtis. Pasiturinčiuose namuose buvo gausi biblioteka su knygomis lenkų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis. Čia niekada netrūko svečių, priėmimų, švenčių, skambėjo muzika, vyko literatūriniai ir politiniai inteligentijos debatai, kaip ir būdinga XIX a. Lietuvos bajorų dvaruose.

Kambarius puošė senoviniai protėvių portretai ir fotografijos, paveikslai, praeities epochose gyvenusių kartų relikvijos ir daiktai, gyvai liudiję jų pomėgius, veiklą ir asmenines istorijas, primenantys giminės žmonių likimus. Stalčiuose glūdėjo archyviniai dokumentai, seni laiškai, bylojantys apie garbingos giminės šaknis ir įspūdingus gyvenimų fragmentus. Tai buvo, Viktorijos Daujotytės žodžiais, ankstyvoji G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimo gramatika, kilusi iš gyvenamojo pasaulio erdvės (4). Šioje erdvėje jungėsi skirtingi laikai, gyvai jautėsi kultūrinio istorinio pasaulio aukštis ir galia. Bajoriško gyvenimo gramatika nuo mažens formavo laisvo žmogaus mentalitetą, diegė stiprų savigarbos ir savivertės jausmą, žadino dėmesį istorijai.

Rašytoja: nežinomas fotografas įamžino G. Petkevičaitę-Bitę apie 1939 m. Saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje, MLLM F1 9166

Auklės Pelagijos įtaka

Kaip ir būdinga bajorų šeimoms, vaikų priežiūra buvo patikėta samdomai auklei. Nuo pirmųjų dienų Gabrielę prižiūrėjo auklė Pelagija. Apie šią mielą globotoją, visam gyvenimui išlikusią atmintyje, G. Petkevičaitė-Bitė rašė savo atsiminimuose (5). Būtent ji ugdė emocines mergaitės pajautas, mokė pažinti gamtos pasaulio įvairovę ir ja gėrėtis: „Kai tik išmokau šiek tiek vaikščioti, mano auklė Pelagija ėmė mane vesti ne tik į sodną, bet gražiomis dienomis nešti dažnai net į girią. Ten paukščių čiulbėjimas, visokių vabzdžių dūzgimas niekuomet nenutildavo ir, rodosi, raginte ragino džiaugtis.“ (6) Nuo to laiko gamta, ypač miškas, dideli šlamantys medžiai Gabrielei taps stipriausiu dvasinės atgaivos šaltiniu. „Pelagija išmokė mane pažinti daug paukščių. Pirmiausia – atskirti pilką žvirblį nuo ilgasparnės kregždės, kuri ir mūsų namų pastogėje lipdė savo lizdelį ir drauge su žvirbliais buvo nuolatinė mūsų kiemo ir sodno viešnia.“

„Girioje supažindino Pelagija mane ir su geniu, kurs nuolat savo snapu belste beldė į storus medžių liemenis. Džiugino mane ir voverėlės, šokinėjančios medžių šakose virš mūsų galvų. Kartais užeidavome krūmuose ir kiškelį, rupšnojantį žolę. Kiškelis, mūsų išsigandęs, paskubėdavo nustriokčiuoti nuo mūsų, o man būdavo gardaus juoko. (...) Šaltesniam ir lietingam rudens orui užėjus tėveliai nebeleido Pelagijai vesti manęs nei į girią, nei į kiemą. Nenuobodžiavau ir savo kambarėly, kuriame gyvenome mudvi su Pelagija. Ji padainuodavo gražiai, kartais dainuodama pašokdavo su manimi. Gi motutė, aplankydama mus, atnešdavo dažnai ir skanėstų arba atsivesdavo ir kokią malonią viešnią“, – rašė G. Petkevičaitė (7).

Senoji auklė, kilusi iš lietuviško tradicinio kaimo, atsinešusi iš jo liaudišką savimonę ir pasaulio pažinimo būdų, suteikė mergaitei galimybę žvelgti į jį nuostabos akimis, stengėsi atskleisti aplinkos grožį, vaiko gyvenimą apgaubdama paprastu ir nuoširdžiu jaukumu. Ji viena pirmųjų perdavė Gabrielei gyvą gimtosios lietuvių kalbos jausmą, nes kalbėjo tik šia kalba, atvėrė jai ir lietuvių tautinių dainų erdvę, drauge mokydama pajusti kasdienio buvimo džiugesį. Su Pelagijos ir mamos vardais susijusios ir pirmosios humanizmo, žmogiškosios atjautos ir tikėjimo pamokos mažosios Gabrielės gyvenime: „Motutė drauge su Pelagija išmokė mane gražiai persižegnoti ir Dievulio prašyti, kad tėvelius sveikus laikytų ir mane laimintų, kad sveika augčiau ir visus žmones mylėčiau“ (8).

Auklė nuo mažų dienų dvasiškai augino mergaitę tikra to žodžio prasme. G. Petkevičaitė-Bitė prisiminė, kad kartą ji pažadino mergaitę naktį iš miego ir parodė kieme siaučiančius plėšrius vilkus: „Tylomis iš lovelės iškėlė ir nešte nunešė į virtuvę, kur buvo vienintelis mažas langelis, iš vidaus atstumiamas. Visi kiti langai buvo stori ir langinėmis iš oro pusės uždaromi nakčiai.

Pirmasis Gabrielės prisiminimas, susijęs su gyvenimu Puziniškio dvarelyje, – bačiukai. „Buvo jie odiniai, raudoni.

Pažvelgus pro langelį, tuoj išvydau mūsų kieme, netoli gonkų, prie pat šulnio, du didžiausius palšo plauko kudlius, daug daug didesnius už mano senelio medžioklinius kurtus.

Pelagija šnibždėjo man į ausį:

– Na, įsižiūrėk gerai! Tie vilkai palšūs. Tik tavo senelio kurtai laibesni patys ir jų kojos laibesnės ir jie ne taip kudloti, kaip tie bjaurybės.

Pelagija staiga nukirto kalbą, nes tos jos vadinamos bjaurybės išgąsdino mus abi neapsakomai savo pasibaisėtinu kaukimu. Pakėlę galvas aukštyn, lyg žvelgdami į danguje žibantį mėnulį ir ištiesę savo gauruotus kaklus, nesiliovė kaukę..." (9).

Taip paprasta kaimo moteris palaipsniui brėžė mergaitei takoskyrą tarp gėrio ir blogio, juoda ir balta, pamažėle ugdė moralines jos nuostatas. G. Petkevičaitės atsiminimuose iškylantis auklės paveikslas neatsiejamai suponuoja jos didžiules pastangas formuoti pasaulėvoką – vaikui parodyti tai, kas egzistuoja aplink, ir ką reikia rinktis, ką gerbti, mylėti, vertinti ir ko nekęsti. Pavasarį vedžiodama mergaitę sausais žvyruotais dvaro takeliais ji rodė ir skatino įsižiūrėti ir stebėti žmonių, plūstančių pas daktarą, skirtingumą, aiškino, kodėl kiekvienas vis kitaip apsirengęs, apsiavęs – kaip vilki baudžiauninkas ir bajoras, pasiturintis miestietis. Taip žadino jos asmeninę savižiną, socialinį jautrumą.

Petkevičių vaikai buvo puošniai rengiami ir gerai prižiūrimi, jiems nieko netrūko. Pirmasis Gabrielės prisiminimas, susijęs su gyvenimu Puziniškio dvarelyje – bačiukai. „Buvo jie odiniai, raudoni. Užmovė man ant kojyčių. Auklė pastatė mane ant stalo, paėmusi po pažasčių, šokdino mane dainuodama. Man nei auklės dainavimas nerūpėjo, tik lenkiuos, tik lenkiuos bačiukų žiūrėti“, – rašė ji prisiminimuose (10). Taip praėjo pirmieji treji Gabrielės gyvenimo metai.

Išsaugota lietuvybė

Lietuviškai su vaikais kalbėjo ir tėvai Jonas Leonas ir Malvina Petkevičiai. Lenkų kalba buvo svarbus XIX a. bajoriško gyvenimo atributas – tą vaizdžiai liudijo garsaus Žemaitijos bajoro Vladimiro Gadono atsiminimai, kuriuose teigiama, kad tai – „gero tono kalba, taip pat teismų kalba, kuria rašomi visi dokumentai, visi kanceliarijų aktai, bylos ir korespondencijos“ (11).

Vis dėlto, nors Lietuvos bajorai gerai mokėjo lenkų kalbą, bet ne viena jų šeima namuose kalbėjo lietuviškai ir šios kalbos mokė savo vaikus. Bajorai lietuviškai kalbėjo su valstiečiais ir tarpusavyje, ypač Žemaitijos pavietuose. Šios kalbos XIX a. pirmojoje pusėje buvo mokoma visose Žemaitijos parapinėse mokyklose, ją bendraudami dažnai vartojo ir mokiniai, ir studentai, kalbėję dviem kalbomis. Istoriniai duomenys liudija, kad 1831 m. sukilimo metu daugybė legionuose tarnavusių bajoraičių puikiai kalbėjo lietuviškai (12).

Nors Lietuvos bajorija nuo XVI a. kultūriškai brendo ir formavosi stipriai veikiama Vakarų Europos ir lenkų visuomenės intelektualinio gyvenimo tradicijų, tarp jų ne vienu atveju driekėsi ir platūs gimininiai, kultūriniai, ekonominiai ūkiniai ir politiniai ryšiai, XIX a. pirmojoje pusėje lenkų kalba nebuvo visiškai nustelbusi lietuvių kalbos. Buvo bajorų šeimų, kurios laikėsi senosios lietuvių kalbos vartojimo tradicijų, jautė lietuviškas savo giminės šaknis, ypač gerbė protėvių pademonstruotą didžiulę atsakomybę ir pareigą gimtajam kraštui. Šios patriotinės aspiracijos, gili meilė savai Tėvynei, tarnavimas jai visais įmanomais būdais, ištikimybė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) idėjoms buvo vertybės, kurios siejo daugelį to meto Lietuvos bajorų.

Proseneliai ir seneliai

Tokia samprata ir nuostatos būdingos ir G. Petkevičaitės giminės atstovams, puoselėjusiems bajoriškas tradicijas. Tarnystė savajam kraštui giliai įsirėžė į daugelio jų gyvenimiškas linijas ir tapo žmogiškosios būties alfa ir omega. Nuo kada tiksliai ši giminė įsikuria Lietuvoje, sunku pasakyti. Lietuvos istoriniuose dokumentuose Petkevičių pavardė minima nuo XVI a. 1519 m. karalius Žygimantas Senasis pasirašė vadinamąjį indikto raštą, leidžiantį bajorui Mikalojui Petkevičiui pirkti žemių iš kitų bajorų. 1531 m. jis jau yra žinomas asmuo, Karšuvos ir Pajūrio tijūnas (13). 1598 m. Vilniuje spaustuvę įsteigė ir joje dvi religinio turinio knygas išleido Merkelis Petkevičius, Raseinių laikytojas, didžiojo kunigaikščio vietininkas, vertėjas, laikomas Lietuvos kalvinistų autoritetu ir globėju (14). Ar šie minimi asmenys turėjo gimininių ryšių su G. Petkevičaitės tėvo linija, šiuo metu tikslesnių duomenų nėra.

Istorija lėmė, kad senoji LDK bajorija per įvairius istorinius kataklizmus, o ypač XVIII a. antrosios pusės – XIX a. pirmosios pusės ir vidurio politines sumaištis buvo išblaškyta, jos atstovai išsisklaidė po įvairiausius pasaulio kraštus, kur juos išginė noras išvengti politinio susidorojimo ir galimų represijų. XIX a. pirmojoje pusėje dalis lietuvių bajorijos žuvo sukilimo įvykiuose, kiti buvo ištremti į Sibirą ar pasitraukė emigracijon. Daug iš Lietuvos kilusių bajorų buvo priversti išvykti į Prancūziją, Šveicariją, Belgiją ir kitas Europos šalis.

Neprisiekę ištikimybės carinės Rusijos administracijai ar dalyvavę pasipriešinimo kovose neteko savo titulų, prarado dvarus ir turėtas žemių valdas, paveldėjimo teises. Daugelio krašto bajorų kilmės istorijose atsirado tam tikrų pertrūkių – gimines palietusių kataklizmų metu prarasti kilmės, paveldėjimo ir veiklos dokumentai, sunaikinti ar prapuolę laiškai, autobiografijos – patys svarbiausi liudijimai, leidę istoriškai pagrįsti besitęsiančią nuoseklią giminės buvimo liniją. Tokių pertrūkių atsirado ir Petkevičių genealogijoje, kurios tiksliai nežinojo ir pati rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė.

Pirmasis patikimas faktas G. Petkevičaitės kilmės istorijoje yra tas, kad jos prosenelis iš tėvo pusės buvo Petras Petkevičius, gimęs 1740 m. (15). Kas jo žmona – nežinoma. Šioje šeimoje užaugo du sūnūs: Vavryniecas (Wawryniec Pietkiewicz) ir Felicijonas Pijus (Felician Piusz Pietkiewicz). Vavryniecas užaugęs vedė Rozaliją Leszczinską (apie 1777–1837) (16).

Šaltiniai:

1 - Petkevičaitė G. Mano gyvenimo kelrodžiai. Atsiminimai. LLTI bibliotekos rankraštyno archyvinė medžiaga. F 30–11, p. 1.

2 - Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. I tomas. Vilnius, Vaga, 1966, p. 326.

3 - Gabrielės Petkevičaitės genealoginis medis. Sudarytojas Kent Robertson Chodakowski. Prieiga per internetą: https://www.geni.com/family-tree/canvas/6000000010199766187 // Žiūrėta 2022-01-02.

4 - Daujotytė V. Žemaitė: gyvenimo gramatika. Vilnius, Odilė, 2019, p. 109.

5 - Petkevičaitė, Mano gyvenimo kelrodžiai, ibid.

6 - Ibid.

7 - Ibid, 2 p.

8 - Ibid

9 - Ibid

10 - Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, ibid, p. 351.

11 - Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose. Parengė A. Butrimas. Vilniaus dailės akademijos l-kla, 2019, p. 165.

12 - Jaworski J. 1831 m. Lietuvos pasirinkimas. Panevėžys, Totas, 2022, p. 152.

13 - Jablonskis K. Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius, Mokslas, 1979, p. 254.

14 - Jovaišas A. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. Vilnius, LLTI l-kla, 2009, p. 210-211.

15 - G. Petkevičaitės genealoginis medis, ibid.

16 - Ibid

Ši Petkevičių karta augo ir brendo sudėtingu istoriniu laikotarpiu, didelių visuomeninių sumaiščių metais, kai per Lietuvą nugriaudėjo du sukilimai (1794 m. ir 1831 m.), vyko Rusijos karas su Napoleonu Bonaparte’u. Šie įvykiai palietė visus gyventojų sluoksnius, įtraukė į politinius ir karinius veiksmus ištisas šeimas ir gimines.

1831 m. sukilimo dalyviai

Nemažai to meto krašto žmonių kovėsi Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto pusėje, dalyvavo jo žygiuose, turėdami viltį išlaisvinti Lietuvą, o vėliau buvo aktyvūs kraštą sukrėtusio 1831 m. sukilimo dalyviai. Istorijos archyvuose išlikę duomenys liudija, kad Petkevičių giminės vyrai buvo itin uolūs sukilimo dalyviai – tarp 1831–1833 m. sulaikytų ir tam tikro carinės administracijos nuosprendžio sulaukusių asmenų įrašyti net 28 Petkevičiai (Kauno regioninio archyvo duomenys).

Tai – Benediktas Petkevičius, Vilkmergės apskrities bajorų vadas, Obelių ir Aleksandravos dvarų savininkas, pasirašęs sukilimo aktą ir dirbęs sukilėlių komitete (17); Motiejus Petkevičius, bajoras iš Šiaulių apskrities; Justinas Petkevičius, bajoras iš Vilkmergės apskrities; Vincentas Petkevičius iš Šiaulių apskrities, maištininkų būriuose išbuvęs penkis mėnesius, suimtas namuose ir išsiųstas į Pskovą; Kazimieras Petkevičius, ekonomas Beržės kaime, perėjęs į Prūsiją, bet po malonės prašymo jam leista sugrįžti į tėvynę ir paskirta policijos priežiūra; Mykolas Petkevičius, bajoras, baigęs Vilniaus universitetą, Vilkmergės apskrities bajorų vadas, dalyvavęs kovose grafo Karolio Zaluskio daliniuose (18).

1831 m. balandį jis dalyvavo su savo būriais užimant Ukmergę, vėliau emigravo ir 1832 m. parašė ir Briuselyje išleido Lietuvos sukilimo istoriją. Būtent šis šaulių būrio vadas su keliais sukilėliais iš kautynių lauko išnešė drąsiai kovojusią ir besitraukiant nukritusią nuo žirgo ir vos nepatekusią į nelaisvę Emiliją Pliaterytę (19). 1834 m. Paryžiuje, nepakėlęs skaudžių išgyvenimų dėl pralaimėto sukilimo ir emigranto dalios, jis pasiskandino upėje.

XIX a. aktyvus bajoriškosios jaunuomenės gyvenimas telkėsi Vilniuje, kur veikė gimnazija ir universitetas. Mokslas šiame mieste traukė smalsius ir nerimastingus jaunus bajoraičius. Vilniaus universitetas (VU) šiuo laiku plėtėsi, jame gausėjo garsių profesorių. Nuo 1803 m. VU buvo įkurti keturi fakultetai: fizikos-matematikos, medicinos, moralinių ir politinių mokslų, literatūros ir laisvųjų menų (20), dėstė gausus būrys užsieniečių profesorių, kurie pasižymėję ne tik kaip mokslininkai, bet ir kaip aktyvūs kultūros ir visuomeninio gyvenimo dalyviai (21). Į Vilnių atvykę gimnazistai ir studentai įsijungdavo į veržlų Vilniaus kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės senelis buvo Felicijonas Pijus Petkevičius. Jis gimė 1789 m. (23). Iš pateiktų jo prisiminimų akivaizdu, kad jam su šeima teko dažnai buvoti Vilniuje, šio miesto visuomeninis pulsas jam buvo gerai pažįstamas.

Namai: senelio įkurtame Puziniškio dvare (nuotraukoje 1901 m. statyti rūmai) G.Petkevičaitė-Bitė gimė, gyveno pirmuosius savo gyvenimo metus ir vėliau įvairiais laikotarpiais. D. Vertelkos / „Vikipedijos nuotr.

XIX a. studentijos patirtys

F. Petkevičiui teko matyti 1802 m. į Vilnių atvykusį Rusijos carą Aleksandrą I, lydimą pulko gvardijos karininkų. Jaunystėje jis studijavo Vilniaus universitete. F. Petkevičiaus pasakojimai apie bajoraičių studijų metus Vilniuje vaizdžiai reprezentavo tas patirtis, kurios būdingos šio socialinio sluoksnio jaunuomenei XIX a. pradžioje. Drauge su kitais studentais jis mėgo lankytis miesto puotose ir kitose pramogose, kurių aukštam luomui priklausiusios ponios ir panelės neįsivaizduodavo be studentų.

Jis prisiminė ir nemažai drastiškų studentiškų pokštų, kuriuos jaunuoliai iškrėsdavo, kai aukštuomenės damos vengdavo į savo namuose keliamas puotas kviesti nepasiturinčius studentus, – tada šiems talkindavo bendramoksliai, kilę iš garsiųjų krašto šeimų ir mokėdavę „nulenkti galvas prieš mažaturčių gabius ir dorus vaikus“ (24). Toks nutikimas įvyko ir visų vilniečių mėgstamiausios Vilniaus puotos – Kaukių baliaus – dieną: miesto ponioms nutarus į savo šventinius salonus priimti tik atvykusius karietomis, šie pasisamdė vieną karietą, pro kurios dureles iš gatvės įlipdavo, o pro kitas išlipdavo atvykę studentai ir taip į linksmąją puotą pateko ištisa studentų virtinė (25).

F. P. Petkevičius buvo išsilavinęs žmogus. Tai liudijo ir jo laiškai, rašyti tvirta ir gražia rašysena, – anot G. Petkevičaitės-Bitės, „žmogaus, kurs daug savo gyvenime su plunksna bičiuliavosi“ (26).

Kurį laiką jis tarnavo grafo Bialozoro dvarų prievaizdu. Yra pagrindo manyti, kad bajorų Petkevičių giminė buvo netekusi savo ankstesnių žemių valdų, greičiausiai, dėl politinių ar kitų priežasčių. Tokioje padėtyje buvo atsidūrę gan daug Žemaitijos aukštesniojo socialinio sluoksnio žmonių – bajorų ir buvusių dvarininkų. Nuo Petro I laikų Rusijos administracija konfiskuodavo politiškai priešiškų ir jai nelojalių asmenų nuosavybę, panaikindavo paveldėtą socialinį statusą, o po sukilimų vykdė žiaurias represijas prieš bajoriją, ypač – jaunuomenę, kurios atstovus neretai paimdavo į rekrūtus ir išsiųsdavo į Sibiro ar Kaukazo karo batalionus.

Drąsūs pasirinkimai

F. Petkevičius vedė Justiną Janulytę (gim. apie 1798 m.) (27), kuri buvo kilusi iš baudžiauninkų. Kaip susiklostė ši situacija, atsakymo nerado ir pati G. Petkevičaitė-Bitė: „Kokiu būdu ir kodėl senelis, o lenkuojantis bajoras, buvo vedęs anais laikais valstietę lietuvę, niekuomet man nepaaiškėjo. Bobutė, man gimus, jau seniai buvo mirusi, o kiek sykių savo tėvelio dėl to klausiau, jis man atsakydavo visuomet neigiamai: „Nežinau.“ Tik tiek težinau, kad motutė buvo visų apylinkės gyventojų gerbiama ir visos apylinkės ponios lankėsi pas ją ir ji pas jas" (28).

Faktas, kad jaunoji bajoro F. Petkevičiaus žmona glaudžiai bendravo su apylinkių poniomis, liudija, kad bajoriškoji visuomenė ją pagarbiai priėmė į savo tarpą. Šis faktas leidžia daryti prielaidą, kad J. Janulytė galėjo būti kilusi iš savo bajorystės statusą anksčiau praradusios šeimos – galbūt dėl istorinių ir politinių XVIII a. pab.–XIX a. pab. aplinkybių, nesutarimų su carine administracija ar pan.

Tokią situaciją G. Petkevičaitė-Bitė vaizdžiai aprašė savo romane „Ad astra“, kurio pagrindinė herojė ir yra kilusi iš bajoriškos šeimos, už dalyvavimą 1863 m. sukilime ištremtos į Sibirą ir praradusios visą savo turtą ir bajoriškas privilegijas. Tokį siužetą rašytojos sąmonėje galėjo suponuoti ir girdėta giminės istorija, nors tikslaus patvirtinimo nėra. XIX a. atvejų, kai tuokdavosi skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, būta nemažai, tačiau pagarbos ir nuoširdžios bendrystės tiltai nusitiesdavo toli gražu ne visada.

Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad Felicijono ir Justinos Petkevičių šeima buvo laiminga, gražiai sutarė. Kurį laiką jie gyveno Rozalimo dvare. Vėliau iš dvarininko Bialozoro nusipirko nedidelį palivarką, esantį 30 km į šiaurės vakarus nuo Panevėžio tarp Smilgių ir Pušaloto. Šis palivarkas buvo pavadintas Puziniškiu (29). Už 12 km nuo jo buvo Rozalimas, kuriame veikė paštas, o už 19 km – geležinkelio stotis pavadinimu Laba, tad vieta gyventi buvo gan patogi to meto aplinkybėmis. Joniškėlis buvo už 20 km.

Demokratiška atmosfera

Dvaro pastatus sudarė medinis bajoriškas namas, dengtas šiaudais, kuriame buvo trys kambariai, apačioje – virtuvė ir viralinė, dar vienas kambarys viršuje. Namą supo didelis sodas. G. Petkevičaitė prisiminė, kad 1835 m. seneliai susidėję pinigus pirko ir miško plotą iš tų pačių Bialozorų – 105 dešimtinių vadinamosios „gyvatynės, baisų liekną“.

F. Petkevičius šiame miške dirbo pats – uždegdavo krūmus, išdegindavo aikštelę ir toje dirvoje sėdavo. Kaimynai stebėjosi, kad tas nenaudingas plotas taip gerai buvo įdirbtas (30). Kitų liudininkų teigimu, ši žemė buvo pirkta iš dvarininkų Puzinų, todėl ir palivarkas imtas vadinti šiuo vardu (31). J. Jasaičio liudijimu, „Petkevičiai turėję dvi baudžiauninkų šeimas, kurias Felicijonas paleidęs į laisvę prieš baudžiavos panaikinimą“ (32). Tai liudija jo demokratines nuostatas.

F. Petkevičiaus žmona buvo rūpestinga ir veikli, gebėjusi telkti apie save žmones. G. Petkevičaitė prisiminė, kad „Senelės irgi mokėta rašyti" (33). Šioje šeimoje gimė ir augo sūnūs Jonas Leonas (gim. 1828 m.), Juozapas Vladislovas (Juzef Wladyslaw Pietkiewicz, 1833–1852), Florijanas Felicijonas (Florian Felician Pietkiewitcz, 1838–1839), dukros Karolina Eleonora ir Regina.

Vaikai auklėti kilnumo dvasia, mokyti gerų manierų, gražaus elgesio. Karolina Eleonora ištekėjo už Bonifaco Jakubausko (1830–1906). Jų dukra Marija Magdalena Jakubauskaitė, rašytojos G. Petkevičaitės pusseserė, suaugusi ištekėjo už Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) (34), kuris buvo paskirtas Kryme, Alupkoje, telegrafo stoties viršininku. Ten ji ir mirė (35). Antroji Jono Leono Petkevičiaus sesuo Regina Petkevičiūtė buvo netekėjusi ir savo gyvenimą praleido brolio gydytojo namuose, talkindama jam visuose darbuose.

Senelių dvare Puziniškyje tvyrojo dvasinga, intelektuali, kupina pagarbos lietuviškoms tradicijoms atmosfera ir savitarpio supratimo dvasia. Močiutės J. Janulytės-Petkevičienės lietuviška savimonė daug lėmė, kad senelio ir tėvo namuose buvo vartojama lietuvių kalba. „Ir ne tik kalbai ta kilmė pravėrė į mūsų šeimyną duris, bet ir visoms demokratybės idėjoms“, – rašė G. Petkevičaitė, prisimindama savo vaikystę (36). Ji turėjo omenyje giminės puoselėtus pagarbius santykius su baudžiauninkais ir tarnautojais, ne to meto bajorams būdingą siekį didžiuotis savo kilme, bet visokeriopai plėsti humanistinės veiklos erdvę, – tai priešinga situacija nei ta, kurią teko vaikystėje ir paauglystėje išgyventi Žemaitei (tėvų priesakas „didžiuotis savo kilme, neturėti jokio reikalo su mužikais“(37).

Močiutė J. Petkevičienė mirė 1854 m., senelis Felicijonas Pijus Petkevičius – 1863 m., prasidėjus sukilimui (38).

Gimtinės trauka

Vaikams lavinti ir ugdyti tėvai skyrė daug dėmesio. Sūnų Joną Leoną jie išleido mokytis į Panevėžio apskrities bajorų mokyklą. Vėliau tęsti mokslo jis išsiųstas į Vilniaus gimnaziją. Kadangi F. Petkevičiui vienam valdyti didelį ūkį buvo per sunku, jis pasitelkė į pagalbą sūnų ir šis penkerius metus rūpinosi įvairiais darbais palivarke. Galiausiai apie 1820 m. už šią pagalbą F. P. Petkevičius davė sūnui 15 sidabrinių rublių.

Galima manyti, kad F. Petkevičius jau ruošėsi perleisti Puziniškio dvarelio valdymą subrendusiam ir sumaniam vyriausiam sūnui, įgijusiam visapusiškos ūkininkavimo patirties. Kadangi Jonas Leonas labai norėjo studijuoti, gavęs šiuos pinigus jis slapta pabėgo iš tėviškės. Tai liudija, kad iš tiesų tarp jų būta konflikto – tėvas nenorėjo išleisti sūnaus į platesnį pasaulį.

Jonas Leonas vargais negalais nusigavo į Kyjivą ir įstojo į universitetą studijuoti medicinos. Šiame dideliame mieste jis nieko nepažinojo ir gan daug vargo, nes įžeistas tėvas jo nerėmė. Nepaisant visų nepriteklių, įgijo trokštamą specialybę.

Kyjive, kuriame vis plačiau kilo nacionalinis judėjimas, sustiprėjo jo tautinė savimonė, patriotinės nuostatos, pasiryžimas darbuotis gimtojo krašto labui. „Universitetą baigdamas tariau sau: jei ir tektų badauti, tad nei savo šalies nepamesčiau, nei nuo savo žmonių nesiskirčiau. Tėvynė padarė mane tokį, koks esu, ir visuomet liksiu jos skolininkas“, – rašė J. L. Petkevičius (39).

Nors ir turėjo kitų galimybių, iš didelio miesto jaunasis daktaras pasuko atgal į tėviškę – gimtąjį Puziniškį, kur nutarė padėti savojo krašto žmonėms.

Šaltiniai:

17 - Sliesoriūnas F. 1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje. Vilnius, Mintis, 1974, p. 99.

18 - Kauno regioninio archyvo duomenys.

19 - Sliesoriūnas, ibid, p. 5, 161.

20 - Piročkinas A., Šidlauskas A. Mokslas senajame Vilniaus universitete. Vilnius, Mokslas, 1984, p. 182.

21 - Ibid, p. 186.

22 - G. Petkevičaitės genealoginis medis, ibid.

23 - Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. T. 1, Vilnius, Vaga, 1966, p. 324.

24 - Ibid, p. 325.

25 - Ibid, p. 348.

26 - G. Petkevičaitės genealoginis medis, ibid.

27 - G. Petkevičaitės genealoginis medis, ibid.

28 - Su bajorais Puzinais Petkevičiai nuolat bičiuliavosi. Jonas Leonas Petkevičius gražiai minėdavo apylinkių geradarį Povilą Puziną, rusų ištremtą į Sibirą. Teigiama, kad jo iniciatyva ir lėšomis buvos statomi Panevėžio gimnazijos rūmai.

29 - Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas Raštai, ibid.

30 - Žingsniai, ibid, p. 26.

31 - Jasaitis J. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Vilnius, Vaga, p. 7.

32 - Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, ibid.

33 - Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, ibid.

34 – Landsbergis-Žemkalnis V. Iš atminties ekrano. Vilnius, Versus aureus, 2009, p. 17.

35 - Raštai, ibid, p. 349

36 - Būtėnas Julius. Žemaitės gyvenimas. Kaunas, valstybinė grožinės literatūros l-kla, 1947, p. 5.

37 - G. Petkevičaitės genealoginis medis, ibid.

38 - Jasaitis, ibid, p. 10.

39 - G. Petkevičaitės genealoginis medis, ibid.

Asmeninė atsakomybė ir pareiga žemei, kurioje gimei, buvo ir kitų Gabrielės Petkevičaitės gentainių bruožas. Jos giminėje būta iškilių krašto istorijos asmenybių, garsių savo žygiais ir nuopelnais, pasižymėjusių dvasine ir fizine galia, išskirtiniu ryžtingumu, drąsa ir pasiaukojimu.

Chodakauskų atšaka

Gabrielės prosenelis iš motinos pusės buvo Antanas Chodakauskas (Antoni Chodahowski), gimęs 1784 m., miręs 1831 m. (39).

Pasak istorikės Ingos Jakubavičienės, Chodakauskų giminė buvo žinoma nuo XVI a. Jos pradininku laikomas Mikalojus Chodakauskas, kurio herbas buvo Dolęga (Dolenga). „Kitas garsus šios giminės atstovas buvo taip pat Mikalojus Chodakauskas, Volkovysko vietininkas ir Šerešovo laikytojas, kuriam 1532 m. rugsėjo 4 d. valdovas Žygimantas Senasis už nuopelnus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) padovanojo Lichosielcų dvarą, buvusį Vilniaus arkivyskupijos Pružanų dekanato Šerešovo parapijoje, dabartinės Baltarusijos Bresto srityje“ (40).

Šeima: gausios Chodakauskų giminės ryšiais G. Petkevičaitė-Bitė buvo susijusi su Sofija Chodakauskaite-Smetoniene. Nuotr. saugoma Trakų istorijos muziejuje, TIM F 12077.

Įvairiose istorinėse epochose Chodakauskai minimi kaip uolūs šio krašto tarnautojai ir aukšto rango valstybės pareigūnai: „Mikalojaus Chodakausko sūnus Jonas Chodakauskas tapo LDK Volkovysko pavieto žemės teismo raštininku, jo proanūkis Mykolas – LDK kariuomenės gurguolininku, Juozas Chodakauskas – Volkovysko medžiokliu, Jonas Chodakauskas – Stanislovo Augusto laikų pakamariu. Kazimieras Povilas Chodakauskas tapo LDK gurguolininku ir Vyriausiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tribunolo deputatu nuo Volkovysko pavieto“ (41).

Viena iš garsiausių šios giminės asmenybių buvo Antanas Chodakauskas, LDK kariuomenės gurguolininko Mykolo Chodakausko sūnus, kurio gyvenimo kelią gan išsamiai aprašė I. Jakubavičienė.

„Jis nuo 1807 m. tarnavo Napoleono Bonaparto kariuomenės maršalo Joachimo Miurato (Joachim Murat) kavalerijos korpuso 1 švoležierių (lengvosios kavalerijos) gvardijos pulke, kuriam vadovavo pulkininkas Sent Žermen“ (42). Šis pulkas per septynerius metus dalyvavo daugiau kaip 40 mūšių visoje Europoje: 1812 m. – Borodino (Rusija), 1813 m. – Leipcigo (Vokietija) ir 1815 m. – Vaterlo (Belgija). Pulkas asmeniškai lydėjo Napoleoną Bonapartą į daugelį žygių, gelbėjo iš Kremliaus gaisro ir nuo kazokų Rusijoje (43).

1814 m. vasario 27 d. Paryžiuje už mūšiuose parodytą drąsą ir narsą Napoleonas Bonapartas apdovanojo A. Chodakauską Garbės legiono kavalieriaus kryžiumi (44).

A. Chodakauskas dalyvavo 1808 m. Somosieros (Ispanija) karinėje operacijoje. (...) Iki pabaigos pulkas liko ištikimas imperatoriui, dalis pulko (Elbos eskadronas) lydėjo vadą į tremtį saloje, o jam iš ten pabėgus – kovėsi iki paskutinio mūšio Vaterlo lauke. Tarp karių buvo ir A. Chodakauskas. Baigęs tarnybą Napoleono kariuomenėje, Antanas Chodakauskas iš Paryžiaus atvyko į Vilnių ir čia susipažino su žavia bajoraite – Šilalės dvaro savininko Jono Krizostomo Pilsudskio jauniausia dukterimi Marijona. 1812 m. lapkričio 22 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje A. Chodakauskas ir Marijona Pilsudska susituokė“ (45).

M. Pilsudska gimė 1797 m. (46), tad santuokos metu teturėjo vos penkiolika metų. Ji taip pat buvo kilusi iš nuo seno garsios giminės, kurioje buvo daug išsilavinusių žmonių. L. Jucevičius minėjo garsų šios giminės atstovą Pranciškų Pilsudskį, „kuris buvo LDK alininkas, gyvenęs Stanislovo Augusto laikais, gerai mokėjęs senovės kalbas, mokslų gerbėjas. Užrašė stambią sumą keliolikai neturtingų mokinių išlaikyti Kražių mokykloje“ (47).

Pasak I Jakubavičienės, „Napoleono Bonaparto armijai traukiantis į vakarus, A. Chodakauskas su žmona Marijona per Vokietiją persikėlė į Prancūziją. 1814 m. gegužės 20 d. Mante la Jole miestelyje (apie 50 km į vakarus nuo Paryžiaus) porai gimė sūnus Kazimieras, o 1815 m. rudenį – sūnus Aleksandras. Po nevykusių Napoleono Bonaparto planų A. Chodakauskui, kaip ir daugeliui kitų karininkų, Prancūzijos kariuomenėje nebeliko tarnybos, todėl apie 1818 m. jis su šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Čiobiškio dvare, dabartiniame Širvintų rajone (...). Šeimai, mačiusiai gyvenimo Vakarų Europoje, buvo sunkoka adaptuotis carinės Rusijos provincijoje. Chodakauskus, kaip ir daugelį Lietuvos bajorų, piktino caro politika, nukreipta prieš bajoriją, todėl galima suprasti, kodėl jie kartu su vaikais pritarė 1831 m. sukilimui ir jame dalyvavo“ (48).

Šioje šeimoje užaugo sūnus Kazimieras Chodakauskas (1814–1905), G. Petkevičaitės senelis, kurį krikštijo grafas Pranciškus Karpis, Joniškėlio dvaro savininkas.

Įskiepyta pagarba

Kaip tikras savojo krašto patriotas, K. Chodakauskas dalyvavo 1831 m. sukilimo įvykiuose. Praūžus šios audroms valdė Čelkių dvarą netoli Smilgių. Jis vedė Mariją Naramauskaitę (Naramowska, 1815–1902), Jono Naramausko ir Anos Koziella-Naramauskienės dukrą, kurios giminaičiai iš motinos pusės taip pat buvo 1831 m. sukilimo dalyviai – 1-ajame krakusų pulke tarnavo Rusijos husarų paporučnikis Aleksandras Koziella (49), tad šioje šeimoje tėvynės idealams taip pat teikta aukščiausia vertė.

Kaip liudija archyviniai dokumentai, Kazimiero ir Marijos Chodakauskų šeimoje dukra Malvina Ona (1839–1870), būsimoji rašytojos motina, buvo vienintelė dukra (50); su ja dar augo keli jaunesni broliai.

G. Petkevičaitės atmintyje ryškų pėdsaką paliko močiutė Marija Chodakauskienė, šviesi, geraširdė moteris, labai mylėjusi savo vaikaitę (51). „Jos Čelkių dvarelis buvo paties sodžiaus viduryje“, – prisiminė G. Petkevičaitė, jame daugsyk leidusi laiką su močiute (52).

M. Chodakauskienė mokė mergaitę visuotinės pagarbos ir meilės žmogui. „Močiutė buvo aukštos dvasios kultūros žmogus, lygaus būdo ir su visais lygaus apsiėjimo. Mėgdavome mes, vaikai, vasarą pas ją viešėti. Niekuomet ji mūsų nebardavo. (...) Pro tvoras nuolat galėjome šnekėtis su sodžiaus vaikais, su kuriais labai mėgdavome draugautis, nors vyresnieji mums to neleisdavo.

– Sodžiaus vaikai šiokiomis dienomis visi darbą dirba. Ir jums negražu rodytis tinginiais, pajuoks. Šventadieniais arba aš juos pas save pakviesiu, arba su jumis pas juos nueisiu“, – sakydavo bobutė ir iš tikrųjų laikydavo žodį. Labai mums tiko ypač lankytis su bobute sodžiaus gryčiose“ (53).

Kaip ir Petkevičiai, močiutė taip pat buvo plačios pasaulėžiūros, pagarbiai elgėsi su tarnais. Bajoriškos kilmės vaikaitę ji mokė ir pratino atlikti kasdienes pareigas, mėgti darbą, turėti nuolatinį užsiėmimą – jos prieglobstyje Gabrielė siuvinėdavo, megzdavo, eidavo į daržus ravėti daržovių kartu su samdinėmis, lesindavo naminius paukščius, rinkdavo kiaušinius. Jai buvo pavesta globoti mažuosius poviukus.

G. Petkevičaitės atmintyje ryškų pėdsaką paliko močiutė Marija Chodakauskienė, šviesi, geraširdė moteris, labai mylėjusi savo vaikaitę.

Močiutės sesuo R. Naramauskaitė buvo vienuolė, kuri mokė Gabrielę poterių ir siuvinėjimo meno. Dvare drauge gyvenę motinos broliai rudenį pasiimdavo mergaitę į mišką ir, pasisodinę ant pečių, leisdavo riešutauti (54). Didžiausias malonumas jai buvo drauge su kiauliaganiais ant gryčios slenksčio „mediniu šaukštu kleckus“ valgyti, kurie, kaip prisimena, atrodė „daug gardesni už visas vakarienes mums, ponams, verdamas“ (55).

Šiurpės apie baudžiavą

Anot G. Petkevičaitės-Bitės, „toksai auklėjimas prisidėjo nemaža prie to, kad vartojau vien lietuvių kalbą. (...) Keli seneliai dvarininkai, kurie mane mažą pažinojo, paskui sutikę suaugusią, vis klausinėjo:

– Ar pramokai jau lenkiškai? Maža būdama, kalbinama neatsakinėdavai kitaip, kaip lietuviškai, ir tamstos tėvelis vadindavo tamstą visuomet „mano lietuvė“ (56).

Močiutės dvare Čelkiuose Gabrielė pirmąkart išgirdo ir šiurpių pasakojimų apie baudžiavą, sudėtingus santykius tarp dvarininkų ir valstiečių. Apie tai Petkevičių vaikams prakalbo Joniškėlio ligoninės sargė Elžbieta, kelioms valandoms palikta juos prižiūrėti.

Ji prisiminė netoli Panevėžio buvusio Upytės dvaro savininko Sicinskio žiaurumą, kuris su žmonėmis darydavęs, ką norėjęs: moteris pristatydavęs žindyti šuniukus, baudžiauninkus mušdavęs, kol žmogus krisdavęs negyvas. Dievas už tai jį nubaudęs – perkūnas nutrenkęs per pačias Kalėdas, o žemė nepriėmusi (57). Gabrielė skaudžiai išgyveno šį neteisingumą, o papasakojusi apie girdėtas istorijas tėvui, sulaukusi jo patvirtinimo apie dvarininką, iš kurio po mirties tyčiodavęsi net girtuokliai.

Teko jai išgirsti ir baugių pasakojimų apie Joniškėlio Karpių dvaro baudžiauninkių skriaudas, kurios privalėjusios gelumbės fabrike taip plonai verpti rateliais vilnas, kad visą jų sruogą būtų galima pertraukti per šliūbinio žiedo vidurį. Kuriai tai nepasisekdavę, ta būdavo nakčiai paguldoma į dvaro rūsyje esantį karstą ir ten užrakinama (58).

Šie pasakojimai, atvėrę tamsiąją dvaro gyvenimo pusę, palietė Gabrielės sąmonę, drebino jos vidinį pasaulį ir intuityviai kreipė jos vaikišką sielą kitokios būties linkme. Dvarų ir palivarkų gyvenimas, kuris nuo mažumės jai buvo pažįstamas, siejosi su gerais ir jautriais žmonėmis, visada linkusiais padėti, mokančiais naujų dalykų, tad tai, ką teko išgirsti, jai buvo labai netikėta ir sunkiai suprantama. G. Petkevičaitė-Bitė labai brangino savo močiutės dorovinį palikimą, visuomet ilgėjosi jos pamokymų, alsavusių išmintingumu, teisingumu ir dora.

Šaltiniai:

40 – 1798 m. kovo 13 (24) d. Lietuvos bajorų deputacijos išvados kopija dėl Chodakauskų giminės kilmės, LVIA, f. 391, ap.9, b. 2402, l. 31–24 in Jakubavičienė I. Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos. Vilnius, Versus Aureus, 2016, p. 22

41 – Deputaci Trybunalu Glownego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Warszawa, 2004, p. 290 in Jakubavičienė, ibid., p. 23.

42 – Antanas Chodakauskas tarnavo kavalerijos pulke, kurį sudarė Napoleonui ištikimi žemaičių bajorai, turėję siekių, šiam imperatoriui padedant, atkurti savos šalies nepriklausomybę nuo carinės Rusijos. Šis pulkas po Napoleono pralaimėjimo stengėsi sulaikyti rusų išpuolius prieš besitraukiančią prancūzų kariuomenę ir šia prasme nuveikė didelį darbą. Daugelis kavaleristų žemaičių po mūšių pasiliko gyventi Prancūzijoje, kur jiems buvo suteiktos garbingos pareigos. Aut. past.

43 – Balčiūnaitis G. 1812-ieji. Vienas pusmetis Pasvalio krašte // Šiaurietiški atsivėrimai: Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas. 2012, Nr. 1(32), p. 39 in Jakubavičienė, ibid., p. 24.

44 – Karpowicz M., Filipiak M. Elita jazdy polskiej. Warszawa, 1995, p. 169 in Jakubavičienė, ibid.

45 – Jakubavičienė, ibid.

46 – G. Petkevičaitės geneologinis medis, ibid.

47 – Jucevičius L. Mokyti žemaičiai. Vilnius, Vaga, 1975, p. 115.

48 – Jakubavičienė, ibid.

49 – Javorskis, ibid, p. 153

50 – G. Petkevičaitės-Bitės geneologinis medis, ibid.

51 – Dektoraitė, ibid, p. 158.

52 – Ibid, p. 330.

53 – Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, ibid., p. 331.

54 – Ibid., p. 332.

55 – Ibid.

56 – Ibid., p. 332.

57 – Ibid., p. 335

58 – Ibid., p. 335–336.

Tėvai, gimtieji namai – pasaulis, kuriame susiformavo ir iš kurio perimti svarbiausi G. Petkevičaitės-Bitės kultūriniai ir dvasiniai imperatyvai, etinės ir moralinės pozicijos strategijos, visas jos vertybinio pasaulio pamatas.

Autoritetas: G. Petkevičaitės-Bitės mama Malvina Petkevičienė. Panevėžio kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo nuotr.

Įskiepyta pagarba

Nuo pat vaikystės aukštus G. Petkevičaitės-Bitės elgesio standartus ir kultūrines orientacijas žadino ir skatino gyvas tėvo Jono Petkevičiaus – erudito, intelektualo, gydytojo altruisto ir didžiule meile pasauliui alsavusios motinos pavyzdys. Pasak Idos Dektoraitės, „jie puikiai sugyveno vienas antrą mylėdami ir gerbdami, ir šią šviesią pasaulėjautą perdavė savo vaikams“ (59).

Petkevičiai buvo išsilavinę, aukštos kultūros, humaniški žmonės, „kurių namuose klestėjo paveldėtas demokratiškumas“ (60). Savo vaikus jie auklėjo didelės pagarbos kitam žmogui, besąlygiškos tarnystės pasauliui ir savo artimui dvasia, mokę niekada nebijoti vargo (61). Pirmasis žingsnis įtvirtinant tokią altruistinę egzistencinę sampratą ir nuostatas buvo vaikų mokymas humaniško santykio su žemesniuoju socialiniu sluoksniu – tarnais.

G. Petkevičaitė-Bitė prisimena, kad nuo vaikystės „buvome įpratę į tarnus žiūrėti kaip į sau lygius žmones, kurie buvo laikomi kaip ir mūsų šeimynos dalis.

G. Petkevičaitė-Bitė prisimena, kad nuo vaikystės „buvome įpratę į tarnus žiūrėti kaip į sau lygius žmones, kurie buvo laikomi kaip ir mūsų šeimynos dalis“ (62). Tarnai šeimos dvare retai keisdavosi, dažniausiai tarnaudavo ilgai. Pasak rašytojos, „tėtušis, nors neapsakomai ūmaus būdo ir rūstus su saviškiais, niekuomet savo ilgame gyvenime nei tarnui, nei tarnaitei nei rūstaus, nei užgaulaus žodžio nėra ištaręs“ (63).

G. Petkevičaitės-Bitės tėvas Jonas Petkevičius. Panevėžio kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo nuotr.

Vaikams nebuvo leidžiama tarnams įsakinėti ar ko nors iš jų reikalauti, o reikalui esant – tik mandagiai paprašyti. Kai kartą tarnaitė, šukuodama Gabrielei plaukus, smarkiau peštelėjo ir ši grubiai šūktelėjo, motina liepė už tokį pasielgimą tuojau pat tarnaitės atsiprašyti ir jai į ranką pabučiuoti. Tos pamokos mergaitei užteko visam gyvenimui (64).

Siekiant ugdyti vaikų jautrumą ir užuojautą, pratinti juos prie išorinio pasaulio skirtingumo ir sustiprinti dvasingumo orientyrus jiems būdavo sudaromos galimybės bendrauti „su įvairiausiais žmonėmis, ypač su pavargėliais, prašančiais išmaldos. Kai ateidavo elgetaudami tėvai su vaikais, motina patardavo man pasidalyti kokiu gardėsiu su apsilankiusiais vienmečiais ir paskui jai pasakyti, ar būtų buvę man smagiau tą gardėsį pačiai suvalgyti, ar matyti, kaip vargšas vaikelis apsidžiaugė, tokį kąsnelį gavęs“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė (65).

Tikrosios bajorystės žymės

Gabrielės mama Malvina Petkevičienė, baigusi gimnaziją Vilniuje, mėgstanti skaityti, skambinti fortepijonu, linksma ir energinga moteris, buvo ne tik geroji namų dvasia, kuri rūpinosi visų šeimos narių gerove, saugiu, jaukiu ir prasmingu jų gyvenimu, bet ir jautri, gailestinga kitų guodėja, atidi ir maloni kiekvienam žmogui. Ji ypač pasižymėjo demokratiškomis pažiūromis – vienodai gerbė ir tarnus, ir laukuose, ūkyje dirbusius baudžiauninkus, ir apylinkių dvarininkus.

Namuose ji prižiūrėjo vaikus, kuriuos labai mylėjo, priimdavo svečius, kurių būdavo gausu – privatus Petkevičių gyvenimas buvo neatsiejamas nuo saloninių tradicijų: pokalbių, švenčių, vardinių balių, dvaro savininkų, vietinių bajorų ir kunigų susitikimų, jaunosios inteligentijos sambūrių.

M. Petkevičienė pasižymėjo kaip itin inteligentiška moteris ir maloni dvaro šeimininkė. Ji rūpinosi ir dvarelio ūkiniais reikalais, nuolat uoliai talkino savo vyrui, gydančiam ligonius, sugebėdama pagelbėti net ir labai sudėtingose situacijose. Jos gyvenimiškoji pozicija buvo visapusiškai altruistinė, beatodairiškai aukojant save. Tokia bajoriškojo luomo moters elgsena to meto aukštojoje visuomenėje nebuvo itin dažna, tačiau Malvinai – vienintelė priimtina, garbinga ir teisinga. Galima sakyti, kad tai buvo „tikroji bajorystė – ypatinga vidinė žmogaus kokybė, inteligentiškumą funduojantis kamertonas“ (66).

Joniškėlio vaizdeliai

1865 m. Jonas Leonas Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės vedėju. Šis miestelis XIX a.s viduryje garsėjo savo įspūdingu dvaro ansambliu, kuris, K. Čerbulėno teigimu, sukurtas didikų Karpių iniciatyva, 1763 m. sudegus seniesiems rūmams. Priešais naujai pastatytus dvaro rūmus plytėjo didžiulis parteris su gėlynu. Tiesi, medžiais apsodinta alėja jungė jį su Linkuvos–Pušaloto keliu ir už Mažupės tilto prasidedančia centrine miestelio gatve.

Dvaro sodyba ir miestelis buvo tiesioginiais vizualiniais ryšiais sujungti į vientisą sistemą, kurios svarbiausias akcentas buvo bažnyčia. Prie jos iš vienos pusės stovėjo mokykla, o iš kitos – ligoninė, įkurta dar 1810 m. dviejuose sujungtuose korpusuose. Į šiaurę ir rytus nuo rūmų driekėsi pasodintas 26 ha mišrus parkas, suraižytas tiesiomis alėjomis, mažalapių liepų aikštelėmis, glaustai sugrupuotais auksuotųjų tujų, eglių ir liepų bosketais.

Parke augo ir sidabriniai baltieji gluosniai, veimutinės pušys, balzaminiai kėniai, juodpušės, glaustašakiai ąžuolai, auksuotosios pušys, geltonžiedžiai kaštonai, baltalksniai karpytlapiai (67). Aplinka buvo labai estetiškai maloni, kelianti pasigėrėjimą.

Joniškėlyje veikė parapinė mokykla, kurioje kasmet mokydavosi daugiau kaip 60 mokinių: bajorų, miestelėnų ir valstiečių vaikų. Jie gyvendavo bendrabutyje, keturiuose mokyklos pastate įrengtuose kambariuose, valgydavo įrengtoje valgyklėlėje. Buitinės sąlygos čia buvo neblogos (68).

Į šį jaukų miestelį kartu su gydytoju persikėlė ir visa šeima. Persikraustyti teko žiemos metu, per pačias šv. Kalėdas. Į Joniškėlį šeima atvyko rogėmis, nes visur buvo labai daug sniego. Pasak D. Petkevičiūtės, gydytojui skirtas butas buvo ligoninės name, kuriame visuomet gyveno ir du felčeriai ir mokytojas. Ten buvo įsikūrusi ir vaistinė. XIX a. viduryje ligoninėje buvo aštuoniolika lovų: dešimt vyrams ir aštuonios moterims. „Vien per 1862 m. joje gydėsi 138 ligoniai: 57 moterys ir 81 vyras, daugiausia aplinkinių kaimų valstiečiai“ (69).

Petkevičiai patogiai įsikūrė dideliame ir erdviame bute, ligoninės pastato antrame aukšte, į kurį vedė puošnūs laiptai. Įžiebus šviesas, kambariai tapo dar jaukesni. Nepaisant to, Gabrielę slėgė didžiulis liūdesys dėl palikto Puziniškio dvarelio. Vėliau ji prisiminė: „Persiskyrimą su sodžiumi persirgau lyg kokią ligą, ilgėjaus tų gamtos grožybių, tarpe kurių iki šiol augau. Susirūpinusi motutė pakviesdavo iš miestelio mano vienmečių, kad padėtų man atsikratyti liūdesiu, bet ir toks vaistas pradžioje neveikė, nes viešnios nemokėdavo lietuviškai kalbėti, o aš lenkiškai“ (70).

Kultūros židinys

Mergaitė ilgėjosi ne tik supusios gamtos, bet ir auklės Pelagijos, kuri liko Puziniškyje, nes baiminosi išvažiuoti toli nuo savo giminių ir artimųjų. Mama dukrelę ramino. Kad ši neverktų, pastatė prie lango kėdę, ant kurios užlipusi, ši galėtų matyti visa, kas vyksta kieme.

„Išvydau ilgą užtvarą, už kurios šiaušėši ilga eilė aukštų, stambių, šakotų medžių. Gi prie užtvaros stovėjo daugybė pririštų arklių. Atvykstantieji žmonės riša prie užtvaros savo arklius, iškinkytus į roges, ir patys eina į mūsų dabar gyvenamąjį namą, kiti išėję atriša savo arklius ir įsėdę į roges, nuvažiuoja. Patiko man labai toks vaizdas, ypač kai kurie itin gražūs arkliukai.

Netrukus išgirdau ir varpų skambėjimą, Motutė, priėjusi prie manęs, paaiškino:

– Vakar atvykome, kai saulė buvo nusileidusi ir dangus debesuotas. Nepamatei, kad greta mūsų namų stovi labai graži bažnyčia. Ten, mat, skambina dabar varpais. Bažnyčios varpai primena žmonėms, kad atsidurtų prie Dievo, kurs sutvėrė visą pasaulį ir mus, žmones“ (71).

Mama M. Petkevičienė aplink save visuomet skleidė meilės ir gerumo atmosferą, teikė nuolatines dvasingumo pamokas. Kaip ir į Puziniškį, į Joniškėlį pas Petkevičius nuolat atvykdavo svečių. Dažniausiai tai būdavo kaimyninių dvarų savininkai, bajorai – platus kultūringų ir apsišvietusių lietuvių inteligentų, pasižyminčių panašiomis vertybinėmis nuostatomis, būrys. M. Petkevičienė rengdavo jiems priėmimus, kuriuose skambindavo fortepijonu, skaitydavo poeziją.

Iš tų priėmimų Gabrielei atmintyje liko vienas aukšto ūgio senelis, kuris, motutei paskambinus kokį šokį, paimdavęs mergaitę už rankų ir pasukdavęs apie save, kalbindavęs lietuviškai. Jis vilkėdavęs puošniau nei kiti – tamsiais drabužiais, prisagstytais auksinių sagų, kurios puošė ir rankogalius (72).

L. Ivinskio įtaka

Šis senelis buvo Laurynas Ivinskis (73), tuo laiku gyvenęs Joniškėlyje, anksčiau dėstęs vietinėje liaudies mokykloje, bet po sukilimo netekęs šios vietos. Pasitarę Petkevičiai jį pakvietė mokyti mažosios Gabrielės. Vėliau šį pedagogą G. Petkevičaitė-Bitė įvardijo kaip vieną ryškiausių savo gyvenimo kelrodžių (74).

Kai L. Ivinskis pradėjo mergaitę mokyti, jai tebuvo penkeri metai. L. Ivinskiui M. Petkevičienė suteikė vieną iš savo šviesiųjų kambarių, kur jis galėtų darbuotis, rašyti ir skaityti, o galiausiai sužinoję, kad garsusis lietuviškų kalendorių leidėjas stokoja lėšų maistui ir kai kada būna iš viso nevalgęs, pakvietė jį apsigyventi savo namuose.

Mokytojas: L. Ivinskį rašytoja vadino vienu ryškiausių savo gyvenimo kelrodžių.

L. Ivinskis mergaitę mokė aritmetikos, Lietuvos istorijos, geografijos, gamtos mokslų. Uždavinius, kuriuos reikėdavo spręsti, jis dažnai pats sugalvodavo. Gabrielę išmokė naudotis žemėlapiu, parodė sukauptą Lietuvos drugių ir vabzdžių kolekciją, mikroskopą, su kuriuo daug darbavosi, leisdavo pro jį žiūrėti, rodydamas vabalų ir mašalų kojas ir sparnus.

Parnešęs iš lauko gėlių, kviesdavo mergaitę padėti jų dulkelių ant stalelio ir pakišti po mikroskopu. Tada abu aptardavo, kaip tos dulkelės atrodo padidintos, o paskui Ivinskis jas nupiešdavo ant popieriaus lapo (75). Pasak D. Petkevičiūtės, L. Ivinskis savo mažąją mokinę taip pat mokė kolekcionuoti drugius (76). L. Ivinskio pamokos buvo labai įdomios, žinias mokinei jis perduodavo dažnai „lyg žaisdamas, nevargindamas“ (77). Mokytojas pažadino jos troškimą žinoti kuo daugiau, ugdė vaiko dėmesį, atidumą, įdiegė atsakingumo jausmą, mokė darbštumo.

Gabrielė greitai pajuto, kad L. Ivinskis ją auklėjo prisilaikydamas tos pačios krypties, „kokia iki šiol buvau savo motinos vedama“ (78). Su šiuo pedagogu tėvai sutarė mergaitę išmokyti ir lenkų kalbos, nes iki tol namuose ji kalbėjo vien tik lietuviškai. Kaip prisiminė pati G. Petkevičaitė, „su manim visi namiškiai kalbėdavo lietuviškai; aš, kad ir suprasdavau lenkų kalbą, bet kalbėti nemokėjau, nes niekas manęs nebuvo mokęs. (...) Per skaitymo pamokas jis (L. Ivinskis) gražiai man pasakodavo apie Jogailos krikštą, apie visos mūsų tautos krikštą, apie vaidilutę, tapusią kunigaikštiene Birute, apie jos sūnų Vytautą, didelį karžygį, apie kurį turėjau ir gražų eilėraštį išmokti“ (79). Kaip vėliau mergaitei paaiškėjo, tarp dvarininkaičių ji buvo ne viena, namie išmokusi vien lietuviškai kalbėti – ir daugiau dvarininkų inteligentų laikėsi tokios nuostatos (80).

Mokytojas Gabrielei suteikė ir pirmąsias kultūrinio darbo pamokas: savo kambaryje jis nuolat kaupė popieriaus lakštelius su surašytais žodžiais, iš kurių ketino sudaryti lietuvių kalbos žodyną ir jai pavedė tuos popieriukus tvarkyti, paraidžiui rūšiuoti į krūveles, paskui surišti. Jis ugdė etines ir patriotines mergaitės pajautas, formavo jos emocinį pasaulį, altruistinį požiūrį į visuomenę, nuolat pateikdavo prasmingų gyvenimiškų pavyzdžių apie gėrio skleidimą.

Teikti džiaugsmą kitiems

Pasak D. Petkevičiūtės, mokymą ir visokias gyvenimo situacijas L. Ivinskis kūrybiškai panaudodavo auklėjimui. Jis mokė Gabrielę teikti džiaugsmą kitiems (81). „Bendras mokytojo ir mokinės džiaugsmo išgyvenimas įtvirtindavo gerą poelgį, stengėsi paversti jį įgūdžiu. Tai pedagoginio takto ir nuovokumo požymis“ (82).

Pradėdamas pamokas, L. Ivinskis aiškindavo, kad „mokslas reikalingas tam, jog pats žmogus taptų geresnis ir kitiems žmonėms gera darytų, kad kiti jį už jo darbus mylėtų“ (83). Šis mokymas truko apie dvejus metus. Mokytoją pamilo visa šeima. Pakviestas kunigaikščio Oginskio, L. Ivinskis išvyko į Rietavą mokyti jo vaikų.

Mokytojas pažadino jos troškimą žinoti kuo daugiau, ugdė vaiko dėmesį, atidumą, įdiegė atsakingumo jausmą, mokė darbštumo.

G. Petkevičaitė rašė: „Ilgai negalėjau to brangaus mokytojo užmiršti. Išmokė mane gal ir per daug mano amžiui: įpratino skaityti, kad ir lenkų kalba, Varšuvoje leidžiamą laikraštuką vaikams „Przyja ciel Dzieci“. Išvažiuodamas padovanojo man vyskupo M. Valančiaus iliustruotą knygelę, kurios turinio suprasti negalėjau, nes skyrėsi per daug nuo mūsų šalyje vartojamos (kalbos – aut.). Nereikia ir aiškinti, kaip buvo sunku atsisveikinti su tokiu mokytoju. Slinko metai, o aš nesilioviau jo ilgėtis“ (84).

Išvykus L. Ivinskiui, Gabrielę tėvai išsiuntė mokytis į Vytartų dvarą, kur vaikus mokė išsilavinusios panelės – baronaitė fon Saken ir bajoraitė Smogoževskaitė, vedusios vokiečių ir prancūzų kalbų pamokas. Dvarą valdė M. Petkevičienės senelio brolienė N. Saken-Chodakauskienė, itin išsilavinusi ir garbinga moteris, kilusi iš baronų fon Sakenų giminės.

Kilmingas paneles vėliau pakeitė rusų gimnaziją baigęs mokytojas Otonas Daujotas (Doviatas), ugdęs ir Gabrielės broliukus Vladislovą ir Joną. Jo darbo metodika buvo įprasta carinėms mokykloms, tačiau vaikai įgijo gerus įvairių mokomųjų dalykų žinių pagrindus.

Šaltiniai:

59 – Dektoraitė, ibid., p. 158.

60 – ibid.

61 – Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, ibid., p. 326.

62 – ibid., p. 327

63 – ibid., p. 327

64 – ibid., p. 329

65 – ibid, p. 357.

66 – Karmalavičius R. Iš nedienoraščio // Respectus Philologicus, 2001 (4–5), p. 178.

67 – Čerbulėnas K. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. T. 2. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1994, p. 372.

68 – Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis. Vilnius, Mokslas, 1988, p. 69.

69 – LVIA, f–567, ap. 3, b. 1144, p. 115 in Petkevičiūtė, ibid., p. 70.

70 – ibid., p. 358.

71 – Petkevičaitė-Bitė, Mano gyvenimo kelrodžiai. Atsiminimai, ibid., p. 9.

72 – ibid., p. 3

73 – Laurynas Ivinskis – pedagogas, publicistas, vertėjas, lietuviškų kalendorių leidėjas, išleidęs pirmąjį kalendorių lietuvių kalba „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846“.

74 – Petkevičaitė-Bitė, Mano gyvenimo kelrodžiai. Atsiminimai, ibid., p. 1.

75 – Ibid., p. 6–7.

76 – Petkevičiūtė, ibid., p. 81.

77 – Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, ibid., p. 359.

78 – Ibid.

79 – Ibid., p. 367

80 - Ibid, p. 373

81 – Petkevičiūtė, ibid, p. 82.

82 – Lukšienė M. Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje. Vilnius, Vaga, 1985, p. 228.

83 – Petkevičaitė-Bitė, Raštai, ibid., p. 369.

84 – Petkevičaitė-Bitė, Mano gyvenimo kelrodžiai. Atsiminimai, ibid., p. 10.

Tėvas Jonas Leonas Petkevičius darė pačią didžiausią įtaką mergaitės dvasiniam formavimuisi: įdiegė jai ne tik tautines lietuviškas pažiūras, bet ir apskritai gilų humanistinį požiūrį į žmogų, pagrindė pasiaukojamo darbo sampratą, pažadino ir nukreipė jos mintis visuomeninės veiklos linkme.

Daktaro legenda

Vaikams jis buvo didelis autoritetas, jie juto jo kilnumą ir rimtumą. „Nepaprastas žmogus, visą gyvenimą likęs ištikimas savo idealams“ (85). J. Paukštelis taip rašė apie daktarą J. Petkevičių: „Tai buvęs daktaras! Beveik visą gyvenimą praleido ant ratų... Ar tau šioks oras, ar toks, ar žiemą užpustytais keliais, ar rudenį, šaltam lietui pilant, diena ar naktis, – o jį vos iš vieno sodžiaus parvežė, žiūrėk, jau į kitą veža. Jis užmokestį iš gaspadorių, iš turtingesnių paimdavęs, o iš vargšų – ne. „Ko čia man duodi, pats plikas būdamas? – sakydavęs. – Geriau už tuos grivinus ligoniui valgyti nupirk.“ Status buvęs, bet širdį minkštą turėjęs – žmonių gailėdavęs. Visų gailėdavęs. (...) Mano senelė, prisiminusi daktarą Petkevičių, nesusilaikydavo neverkusi. „Šeši vaikai, vienas už kitą mažesni, kaklais (difteritu – J. P.) guli. Kur daugiau šauksies pagalbos, jei ne pas Petkevičių? Lėk, tėvai, į Joniškėlį! Išlėkė, parvežė. <...> Kiaurą naktį, akių nesudėjęs, dirbo, du išgelbėjo, o keturi ir mirė. Vaistų nuo tos ligos tada nebuvo.

Kol užaugau, daktaro Petkevičiaus legenda nenuėjo nuo žmonių lūpų. Ir mažiesiems ji į širdį giliai įsmigo“ (86).

Ryšys: G. Petkevičaitė-Bitė su vienu iš keturių savo brolių – Jonu Tadu (1864–1863)./ Panevėžio kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo nuotr.

Ypač Joniškėlyje jis labai daug dirbo, beatodairiškai aukodamas save ir neskaičiuodamas valandų: priiminėjo ligonius, lankė juos namuose, skiepijo vaikus nuo raupų, rūpinosi vaistine, vietinės mokyklos vaikų sveikata, rodydamas visiems didžiulio atsidėjimo profesinėms pareigoms pavyzdį (87). Negana to, gydė ne tik pats, bet ir iš apylinkės pažįstamų inteligentų sudarė tokią „kompaniją“ liaudžiai padėti (88). Jo pasaulėjautai buvo svetimas bet koks abejingumas, atsainumas kitam, o darbas, teikiantis pagalbą ir nešantis gėrį kitiems, pasiaukojimas, altruizmas – aukščiausios moralinės vertės išraiška, esmingiausi žmogaus būties tikslai.

Aukšta moralė, kilnumas, dvasinis taurumas, gėrio ir šviesos skleidimas – Petkevičių namų modus vivendi, suformuotas gražiausių intelektualios lietuvių bajoriškosios kultūros tradicijų, atsiremiantis į krikščioniškosios religijos pagrindus ir pasaulinės literatūros ir meno kūrinių pasaulėjautą.

Empatijos židinys

Atsidavimo, altruizmo dvasia gaubė visą jų kasdienybę, lydėjo kiekvieną darbą ir poelgį ir stipriai veikė vaikų pasaulio suvokimą. „Atiduočiau savo gyvybę, kad tik žinočiau, jog jūs būsite dori žmonės“, – sakė M. Petkevičienė savo vaikams (89). Tai buvo moralinė programa vaikams, kurios aukščiausias paliudijimas gyvenime buvo ji pati – aplinkinių globėja ir rėmėja.

Kaip ir būdinga inteligentams, Petkevičių namuose buvo turtinga biblioteka, kurioje buvo gausu leidinių įvairiomis užsienio kalbomis, ypač daug grožinės literatūros – Jozefo Ignacy’o Kraszewskio, Juliuszo Słowackio, Henryko Sienkiewicziaus, Adomo Mickevičiaus, Elizos Orzeszkowos, Victoro Hugo, Honoré de Balzaco, Aleksandro Puškino, Ivano Turgenevo, Antono Čechovo, Levo Tolstojaus kūrinių. Šiuos namus nuolat pasiekdavo užsienio spaudos, ypač lenkiškų laikraščių ir žurnalų, siunta, kurioje būdavo ir atskirų leidinių vaikams. Pažinti erdvų literatūros pasaulį, draugauti su knyga juos jau nuo mažens skatino ir tėvas, ir motina.

1868 m. per krašte kilusį badą atsirado daug pavargėlių, miniomis plūstančių ir prašančių išmaldos. G. Petkevičaitė prisimena, kad tuo metu „ištisas valandas stovėdavo motutė kieme tarp dviejų didžiulių katilų ir pilstė į dubenis viralą, o tarnaitė dalijo duonos riekes žmonių skruzdėlynui. Ir niekuomet neišgirsdavome nusiskundžiant motutės, kad ji pavargusi... Priešingai, džiaugdavosi visuomet, kad įstengia ir gali vargstantiems patarnauti.

Tėvelis visuomet mėgdavo kartoti prancūzų rašytojo V. Hugo pageidavimą, kad klebonijos durys visuomet būtų visiems atidaros, o gydytojo niekuomet neužrakintos, ir stengėsi tą pageidavimą taikyti sau, bet tais bado metais mūsų šeimos namai buvo virtę tiesiog prieglauda.

Aišku, kad šitaip auklėjama, seniai buvau užmiršusi visus žmonių tarpe luomų ir tautų skirtumus... Tuo labiau kad motina spausdavo mane dažnai prie savo širdies, sakydama:

– Juo būsi geresnė, tuo labiau mylėsiu aš tave, ir Dievulis tave mylės" (90).

Žmonių meilės mokslas

Tėvų gyvenimo ir veiklos modelį vaikai greitai perprato ir pamažėle perėmė. Vėliau rašytuose prisiminimuose G. Petkevičaitė-Bitė taip apibendrino šį nuo mažų dienų įgytą žmonių meilės mokslą: „Mūsų namai buvo tikra patriotizmo ir demokratizmo mokykla. Niekuomet nė apie vieną žmogų nebūdavo ir už akių paniekos žodis tartas, nė vienas įėjęs į mūsų namus nepritirdavo nešvelnumo, kad jis ir elgetos krepšiais būtų apsikabinęs“ (91).

1869 m. rugsėjo mėnesį Gabrielė buvo išvežta į kaimyninį Linkuvos Pamūšio dvarą toliau mokytis drauge su šių dvarininkų dukra, vyresne už ją trejetą metų. Devynerių metų mergaitė kartą išdrįso sukirsti antausį draugei už tai, kad ši tvirtino, jog bajorai turėjo skirtingą nuo mužikų Adomą – bajorą. To demokratiškai išauklėta mergaitė negalėjo suprasti (92).

Tuo metu Gabrielė jautė didžiulį visos šeimos, tėvų ir broliukų, savųjų namų ilgesį. Vieną naktį susapnavo, kad su visais namiškiais stovi gražioje žalioje pievoje, džiaugiasi gražiu oru, saulės spinduliais. „Staiga mūsų tarpe ima skraidyti didžiuliai nematyti vabalai ir ima visus gilti. Tėvelis skuba nuo vieno prie kito, gydo. Sako mums, vaikams:

– Visi būsite sveiki!

Tik priėjęs prie motinos, nuliūsta, išsigąsta ir, mums bežiūrint, motina išbalusi išsitiesia pievoje, o tėvelis klaupia prie jos raudodamas ir sako:

– Ji mirė (93).

Prisimena po to sapno negalėjusi nusiraminti, nenorėjusi su niekuo žaisti. Po keleto dienų kažkas atskubėjo pranešti, kad atvažiavęs tėvas. Prisiglaudęs prie savęs, jis pasakė, kad mirė mama ir todėl pasiimsiąs ją visam laikui namo. „Nebūčiau iš karto tos žinios baisumo supratusi, jei nebūčiau išvydusi ašarų, srovėmis plaunančių tėvo veidą“, – vėliau rašė G. Petkevičaitė (94).

Tėvas Gabrielę parsivežė į Joniškėlį. Pakeliui jis aiškino, kad ji turi gyventi ir padėti savo jaunesniesiems broliukams, būti tokia pati visiems gera, kokia buvo jos motutė. Ji danguje turinti matyti visus gerus mergaitės darbus. Ši paklaususi tėvo, ar galėtų visus gražiausius savo drabužėlius išdalyti neturtingiems vaikams. Tėvas pravirkęs ir bučiuodamas galvą, teištaręs: „Dėkui tau, vaikeli!“ (95).

Vėliau Gabrielė sužinojusi, kad motina lankė ligoninėje sergančiuosius dėmėtąja šiltine ir nuo jų užsikrėtė – aukojimasis kitiems įgijo aukščiausią formą. M. Petkevičienė mirė tą pačią dieną, kai mergaitė sapnavo baisųjį sapną. Savo prisiminimus apie motiną, rašytus 1936 m., G. Petkevičaitė baigė šiais žodžiais: „Kai girdžiu bažnyčios varpus, šaukiančius žmones pagarbinti aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais žodžiais, skrenda į mane iš motinos kapo balsas, šaukiąs pagerbti aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais darbais!“(96)

Šaltiniai:

85 – Dektoraitė, ibid.

86 – Paukštelis J. Dažnai atsimenu juos. Vilnius, Vaga, 1979, p. 58–59.

87 – Jasaitis, ibid, p. 12.

88 – Dektoraitė, ibid.

89 – Ibid, p. 13.

90 – Ibid, p. 360.

91 – Petkevičaitė-Bitė G. Praslinkusių dienų vaizdai // Lietuva, 1927, Nr. 161, 07–27.

92 – Dektoraitė, ibid, p. 161.

93 – Ibid, p. 361.

94 – Ibid, p. 360.

95 – Ibid, p. 362.

96 – Ibid, p. 362.

XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvaruose buvo gyvai kalbama apie 1831 ir 1863 m. sukilimus. Šie įvykiai buvo tiesiogiai susiję su daugeliu bajoriškosios kultūros atstovų.

Trauminės patirtys

1831 m. Vilniaus universitete studijavę bajoraičiai iš Žemaitijos, Suvalkų gubernijos, dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių – Ašmenos ir kitų pavietų veržliai dalyvavo slaptoje jaunuomenės veikloje – Filomatų, Filaretų ir kitose draugijose ir, įsižiebus sukilimo liepsnai, stojo į sukilėlių būrius, dalyvavo susidūrimuose su caro kariuomene. Ne vienas jų žuvo, daugelis vėliau buvo ištremti į Sibiro katorgą, dar kiti emigravo į JAV, Prancūziją, Belgiją ar kitas užsienio šalis.

1831 m. sukilimas skaudžiai sukrėtė krašto visuomenės gyvenimą: ne viena šeima ir giminė prarado savo sūnus, brolius ir tėvus, daugelis caro administracijos persekiojamų bajorų turėjo visiems laikams atsisveikinti su savo tėvyne ir artimaisiais, buvo konfiskuotas jų turtas – valdytos žemės ir dvarai su juose sukauptomis milžiniškomis bibliotekomis ir meno vertybėmis.

Bajorijos sąmonėje liko gyva skaudi trauminė patirtis – prisiminimai apie sukilimo dalyvius, rėmėjus, vykusius susidūrimus su caro kariuomene įvairiose krašto vietovėse, sukilėlių pogrindžio veiklą miškuose ir galiausiai prieš šeimas vykdytas represijas buvo pasakojami nuolatos ir keliavo iš lūpų į lūpas. Ši skaudi patirtis tarp bajorų buvo visuotinė, nes jie ir buvo tas socialinis sluoksnis, tarp kurio atstovų kilo idėjos organizuoti pasipriešinimą, jam jie tiesiogiai vadovavo ir visokeriopai rėmė, patyrė pralaimėjimą, suėmimus ir persekiojimus, ypač skaudžiai išgyveno visas su tuo susijusias netektis ir praradimus.

Asmenybė: patriotiška aplinka, sukilime dalyvavusiųjų orumas, numalšinus sukilimą jų patirtos represijos suformavo rašytojos pasaulėžiūrą, aktyvi pilietė ji liko visą gyvenimą. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

1863 m. aidai

Kitas sunkus smūgis Lietuvos bajorijai buvo 1863 m. sukilimo pralaimėjimas, po kurio taip pat vyko skaudžios represijos. Į šį sukilimą Lietuvos bajorai išlydėjo ne tik sūnus, bet ir savo ištikimus valdinius, kiemionis. Ne vienam iš jų buvo lemta žūti, būti ištremtam į Sibirą. Tie, kurie grįžo, pasakojo, ką patyrę, – tokių istorijų šydas gaubė beveik kiekvieną vietovę, didesnį ar mažesnį bajorų dvarelį, lietė beveik kiekvieną šeimą ir giminę.

Apylinkėse gyvenę kaimynai rūpinosi ir vieni kitiems padėjo, juos siejo slapti nesenos praeities įvykiai ir veiksmai, į kuriuos būdavo įsipynę artimieji ar pažįstami. Bendra slapta patirtis tiesiogiai siejosi su itin brangiu savos bendruomenės dvasinio pasaulio ir vertybių išsaugojimu, todėl kiekvienas, buvęs tos kovos dalyvis, buvo ypač gerbiamas. Bajorai rėmė sukilimą, kiek išgalėjo: ne tik stojo į mūšius, bet padėjo ginklais, maistu, pinigais, tiekė arklius ir įvairius reikmenis.

G. Petkevičaitė-Bitė prisimena, kad apie šį sukilimą dar vaikystėje jai teko išgirsti ne tiek iš sodiečių, bet iš supusių bajoriškosios aplinkos žmonių (97). „Pirmiausia turiu pabrėžti, kad, nors augau ir senau tarp sukilėlių, bet tiesiog iš pačių sukilėlių lūpų teko mažai girdėti apie sukilimą. Šitaip veikė dvigalvio erelio teroras likusius tėvynėje dar gyvus ir neištremtus dalyvius. Tik susitikę jie daug širdingiau sveikinosi, ilgai vienas kitam rankas spausdavo, lyg džiaugdamiesi, kad dar kvėpuoja tėvynės oru ir dar turi vienminčių draugų“, – rašė ji (98).

Petkevičių namuose bajorų ir paprastų sodiečių, dalyvavusių sukilimuose, pavardės buvo dažnai minimos, aptariamos įvairios situacijos, susijusios su sukilimo įvykiais, vietomis ir asmenimis, ir apie tai kalbėta netgi girdint vaikams. Ne viename bajorų dvare tokia istorinė atmosfera buvo kasdienis XIX a. antrosios pusės gyvenimo klodas.

G. Petkevičaitė-Bitė prisiminė: „Mackevičiaus, Jablonovskio, Narbuto, Sierakauskio vardai man buvo nuo to laiko žinomi, kai tik mintys pradėjo veikti. Dar sukilime kelių vietos pasižymėjusių žmonių vardai taip pat įsidėjo galvon. Visų pirma Klovainių miestelėno – lietuvio Švelnos, dvarininko Moravskio, savo žiaurumu pasižymėjusio ruso karo komendanto (vojennyj načialnik) Tvardochlebovo. Namiškiai pasakodavo, bet tas man atsiminime neužsiliko, nors tais laikais jau buvau išmokusi pažinti visą abėcėlę.“ (99)

Parama sukilėliams

Daktaras J. L. Petkevičius su 1863 m. sukilėliais palaikė nuolatinį glaudų ryšį. Puziniškio dvarelis, kuriame gyveno šeima, buvo supamas miško, tad vieta buvo gan palanki maištininkų susibūrimams, juolab jiems pasitikėjimą kėlė patriotiška J. L. Petkevičiaus asmenybė. Sukilėliai ateidavo pasitarti, apsvarstyti savo priešinimosi strategijų, būsimų žygių ir kitų aktualių reikalų. Į tokį slaptą susirinkimą 1863 m. žiemą mama nusivedė ir Gabrielę.

Rašytoją žavėjo ir įkvėpė didžiulė dvasinė motinos Bukauskienės tvirtybė ir patriotizmas.

„Tas faktas buvo paskui man taip dažnai kartojamas, kad dar šiandien, rodos, matau, kaip daugybė vyrų pakilo iš savo kėdžių ir eina sveikintis su mano motute. Pabučiavę jai ranką, pritupia vienas po antro prie manęs ir prašo, kad su jais pasibučiuočiau“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė (100).

Sukilėliai sveikinosi su mergaite, bet vienas, tamsesnio gymio, jai nepatikęs, tad jį atstūmusi. Mama dėl to dukrai ilgai priekaištavo, sakė, kad jai užtraukusi didelę gėdą. Sukilėliai betarpiškai bendravo su Petkevičiais, jų namuose buvo dažni svečiai.

1863 m. liepsnojančio sukilimo įvykiai dažnai paliesdavo Puziniškio dvarelį, įsiverždavo į jo žmonių kasdienį gyvenimą. Drauge su šeima dvarelyje gyvenusi J. Petkevičiaus sesuo Regina nuolat lankė miške besislapstančius kovotojus, tiekė jiems maisto ir net ginklų.

„Man visuomet rūpėjo su ja drauge nueiti. Ji manęs niekuomet nedrįso vestis arba neštis, tokiais reikalais eidama. Vieną sykį numaniau tetą į tokią kelionę besiruošiančią. Palaukiau valandėlę, išslinkau iš namų, miškas buvo čia pat už kiemo daržų, nukulnijau į tą pusę, kur teta paprastai eidavo, ir pasislėpiau už kokio kelmo, iš kalno džiaugdamasi, kad jau šįkart teta man neišspruks ir turės drauge su manimi keliauti. Bet mano gudrybei nelemta buvo pasisekti. Teta nusuko nuo manęs į šalį už kokių dviejų ar trijų sieksnių. Veltui trypiau užpakaly, veltui šaukiau! Nė neatsigręžė į mano pusę!“ – prisiminė G. Petkevičaitė-Bitė (101).

Puziniškyje būta ir šiurpesnių sukilimo momentų, apie kuriuos sklido gausybė pasakojimų. Vienas jų – apie pelkę, kuria ėjo riba tarp grafo Benedikto Karpio ir Jono Leono Petkevičiaus valdų. Žmonės prisiminė, kad ta pelkė susidariusi iš užžėlusio ežero ir buvo vadinama Bedugne. 1863 m. nemažą sukilėlių būrį vijosi kazokai. Sukilėliai užviliojo juos ant Bedugnės ir kazokai visi su arkliais ten nugrimzdę, o sukilėliai, žinodami slaptus takus, išsigelbėję (102).

Gyvoji istorija

1863 m. sukilimas Gabrielės artimųjų sąmonėn įsirėžė ir padanges tai vienoje, tai kitoje vietoje nušviesdavusiais gaisrais. Dar daugiau – Petkevičių šeimos dvare dažnai girta rusų kariuomenė surengdavo suimtųjų plakimus – sukilėlius pririšdavo prie arklio ir čaižydavo nagaikomis. Kartais surengdavo ir kitokių egzekucijų. Jų retsykiais pavykdavo išvengti, labai prašant poniai M. Petkevičienei.

Į Petkevičių dvarą sukilėliai ateidavo pailsėti, pavalgyti, dažnai kreipdavosi į daktarą pagalbos sužeistiesiems. Šis jiems buvo „atsidavęs visa širdimi“ (103).

Tarp jo ir sukilimo dalyvių būta ir svarbių išankstinių susitarimų – kad šie dieną „niekuomet nesilankytų, o naktį, jei būtų apsilankę rusai, turėdavo visuose languose žibėti žvakės“ (104). Kartą J. L. Petkevičius klojime gydė visą grupę sužeistų sukilėlių, kuriuos atvykusiems žandarams pristatė kaip įvairiomis ligomis sergančius ligonius. Tačiau kažkas šią paslaptį rusams išdavė ir Regina Petkevičiūtė vieną vyrą po kito ant pečių išnešė į mišką, paslėpė krūmuose. Jau pasirodžius žandarams, vieną sukilėlį peršautomis kojomis ji apavė batais ir išsiuntė pėsčiomis. Taip išgelbėjo ne tik visus sukilėlius, bet ir Petkevičių šeimą. Atvykę caro kareiviai su nuostaba klausė, ko ji tokia išraudusi ir pareikalavo kartu su jais nueiti į klojimą (105).

G. Petkevičaitės-Bitės atmintyje visam gyvenimui išliko skaudžios gimtųjų apylinkių bajorų ir dvarelių savininkų asmeninės istorijos, pralaimėjus sukilimui – gyva istorija, leidusi čia pat pamatyti atvirą ir sunkų Lietuvos likimą, jos ištisų kartų pastangas susigrąžinti laisvę ir demokratinius gyvenimo principus, žmogaus teises. Ši skaudi istorija klostėsi visai netolimoje kaimynystėje – Pušaloto valsčiuje buvusiame Birželių dvare, kurio savininkai Gruževskiai aktyviai dalyvavo sukilime.

Dvarininkas Kristoforas Gruževskis (gim. 1821–1863) buvo nukautas per susidūrimą su caro kariuomene ties Biržais, kai sužeistas Z. Sierakauskas pateko į nelaisvę. Daktaras J. L. Petkevičius išdavė liudijimą, kad K. Gruževskis mirė nuo plaučių uždegimo. Taip jo žmona su mažamete dukrele nenukentėjo ir galėjo išsaugoti dvarą. Gruževskytė užaugusi ištekėjo už Valerijono Antanavičiaus ir tik suaugusiai savo dukrai papasakojo apie tikrąsias tėvo mirties aplinkybes (106).

G. Petkevičaitė-Bitė apibendrina: „Dėl tokio lenkmečio įvykių nutylėjimo veikiausiai liko mūsų užkampy daugybė dvarų dvariukų nesunaikintų, daugybė žmonių neištremtų, t. y. žmonių, veikliai sukilime dalyvavusių“ (107).

Istorija: G. Petkevičaitės-Bitės tėvai palaikė ryšius su 1863 m. sukilėliais, teikė jiems visokeriopą pagalbą. Nuotraukoje – dalgiais ginkluoti sukilėliai, kokių kautasi ir netoli rašytojos gimtinės. / "Wikipedia" nuotr.

Aukos laisvei

G. Petkevičaitė-Bitė prisiminė, kad gimtosiose Puziniškio apylinkėse sukilimą rėmė ir jame dalyvavo Smilgių parapijos dvarininkai Sebastijanskiai, valdę Žvirblėnų dvarą, broliai Moravskiai, Pažvernių dvaro savininkai. Iš Pušaloto parapijos sukilimo dalyviais ir rėmėjais tapo minėti dvarininkai Gruževskiai, Bukauskai, Jančauskai, Bušinskiai, Jasienskiai, baronas Kėlė-Krauzas ir Hanusevičiai – iš tiesų, visų apylinkės dvarų – Birželių, Kauklių, Toliūnų, Užuobalio, Podliasios, Medikonių ir Daniūnų valdytojai. Juos ištiko įvairiausios negandos ir būties kataklizmai.

G. Petkevičaitė-Bitė pasakojo, kad Medikonių dvaro savininkai, baronai Kėlės-Krauzai, vyras ir žmona, sukilimo metu buvo kalinami Panevėžyje, o jų mažamečiai vaikai – mieste prižiūrimi policijos ar kareivių (108). Virbinės dvarelio savininkai Pilipavičiai, tėvas ir sūnūs, dalyvavo sukilime; tėvas varomas į kalėjimą pakeliui mirė, o vyriausias sūnus Augustas buvo suimtas, tardomas ir kankinamas Panevėžio kalėjime. Antrasis sūnus, kunigas Boleslovas Pilipavičius, ištremtas į Sibirą. Ten, sunkiai vargdamas, pastatė katalikų bažnyčią Irkutske ir dar dviejuose miestuose, vėliau – Kazanėje. Šiame mieste ir mirė 1902 m, nespėjęs grįžti į tėvynę (109).

Didžiausias aukas iš G. Petkevičaitės-Bitės pažinotų bajorų ant laisvės aukuro sudėjo Kauklių dvaro savininkai Bukauskai – gausi šeima, kurios tėvas Rusijos kariuomenėje buvo įgijęs kapitono laipsnį. Jis mirė 1863 m. Anot G. Petkevičaitės-Bitės, buvo kalbama, kad „nusižudė, bijodamas sunkesnio likimo“ (110).

Vienas jo sūnus buvo nukautas ties Biržais, antrasis, vardu Andriejus, – ištremtas į Sibirą be leidimo grįžti į tėvynę; dar du sūnūs, Mykolas ir Henrikas, pabėgo į užsienį – vienas į Prancūziją, kitas – į Švediją.

G. Petkevičaitė-Bitė draugavo su dvarininko Bukausko dukromis: Izabele, Michalina ir Antanina. Šeimoje augo dar vyresnės dukros Liudvika ir Marija. G. Petkevičaitė-Bitė prisimena, kad joms visoms už bausmę „teko kalėti Dinaburgo kalėjime“ (111). Rašytoją žavėjo ir įkvėpė didžiulė dvasinė motinos Bukauskienės tvirtybė ir patriotizmas: „Senutė jų mama, tikra karžygių motina, reikalavo iš visų savo vaikų, kad nesidrovėtų guldyti galvų už tėvynę ir nieko neišduotų. Gerbtina senutė, nors suvargusi nualintame dvare, didžiavosi savo vaikais“ (112).

Į Petkevičių dvarą sukilėliai ateidavo pailsėti, pavalgyti, dažnai kreipdavosi į daktarą pagalbos sužeistiesiems. Šis jiems buvo „atsidavęs visa širdimi“.

G. Petkevičaitės-Bitės liudijimu, Henrikas Bukauskas, emigravęs į Švediją, dirbo Stokholmo muziejuje. Jį labai gerbė Švedijos karalius. H. Bukauskas ir toliau nuolat rūpinosi Lietuvos reikalais. Kadangi jam nebuvo leidžiama grįžti į tėvynę, jis ragino tautiečius siųsti eksponatus iš Lietuvos, taip siekdamas išsaugoti vertingą istorinį kultūrinį ir meninį krašto palikimą.

Vėliau H. Bukauskas Šveicarijoje, Rapersvilio miestelyje, įkūrė muziejų, kuriame eksponavo įvairias Žečpospolitos laikų relikvijas. Savo testamente nurodė visus jo sukauptus daiktus atiduoti Lietuvai, kai ši taps nepriklausoma. Tačiau lenkai šį testamentą panaikino (113).

1863 m. sukilime dalyvavo daug paprastų kaimo sodiečių. G. Petkevičaitė-Bitė teigia geriau pažinojusi du – ūkininką Giedriką iš Švaininkų sodžiaus, Smilgių valsčiaus, Sibiro tremtyje praleidusį 30 metų, ir katorgoje vargusį Klovainių miestelio ūkininko sūnų Švelną. „Abu jie buvo Panevėžio apskrities mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai, kai prisidėjo prie sukilimo“ (114). Būtent iš Giedriko G. Petkevičaitė-Bitė pirmą kartą gavo paskaityti laikraštį „Aušra“, kurio lig tol nebuvo mačiusi (115).

Praūžus sukilimo įvykiams, Gabrielė dažnai girdėdavusi tėvą sakant: „Kad tėvynė atgaus laisvę, nėra ko ir abejoti. Bet mano ir tavo kaulai pabals, tos laisvės neparegėję...“ (116)

Šaltiniai:

97 – Petkevičaitė-Bitė G. 1863 metai in Amžininkai apie 1863 m. sukilimą. Vilnius, Bonus Animus, 2013, p. 186.

98 – Ibid., p. 180.

99 – Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, Ibid., p. 354.

100 – Ibid., p. 356.

101 – Ibid., p. 353.

102 – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laiškai // Žingsniai, Stade, 1947, Nr. 8, p. 27.

103 – Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I tomas, ibid., p. 338.

104 – Ibid.

105 – Ibid.

106 – Ibid.

107 – Ibid.