Šio teksto "Santaka" prisimena pirmose lietuviškose operose vaidmenis kūrusią primadoną A.Galaunienę (1895 01 15 – 1962 04 25). A.Nezabitauskaitė-Galaunienė (sopranas) ne tik dainavo Valstybės teatre, ji buvo choro dirigentė, pedagogė, muzikos publikacijų autorė, visuomenininkė.

Apie šią kūrybingą ir veiklią asmenybę būtų galima parašyti atskirą knygą, ir net ne vieną. Tad šiame tekste jokiu būdu nesiekiama atspindėti visų primadonos gyvenimo faktų, susitelkiama tik į svarbiausius jų. O didžiausias dėmesys skiriamas tarpukario laikotarpiui ir Valstybės teatre sukurtiems A.Galaunienės vaidmenims, kurių portretai traukte traukia žvilgsnį puikiai išsilaikiusiose prieš beveik šimtmetį fotoateljė "Modern Kaunas" atliktose fotografijose.

Paveldėta aistra dainai

1920 m. Kaune įsteigtoje Operos ir dramos vaidykloje (vėliau – Valstybės teatras) pradėjusi dainuoti Adelė kūrybai paskyrė dešimt metų. O kaip likimas Adelę atvedė link muzikos ir teatro?

A. Galaunienė. 1922 m. Kaunas

Būsimoji operos primadona gimė 1895 m. sausio 15 d. Baidotuose (Salantų valsčius, Kretingos apskritis) pasiturinčių, išsilavinusių ir kultūrą mylėjusių (o tai buvo palyginti reta) ūkininkų Kazimiero ir Karolinos Nezabitauskių šeimoje, kurioje iš viso augo šeši vaikai ir net keturiems jų tėvai pagelbėjo baigti aukštuosius mokslus.

Adelė pomėgį dainuoti ir išskirtinį balso skambesį paveldėjo iš motinos. Įgimtos savybės, šeimos finansinė padėtis ir tėvų palankus požiūris Adelę atvedė į meno pasaulį. Be to, Nezabitauskių giminėje jau buvo praminti keliai kultūros sferoje – XIX a. pradžioje broliai Kiprijonas Juozapas ir Kajetonas Rokas Nezabitauskiai išgarsėjo kaip tautinės kultūros atgimimo atstovai.

Būdama vienuolikos metų Adelė pradėjo lankyti Salantų parapijos chorą. Vėliau dainavo mokydamasi ir Skuodo progimnazijoje, dar vėliau – Kauno "Saulės" mokytojų-mergaičių seminarijoje (1912–1914). Patiko ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, tad įsitraukė į "Dainos" teatro ir muzikos draugijos vaidintojų trupę. 1915–1918 m. būsimoji primadona mokėsi Maskvos filharmonijos draugijos muzikos ir dramos mokykloje. Dainuoti mokėsi pas garsius to meto rusų operos solistus ir teatro režisierius.

Baigusi studijas 1918 m. grįžo į Vilnių, kur susipažino su būsimu vyru Pauliumi Galaune ir po metų susituokė (jaunuosius sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas). Vilnių okupavus lenkams jaunoji Galaunių šeima persikėlė gyventi į Kauną. Čia gimė ir jų du vaikai – sūnus Dievainis ir duktė Dalia.

Sekėsi dainuoti ir vaidinti

Kaune P.Galaunė su kolegomis entuziastais 1920 m. įsteigė Lietuvos meno kūrėjų draugiją, kuri turėjo literatūros, plastikos, muzikos ir dramos sekcijas. Pastarosios susivienijo į Operos ir dramos vaidyklą, kuri tų pačių metų gruodžio 31 d. pristatė pirmąją lietuvių profesionalaus operos teatro operą – Giuseppe's Verdi "Traviatą" (rež. Konstantinas Glinskis). Pagrindinius vaidmenis atliko A.Galaunienė ir Kipras Petrauskas.

Adelei Valstybės teatro scenoje puikiai sekėsi ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Ji skyrė tokį pat svarbų dėmesį savo personažų plastikai ir išvaizdai, kaip ir balso tembro grožiui ir dainavimo meistriškumui. A.Galaunienė buvo žemesnio ūgio, moteriškai trapi, taktiška, santūri ir dalijosi nuoširdžia meile žmonėms. Savo herojėms scenoje taip pat suteikdavo žavingo paprastumo ir kartu siekė individualumo.

Išskirtinė buvo ir A.Galaunienės Violeta "Traviatoje". Scenoje solistė vilkėjo nuosavą baltą vakarinę suknelę. Tiesa, tokį pasirinkimą lėmė tai, kad, statant pirmąją lietuvišką operą, lėšų nebūta, ji gimė tik dėl didžiulio kūrėjų entuziazmo ir surinktų visuomenės aukų. Solistė rekvizito reikmėms taip pat iš namų nešdavosi ir patalynę, kuri buvo naudojama paskutinėje operos scenoje mirštant jos veikėjai. Savo ar skolintais drabužiais vilkėjo ir kiti solistai. Šmaikšti detalė, kad skandalingai atrodė prie frakų netinkantys batai.

A.Galaunienės Violeta – "turtinga, bet silpno būdo Paryžiaus mergaitė, įsimylėjusi Alfredą, pertekusį turtu jaunuolį" (V.Žadeika, "Lietuva", 1921, sausio 12). Violeta ir Alfredas stipriai pamilsta vienas kitą, bet Violeta, tėvo prašoma, išsižada savo laimės. Neatlaikiusi mylimojo praradimo ji miršta. Tiek A.Galaunienės, tiek ir K.Petrausko vaidmenys susilaukė teigiamo įvertinimo dėl "nepaprastai natūralingos" vaidybos, "atjautimo ir įsigilinimo".

Įgimtos savybės, šeimos finansinė padėtis ir tėvų palankus požiūris Adelę atvedė į meno pasaulį.

"Jos meilės žvilgsnis, jos akių pabučiavimas širdingai įsimylėjusio Alfredo – tiesiog nepamirštamas" (P.Lubickas, "Lietuvos aidas", 1931, sausio 3). Taip A.Galaunienė vaidino vėliau atnaujintoje "Traviatoje", tačiau po pirmojo pasirodymo spaudoje pasirodžiusiose recenzijose susilaukė ir kritikos dėl vaidybos vienodumo. "Jei muzikos pusėj visi tekniniai sunkumai buvo nugalėti, tai blogiau sekės vaizduoti dvasios gyvenimą. (...) Vaidinime permaža įsigyvenimo ir mimikos vienodumas linksmume ar skausmuos..." (V.Žadeika, "Lietuva", 1921, sausio 13).

Nesustojo tobulėjusi

Kaip parodė tolesnės operos, solistė uoliai mokėsi iš klaidų ir pastabų, siekdama kuo įtikinamiau perteikti kintančias veikėjų emocijas ne tik balsu, bet ir veido mimika bei judesiais. Stipri pažanga vaizduojant personažo "dvasios gyvenimą" buvo akivaizdi 1921 m. režisieriaus Antano Sutkaus pastatytoje operoje "Demonas" (A.Rubinšteinas), kurioje A.Galaunienė vaidino Tamarą.

Įdomu tai, kad tuo metu Valstybės teatro pastatas (dabar – Kauno muzikinis teatras) buvo uždarytas rekonstrukcijai ir vaidinimai vyko Tilmansų teatre (dabar – sugriuvęs pastatas priešais Karmelitų bažnyčią). "Demono" premjera gegužę įvyko šiose patalpose, kurios nebuvo pritaikytos operos pasirodymams ir solistams juose dainuoti buvę ypač sunku.

"Blogesnės vietos dainuoti jau nė nebereikia, kaip Tilmanso teatras: scėna angšta, akustikos jokios, ventiliacijos taip pat, papierosų dūmai iš priemenės verčias į salią ir troškina artistus. Kenčia ir publika. Iš tokio teatro visados parsinešu slogų ir turiu varvinti iš nosies kraują", – tokias tuometines sudėtingas antrosios lietuviškos operos gimimo sąlygas savo tekste įamžino Vaižgantas ("Krašto balsas", 1922, gruodžio 30).

Nepaisant sunkumų, A.Galaunienė pasirodė meistriškai. Tamara – Gruzijos kunigaikščio Gudalo duktė, kurią pamilsta Demonas, norintis ją paversti pasaulio karaliene, o pats atgimti iš naujo. Tik, deja, Tamaros širdis jau pažadėta mirtingajam vyrui. Spaudoje pabrėžiama, kad solistai ir choras ne tik gražiai dainavo, kaip kad "Traviatoje", bet ir gražiai vaidino. Ne išimtis ir A.Galaunienė. "P.Galaunienė yra nuolat bestiprėjanti žymi operos pajėga taip balso taip vaidinimo atžvilgiu" (Paparonis, "Laisvė", 1921, liepos 8). "Ji buvo pavyzdingas Tamaros tipas, pilnai vaizduojantis prakilnios sielos idealingumą" (V.Žadeika, "Lietuva", 1921, birželio 17).

1922 m. įvyko pirmojo lietuviško Ch.Gounod "Fausto" premjera (rež. K.Petrauskas), kurioje Adelė vaidino Margaritą. Solistė sulaukė vienintelės kritikos, kad šį vaidmenį suvaidino kiek per rimtai: "... reikia kiek daugiau tiesioginio paprastumo, naivumo vaidinime" ("Lietuva", 1922, kovo 31), tačiau kitais atvejais vienbalsiai apipilama pagyromis: "Galaunienė šiandien dainuoja nepaprastai geru ūpu, balsas skardus ir širdingas, vaidinimas pritinka balsui" (ten pat.). "Galaunienė, kiek sunkios jos dienos leido, išlaikė scenos karalienės rolę" (Vaižgantas, "Krašto balsas", 1922, gruodžio 13).

Būtų galima dar daug kalbėti apie A.Galaunienės pasirodymus kitose operose: Džildą G.Verdi "Rigolete", Nedą R.Leoncavallo "Pajacuose", Mikaelą George'o Bizet "Karmen", Madam Baterflai G.Puccini "Madam Baterflai", Džuljetą Jeano Offenbacho "Hofmano pasakose" ir kt. Vis dėlto ribota teksto apimtis neleidžia prisiliesti prie jų visų. Likusioje teksto dalyje dar labai norisi paminėti tolesnį A.Galaunienės gyvenimo kelią.

Kova su laiku

A.Galaunienė Valstybės teatro operose viso sukūrė apie 20 pagrindinių vaidmenų. 1923 m. abu gavę Švietimo ministerijos skirtas stipendijas Adelė ir Paulius išvyko studijuoti į Paryžių. A.Galaunienė soprano subtilybių mokėsi pas prancūzų dainininkę ir pedagogę Feliją Litvin. Adelei teko kartu dainuoti daugelyje koncertų kartu su žymiais įvairių šalių solistais. Tačiau Paryžius nesustabdė atlikėjos darbo ir Lietuvoje, tad ji ir toliau vis sugrįždama į Kauną aktyviai dirbo kūrybinį darbą.

Vis dėlto likimas taip nulėmė, kad Adelės, kaip operos solistės, karjera truko griežtai apibrėžtą laiką. 1931 m. teatro sezono pabaigoje ji pasitraukė iš teatro. Pagrindinė priežastis – solistės balso nusilpimas. Ji dainavo labai daug, negailėjo savo balso ir jėgų. Teatre trūko solisčių, tad ji neatsisakydavo dainuoti ir tų partijų, kurios nebuvo tinkamos jos balsui.

Gilinantis į Adelės išėjimo iš teatro aplinkybes, tenka įsitikinti laiko negailestingumu ir faktu, kad išlaikyti kūrybinę sėkmę, kai nuolat persekioja pavydas ir konkurencija, yra be galo sunku. Ypač tai buvo sudėtinga pirmaisiais mūsų profesionalaus teatro veiklos dešimtmečiais.

Nusilpus solistės balsui ir jai susirgus piktybine anemija, tuometis teatro direktorius, režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, nepateikęs aiškesnių paaiškinimų, tiesiog parašė atleidimo lapelį. Teatre tuomet pradėjo aktyviai dirbti nauja solistų karta, tad solistės vieta greitai buvo užimta jaunesnių kolegių. Į teatrą Adelė dar buvo sugrįžusi, bet ilgai neužsibuvo (1944–1947 m.). Kūrybinės veiklos teatre nutraukimą A.Galaunienė išgyveno labai skaudžiai.

Dalijosi talentu

Solistė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu, jai paskirta pensija. Toliau dainininkė daug koncertavo, mokytojavo, aktyviai rašė Valstybės teatro operų recenzijas to meto Lietuvos spaudoje. Bet, svarbiausia, ji tapo žinoma moterų chorų dirigente. Galaunių muziejaus archyve gausu fotografijų, kuriose apsupta studenčių ateitininkių ir kitų moterų chorų globėjiškai šypsosi A.Galaunienė.

Išlikusiose fotografijose matyti ir pirmą kartą Lietuvoje ir Pabaltijyje A.Galaunienės suorganizuotos Moterų dainų šventės 1933 m. kovo 6 d. P.Vileišio aikštėje (dabar – futbolo stadionas, prie Kauno ledo arenos) akimirkos. Šventėje dalyvavo 10 000 moterų, Adelė dirigavo jungtiniam 1 500 moterų chorui.

Išsaugota savastis

Sovietmečiu solistė išgyveno labai sunkų laikotarpį. Ji su vyru nepatyrė tiesiogine prasme tremties, bet jų gyvenimą Kaune lydėjo sovietų valdžios represijos. Adelė išliko darbšti ir iniciatyvi, tačiau galėjo užsiimti vien pedagogine veikla. Ji buvo labai mėgstama ir vertinama Kauno konservatorijos ir J.Gruodžio muzikos mokyklos mokinių. A.Galaunienės pedagoginis darbas buvo įvertintas ne vienu apdovanojimu.

Jos meilės žvilgsnis, jos akių pabučiavimas širdingai įsimylėjusio Alfredo – tiesiog nepamirštamas.

Nepaisant to, lietuviškos kultūros dvasią saugojusi Galaunių šeima buvo nuolat žeminama ir žlugdoma finansiškai. Sutuoktiniai pamažu buvo atleidžiami iš užimamų pareigų, iš Adelės atimta personalinė pensija. 1932 m. pastatytas Galaunių namas 1940 m. nacionalizuotas ir Galaunėms teko juo dalytis su rusų karių šeimomis, vėliau čia įsikūrė Kūno kultūros institutas. Šeimą dvasiškai dar labiau palaužė džiovos iškamuoto 27 metų sūnaus Dievainio mirtis. Nežinomybė gaubė ir dukters Dalios likimą, jai 1944 m. emigravus į Vakarus. Adelė skaudžiai išgyveno ir brolio Adolfo tremtį.

Nerimo, netekties, nepritekliaus metai bei anemija palaužė A.Galaunienės sveikatą. 1950 m. jai pripažintas antros grupės invalidumas. Solistė mirė 1962 m. balandžio 25 d. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Praėjus penkeriems metams P.Galaunė vedė antrą kartą. Atgavus nepriklausomybę Galaunių namą antrajai P.Galaunės žmonai Kazimierai bei Adelės ir Pauliaus Galaunių JAV gyvenančiai dukrai Daliai pavyko susigrąžinti. 1922 m. namas su sklypu jų buvo dovanotas Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui.

Norinčius sužinoti daugiau – stebint, išgirstant, liečiant ir užuodžiant – apie džiugias ir nuotykingas pirmosios lietuviškos operos primadonos gyvenimo akimirkas laisvoje tarpukario Lietuvoje, norėtųsi paraginti apsilankyti stipriai lietuviškumu įkvepiančiuose Galaunių namuose Vydūno alėjoje. Muziejaus kolektyvui – padėkoti už vaizdinę ir tekstinę informaciją rengiant šį tekstą.

Tai tik trumpas atsisveikinimas su Galaunių šeima. Kitame "Santakos" numeryje – artimesnė pažintis su lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininku, dailininku, dailėtyrininku profesoriumi P.Galaune ir jo atrastomis lietuvių dailės pasaulio gelmėmis.