Kauno valstybinio choro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Petrą Bingelį choristai vadina griežtu vadovu. Rūkyti choristams - visada griežtai draudžiama, alkoholio gastrolėse - šiukštu, ragauti negalima. Pats maestro nesikrato jam klijuojamos griežtos rankos vadovo etiketės.

Griežtos disciplinos sąlygomis per keturis veiklos dešimtmečius choras pelnė vieno garsiausių Europos chorų vardą.

Apie „sausą įstatymą“ chore, griežtą discipliną ir tai, ko trūksta dabartiniams choristams, P.Bingelis papasakojo „Kauno dienos“ žurnalistams.

- Gastrolėse pasisėdėjimų užstalėse tikriausiai vyksta...

- Gastrolėse jokių užstalių nebūna. Vykstant į užsienį, grafikas taip sustatytas, kad šiandien mes koncertuojam viename mieste, naktį jau važiuojam į kitą. Pasisėdėjimams tiesiog nelieka laiko. Apskritai, gastrolėse galioja sausas įstatymas - išvažiuojam nuo filharmonijos, ir kol negrįžtam, - jokių gėrimų.

- Ką draudžiate choristams, tausojant balso stygas?

- Draudžiu rūkyti. Užsienyje stebisi - atvažiuoja kolektyvas, ir po savęs nepalieka nuorūkų! Bet gi rūkymas kenkia balsui! Bent jau anksčiau JAV rūkantis mokytojas ar medikas negaudavo darbo. Kokį pavyzdį vaikams rodo rūkantis mokytojas, ir ką apie sveikatą gali pasakyti gydytojas, kuris savo sveikatos nesaugo? Nerimta choristui gadinti savo darbo instrumentą, reikia jį saugoti.

- Tokiame choristų būryje Jūs turbūt net nepastebite, jei vieno choristo repeticijoje nėra?

- Neee, kalbant šachmatų terminais, aš matau, ar visi pėstininkai, žirgai savo vietose (juokiasi).

- Publika pastebi, kad choristai scenoje šiais laikais nebe tokie sustingę - jiems leidžiama ir šiek tiek judesio. Nuo ko priklauso, kiek choristams leidžiama judėti - nuo atliekamo kūrinio?

- Tikriausiai turite omenyje per televiziją transliuotą chorų konkursą. Tai yra skurdas. Tie dalykai, rodyti per televiziją, su chorine muzika nieko bendra neturėjo. Kūriniai - ne chorui, choruose - moterų balsų yra, vyrų - vos vienas kitas. Viską jie bandė išpirkti judesiais. Bet jeigu choras neskamba - gali per galvą vartytis, bet tai skambesio neatpirks. Jei nėra gero pasiruošimo - judesys neišgelbės, jis tik trukdys. Publikai gal ir patinka, bet patys chorai nuo to nepasipildė. O Latvijoje po geros sakralinės muzikos koncertų per televiziją chorai pasipildė dvigubai-trigubai. Atėjo žmonės, norintys dainuoti gerą muziką. Latvijoje apskritai chorinė kultūra - žymiai aukštesnė nei pas mus. Pernai buvau Dainų šventėje Rygoje. Man ašarą išspaudė - daug liaudies dainų, ir kaip jos padarytos! Žodžius visi žino mintinai, publika dainuoja kartu su chorais. O pas mus - „popsas“. Prezidentės inauguracijoje, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventėse, Dainų šventėje - visur. „Popsas“ - tai visiškas dvasinis skurdas. Intonacijos - nepaimamos, artikuliacijos - nėra, kartais net nesupranti, žemaitiškai ar angliškai dainuojama. Kai aplink tiek iš įrašų skambančio „popso“, kaip mes galime norėti išmokyti vaikus liaudies dainų ar kad jie patys norėtų dainuoti? Chorai nyksta. Mokyklose jų beveik visai nebeliko. Atėjo laikas apie tai kalbėti Kultūros ministerijoje. Nes jeigu vaikai nedainuos, tai ir Lietuva nedainuos.

Išsamų interviu su P.Bingeliu ir choristais skaitykite šeštadienio, spalio 31 d., „Kauno dienoje.“