Kiekviena nauja diena reiškia, kad esi kitoks, dienos šviesa kitokia ir spalvos atrodo kitaip. Būtent spalvos grafikės darbuose yra ne mažiau svarbios nei lengva, realybėje vaikščiojanti linija, atkartojanti tai, kas atpažįstama (žmones, augalus, daiktus ir kt.), o spalvos, jų santykiai nuneša stogą. Dėl ryškių, kontrastingų spalvinių dėmių vaizdas panašėja į klaidžiojančią fantaziją. Kaip sako grafikė, "spalvomis man norisi išreikšti aktyvią savo poziciją". Šis pareiškimas galėtų įkvėpti kiekvieną. Jei mes būtume aktyvesni, geriau matytume spalvas, stipriau jaustume skonius, atviriau reikštume jausmus, kasdienybė atsivertų visu savo grožiu.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kūriau šį autoportretą vedama vidinio poreikio. Tai vienintelis mano autoportretas, sukurtas praėjus vos keletui metų po studijų baigimo. Jie buvo labai sudėtingi, pilni abejonių, ieškojimo, nežinomybės, kaip viskas bus toliau – reikėjo apčiuopti savo vidinę esmę.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Eskizavau šį darbą žiūrėdama į savo atspindį veidrodyje. Kūrinio pavadinimas yra "Klausianti", todėl turėjau tikslą, žiūrėdama į save, perteikti abejonių pilno žmogaus būseną, o ne savo išorės bruožus.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Kūrinys labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Jis toks pat atviras, koks yra ir kasdienybėje. Gyvenimas yra visoks: juodas, baltas, raudonas, žalias ir t.t. Jis nėra nei labai geras, nei labai blogas.

Autoportrete mano žvilgsnyje matyti ir atvirumas, ir nustebimas. Būnant studentu viskas atrodo paprasčiau, o studijas baigęs arba labai nusivili, kad pabaigei meno specialybę, arba susitaikai su tuo, kad pasaulis, esantis priešais tave, yra toks, koks yra, ir turi jį priimti. Būtent tą lūžio momentą įamžina "Klausianti".

Sukūrus šį autoportretą atsirado noras ir kituose kūriniuose vaizduoti žmones, nes iki tol kūriau abstrakcijas su baltiškų simbolių motyvais.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Veide ryški abejonė. Atspaudą mačiusiems artimiesiems, draugams ir žiūrovams dvejonių žiūrint į darbą dėl mano vidinės būsenos nekyla.

– Kuo ypatinga yra technika, kuria sukurtas autoportretas?

– Tai nėra tradicinė grafikos technika – linoraižinys iš kelių klišių atspaustas ant medžio. Medis yra gyva medžiaga, kuri reaguoja į tai, kaip yra dengiama dažu, kaip ant jos spaudžiama klišė. Medis parodo savo charakterį – įvyksta jo ir linoraižinio faktūrų kova. Medžio pagrindą sudaro dvi sujungtos plokštumos: viena tarsi simbolizuoja studijų laiką, kita – savarankišką gyvenimą. Kūrinyje tai susijungia.

Sukūrus šį autoportretą atsirado noras ir kituose kūriniuose vaizduoti žmones, nes iki tol kūriau abstrakcijas su baltiškų simbolių motyvais.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Akademijoje (Vilniaus dailės akademija – aut. past.) studijų procesas buvo neatsiejamas nuo pozuotojų, o studijas baigus jų nelieka, todėl pradedi eskizuoti save ar aplinkinius.

– Kūrimo procesas vyko remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Procese stebėjau savo atvaizdą veidrodyje.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportreto spalvinę išraišką?

– Baigus studijas, darbuose norėjosi ryškių spalvų, kurios spinduliuotų tai, kaip aš matau gyvenimą. Siekiau išreikšti aktyvią savo poziciją, kad nenusiviliu, nepasiduodu, o esu menininkė ir kuriu toliau. Ornamentas raižinyje taip pat svarbus. Bakalauro, magistro studijų metu, kūrinių kompozicijose naudojau baltiškus simbolius, jų užuomina matyti ir autoportrete.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Toks, kokio norėjau, fonas išėjo ne iš karto: raudona nepatiko, žalios atspalvis buvo ne tas, tuomet beliko viską nuplauti ir pradėti iš naujo. Kad išgaučiau tinkamą raudonį, foną atspaudžiau iš kelių klišių, nes norėjosi, kad viskas būtų taip, kaip turi būti.

– Ar kūrimo procese eskizavote?

– Eskizų buvo nemažai. Galvojau, ar vaizduoti visą figūrą, ar pridėti ranką, mąsčiau ir kokias spalvas pasirinkti, kokie turėtų būti jų tonai. Eskizuose eksperimentavau, kol atsirinkau vieną, pagal kurį kūriau linoraižinį.

– Kaip manote, ar šiuolaikiniai jaunuoliai, pabaigę menų studijas, taip pat išgyvena šį pasimetimo ir abejonių etapą?

– Dabar jaunuoliams yra dar sudėtingiau, nes iš jų daug reikalaujama, jų krūvis didelis, gyvenimo ritmas labai greitas. Jaunimas neturi kada net pagalvoti, ko jie iš tikrųjų nori. Sukūrusi šį autoportretą jaučiausi stipresnė. Menas leido parodyti savo vidaus poziciją.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą?

– Pirma, reikėjo tinkamai paruošti medieną, sujungti dvi jos plokštumas, vėliau – atspausti keletą dažų sluoksnių fonui sukurti, tada eskizą perkelti ant linoleumo ir taip pat atspausti. Viskas užtruko apie tris savaites.

– Kaip suvokiate save dabar? Ar praeityje jūs, vaizduojama autoportrete, skiriatės nuo dabartyje kuriančios? Kaip save matote?

– Su panašiais iššūkiais, kuriuos išgyvenau tada, susiduriu ir dabar kurdama kiekvieną darbą. Vidinis nerimas menininką lydi nuolatos. Jei jo nejauti, nežinau, ar kursi. Žinoma, puiku, kai viskas gerai, kai esi laimingas, tačiau kūrėjas visada procese: nuolatos keliantis klausimus, ieškantis temų, spėliojantis, kaip į jas reaguos žiūrovai.