Didžiausias iššūkis tikėjimui pastaruoju metu yra tai, kad jam tiesiog nebėra didelės būtinybės, teigia graikų fotografas Johnas Demos. Pasak jo, žmonės mano, kad viską gali paaiškinti, nors proto ribotumas tebeegzistuoja. Fotografo pastebėjimu, dabar didžiausias žmonių troškimas – tiesiog turėti viltį.

„Manau, kad žmogaus troškimas – turėti viltį, trokšti, tikėti, kad viskas bus gerai, kad galime padaryti savo gyvenimus geresnius ir patys tapti geresni. Visa tai – pirminiai žmogaus poreikiai. Manau, kad dabar visi tie poreikiai egzistuoja labiau asmeniniu, socioekonominiu, filosofiniu lygmeniu nei religiniu“, – LRT Klasikos laidai „Manasis aš“ sako J. Demos.

Vienoje savo fotografijos serijų pavadinimu „Tylos šešėliai“, kuri iki rugpjūčio 9 d. eksponuojama Kauno fotografijos galerijoje, humanizmo idėjomis besidomintis J. Demos tyrinėjo tikėjimo klausimus.

– Papasakokite plačiau apie savo darbus. Štai sėdime ir šnekučiuojamės fotografijos galerijoje, esančioje prie pat Katedros, – labai konceptualu.

– Iš esmės, mano tema – tikėjimas. Kai kurie tai gali maišyti su religija, tačiau manęs religija per se nedomina. Mane domina žmonės, išgyvenantys poreikį, troškimą tikėti kuo nors gyvenimo ir mirties sandūroje.

Keliavau po įvairias vietas (daugiausia – Graikijos) ir fotografavau. Taip pat yra nuotraukų iš Albanijos, Turkijos, bet 90 proc. – iš Graikijos. Kartais nuotraukose fiksuojamos religinių renginių akimirkos, tačiau taip pat bandžiau žmonėse užčiuopti mąstymo, dvasinius ir emocinius klodus. Kartais jie veiduose pažymėti nepakeliamos agonijos, kartais – tikėjimo, o kartais – netikėjimo. Taigi tai buvo mano susidomėjimo ašis. Taip pat fiksavau tikėjimą, pasireiškusį per tradicinį gyvenimo būdą. Manau, kad moderniais laikais tikėjimo poreikis jau nebe toks stiprus dalykas.

– Ar atradote atsakymų, kodėl žmonės taip trokšta kuo nors tikėti?

– Į šį klausimą yra akivaizdūs atsakymai, bet kai kurios fotografijos kalba ir apie priešingus dalykus. Atsakymas akivaizdus – mūsų ribotumas šiame gyvenime. Turiu omenyje mūsų suvokimo apie gyvenimą ribas. Tai – ribotumas, suvokiant žmogaus prigimties ir gamtos priešybes, mus ištinkančių įvykių prasmes. Tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose, nepriklauso vien nuo mūsų, nors ir stengiamės daryti įtaką. Apie visa tai daug pasakyti turėjo dar senovės graikai, tragedijos ir dramos žanras. Manau, kad mūsų gyvenimo pilnatvė ir žavesys labai priklauso nuo to, kaip suvokiame, ko atėjome į šį pasaulį ir kaip galime paaiškinti, ar tiesiog bandyti paaiškinti gyvenimo ir mirties slėpinius.

– Paminėjote graikų tragediją ir dramą. Jūsų fotografijose labai daug tragedijos, dramos, agonijos. Kodėl taip sunku atrasti džiaugsmo? Galbūt tai – tik sutapimas, kad šiose fotografijose tikėjimo tema jo tiek maža, lyginant su skausmingais išgyvenimais?

– Tiesą sakant, džiaugsmo yra. Jo yra tose fotografijose, kuriose užfiksuoti vaikai. Jie tiesiog natūraliai viską priima paprastai, per daug dėl nesirūpindami. Bėgant metams, senstant, tikėjimo klausimai ima vis labiau jaudinti, dominuoti. Artėjant mirčiai, iš tikrųjų ima rūpėti – o kas po to? Taip pat kyla ir klausimas – o kaip nugyvenai savo gyvenimą? Manau, tai – tikėjimą išjudinantys aspektai. Žmonės suvokia, kad gyvenimas neatsiejamas nuo tragedijų. Tai apsprendžia kvestionavimą ir agoniją – tikėti ir tikėti kuo? Kas nuveikta per gyvenimą? Kas su visu tuo bus po manęs? Kas po mirties bus su manimi pačiu?

Tam tikra prasme tikėjimo paieška yra dramatiška tragedija, susijusi su žmogiškumu ir apskritai žmogiška prigimtimi. Būtent tai ir norėčiau akcentuoti, nes tai atradau pats, visus šiuos metus fotografuodamas tikėjimo tema.

Džiaugsmo ir ekstazės, jei jau apie tai klausiate, yra daug kitose fotografijose, kitose jų serijose, kurias sukūriau. Pavyzdžiui, serijoje, fiksavusioje muzikinius išgyvenimus. Tai – kitas išgyvenimų laukas, bet jis taip pat neatskiriama to, kuo gyvena žmogus, dalis.

– Ar tikėjimo paieškos mūsų laikais tokios pat intensyvios, kaip Jūsų fotografavimo metais? Ką pastebite, kaip yra dabar?

– Manau, kad pasikeitusios gyvenimo sąlygos, išsilavinimo lygis, mokslo pasiekimai, aiškinant nepaaiškinamus dalykus. Visa tai tarp modernaus žmogaus ir tikėjimo sukūrė atstumą. Dėl viso to, kalbėdami apie nežinomybę, jaučiamės labiau pasitikintys savimi. [...] Nesvarbu, kiek tampame pasitikintys, išsimokslinę, nežinomybė visada egzistuoja. Ji, manau, vis dar yra čia, mūsų gyvenimuose.

Žinoma, iššūkis ne tai, kad netikime ar nenorime tikėti. Iššūkis yra tai, kad tikėjimui nėra didelės būtinybės, nes mes darome prielaidą, kad viską galime paaiškinti. Vis dėlto kaskart, kai susiduriame su kažkuo nežinomu, suvokiame, kad vis dėlto nesupratome visko taip gerai, kaip manėme suprantą. Kai pagalvoji – nuostabu, kiek pažengėme, atskleisdami visatos paslaptis, bet vis dėlto, nepaisant to, kiek atradome, visada išlieka suvokimo ribotumas.

– Girdime istorijų, kai tikėjimo ieškoma, įtikima, ištikus gyvenimo sunkumams. Graikija šiuo metu taip pat išgyvena nelengvą metą. Ar tai daro kokią nors įtaką visuomenei?

– Nemanau, kad religija kokiu nors būdu vaidina tokį patį svarbų vaidmenį dabar, modernioje visuomenėje, kaip anksčiau. Tai – akivaizdu. Manau, kad į religiją dabar galime žvelgti, kaip į daug labiau suasmenintą socialinį reiškinį. Tam tikra prasme tikėti nebereiškia tikėjimo ta prasme, kurią diktuoja Bažnyčia.

Fotografavau tradicinę Graikijos kultūrą. Nuotraukose – vietos ir simboliai, kalbantys apie tai, kur, kokiais būdais ir su kuo vyresnės kartos žmonės sieja savo viltis. Manau, kad žmogaus troškimas – turėti viltį, trokšti, tikėti, kad viskas bus gerai, kad galime padaryti savo gyvenimus geresnius ir patys tapti geresni. Visa tai – pirminiai žmogaus poreikiai. Manau, kad dabar visi tie poreikiai egzistuoja labiau asmeniniu, socioekonominiu, filosofiniu lygmeniu nei religiniu.

– Jei seriją apie tikėjimą fotografuotumėte šiandien, kaip manote, kokia tai būtų paroda? Kas atsidurtų Jūsų objektyve?

– Iki šiol apie tai nelabai mąsčiau. Manau, kad tai, kas vyksta dabar, – kuriamas psichologinis žmonių portretas, kai bandoma fiksuoti tų žmonių jausmus ir emocijas. Žmonių veiduose tai atskleisti daug sudėtingiau, nei, pavyzdžiui, fotografuojant kokius nors renginius.

Savo fotografijose įvairiais būdais naudoju kai kuriuos religinius simbolius, bet žinote, fotografija – labai plati erdvė. Net ir kai kuriose šiose fotografijose gali nebūti jokių religinių simbolių, švenčių, tačiau vis tiek gali pajausti tam tikras emocijas, fotografijų siunčiamas žinutes, keliamus klausimus, intensyvumą, kartais – agoniją. Manau, kad tai galėtų būti tęsiama ir šiandien, tačiau kokiu nors kitokiu būdu.

Pavyzdžiui, fotografija, kurioje moteris, apsupta šešėlių. Jei būtų daugiau šviesos, būtų galima išvysti jos akis, kurios – labai dramatiškos. Jei į šią fotografiją žvelgtume ne šios parodos temos kontekste, būtų sunku pasakyti, kuo ji siejasi su religija ar tikėjimu. Jos akyse – abstrakti, nepaaiškinama baimė. Galime kalbėti apie ėjimą link esmės, kurios raktinis žodis – siela. Mus paliečia ne vien tik religija. Tai padaro ir menas – teatras, poezija, literatūra, muzika. Jis tarsi iškelia visa tai aikštėn ir mums parodo emocijas, neatsiejamas nuo žmogaus buvimo apskritai.

– Pagalvojau apie Carlą Gustavą Jungą, kuris pabrėžė – pažinti savo paties šešėlį yra esminga visaverčiai žmogaus būčiai. Sąmoningai suvokti apie savo šešėlių egzistavimą – labai svarbu. Panašu, kad tai – kažkas, labai svarbaus ir Jums?

– Taip, puiki mintis. Šių fotografijų knygos pavadinimą kūriau drauge su šeima. Tiksliau – tai padaryti padėjo mano vyriausia dukra. „Tylos šešėliai“ susiję su tuo, kad tam tikra prasme mes keliaujame per gyvenimą ir šis kelias kartais (ar mes norime tuo tikėti, manyti, kad kažką apie gyvenimą suprantame) – tik en passant, praeinantis dalykas, ar, eidami juo, randame kokius nors atsakymus, bandydami suprasti iškilusius klausimus? Pasitelkiau žodį „tyla“, nes visi keliami klausimai apie kitą, aukštesnę realybę ar būtį niekada neatsakomi. Bandau parodyti šešėlių ir tylos kelią. Kai kas man sakė, kad nesu labai pozityvus. Bandau parodyti, kad atsakymų tiesiog nėra. Yra tik klausimai, kuriuos užduoti mums ir yra svarbiausia.

Man didelę įtaką darė nuostabus švedų režisierius Ingmaras Bergmanas. Kai mokiausi koledže, peržiūrėjau visus jo filmus. Juose jis stengiasi atsakyti – kodėl į klausimus negalime rasti atsakymų? Tai ir yra ieškojimas. Jei toliau leistumėmės į egzistencializmą, galėtume sakyti – jei nėra atsakymų, turime sukurti savuosius. Kaip minėjote, turime atrasti savo pačių šešėlius. Tai – daug platesnis klausimas. Tikiuosi, kad man pavyksta paliesti šią temą, kuri susijusi su didžiaisiais klausimais apie žmogaus sielą.

– Koks yra klausimas, į kurį labiausiai norėtumėte atrasti atsakymą?

– Neabejotina – atsakymų neradau. Manau, niekas nerado. Visi ieškome, tačiau atrandame tik negalutinius atsakymus. Randame, susikuriame asmenišką suvokimą, kaip mąstyti, gyventi patiems. Tai – mūsų pačių atsakymas sau į didžiuosius klausimus – ką veikiame šioje žemėje ir dėl ko visa tai.

Savo ruožtu ir pats gyvenimas duoda mums atsakymų: džiaugsmus, akimirkas – rytinės saulės šilumą ar nuostabios muzikos garsus, kurie paliečia širdį, vaiko šypseną, mylimo žmogaus akis, kurios mums kalba. Visi šie dalykai drauge gali mums pasakyti – viskas gerai. Kai visa tai nutinka, kai gyveni, jauti ir supranti šiuos dalykus, tada randi, turi savo atsakymą.

Esame labai sudėtingo ir didelio, didesnio už mus, dalis. Kaip su tuo būti? Atsakymas – kuo labiau įsitraukti į tą visumą, kuo sąmoningiau tapti jos dalimi, ją kuo giliau išjausti. Tai tikrai ne visada paprasta, nes taip dažnai būname įsitraukę, pagauti kasdienių, dažniausiai – visiškai beprasmių dalykų, kuriuos darome. Nepaisant to, kažkas aukštesnio egzistuoja.