Anot jo, filmų kūrimo situaciją Lietuvoje gerina ir tai, kad aktoriui gali tiesiog paskambinti ir pasikviesti jį pokalbiui dėl vaidmens.

– 2004 m. pasirodė jūsų filmas „Lengvai ir saldžiai“, 2006 m. – „Beringas“, 2009 m. – „Artimos šviesos“. Šių metų kūrinys – „Karalių pamaina“. Kas vienija jūsų filmus? Teko skaityti, kad jūsų filmuose labai ryški vienišumo tema.

– Gal tai ne tiek tema, kiek nuotaika, būsena. Temos skiriasi. Tai tokia žmogaus būsena, atskirtis. Nesvarbu, kad gyvename tarp žmonių, bet kiekvienas gyvename savo pasaulyje. Vienišas gali būti ne vienas žmogus. Bendruomenė, valstybė gali būti vieniša.

– Esate vilnietis, vaidinote Violetos Tapinienės teatro būrelyje, bet aktoriumi netapote.

– Ne, netapau. Juo tapti įkalbinėjo ne tik V. Tapinienė, bet ir, amžiną atilsį, Vytautas Čibiras, pas kurį mokiausi. Esu studijų metais vaidinęs kursiokų filmuose, bet tai normalu, visi mes vieni pas kitus vaidinome, bet kažkaip nepakeičiau režisūros į aktorystę.

– Kaip sugalvojote, kad jūsų profesija turėtų tapti kinas?

– Kinu svaigome nuo pirmų kursų, tik nelabai žinojome, su kuo tą kiną valgyti ir kaip jis iš viso daromas. Tais laikais kinas atrodė kaip nepasiekiamas kosmosas. Tuo metu aktyviai filmuojantys režisieriai buvo Algimantas Puipa, Šarūnas Bartas.

Tada apie „skaitmenį“ niekas dar nekalbėjo. Buvo tik kino juosta, kuri buvo be galo, be proto brangi. Kalbos, kad ta kiną kažkaip įmanoma sukurti, visada buvo. Po truputį atsirado buitinės, nedidelės kameros, su kuriomis buvo galima filmuoti pirmus savo darbelius. Beje, „Lengvai ir saldžiai“ ir nufilmuota su tokia kamera.

Daugiau motyvacijos visa tai daryti gal buvo ne iš dėstytojų, akademijos, o iš grupelės, kuris susiformavo akademijoje. Su kai kuriais žmonėmis dirbu iki dabar, pavyzdžiui, su operatoriumi Rolandu Leonavičiumi, prodiusere Ieva Norviliene. Buvo ir kitų žmonių. Kai kurių jau ir gyvų nebėra.

– Minėjote, kad studijų metais nelabai įsivaizdavote, koks tas kinas, kaip jis daromas. Dabar jau turite patirties, sukūrėte tiek filmų. Ar maždaug taip ir įsivaizdavote tą kino pasaulį, filmavimą? Žmonėms iš šono atrodo, kad tai – ištisa šventė: įdomūs žmonės, nuotykiai, filmavimai ir pan.

– Taip, kaip įsivaizdavau, iš tikrųjų nėra. Jeigu kalbame apie tai, kaip aš įsivaizdavau, kai buvau pirmame ar antrame akademijos kurse, tikrai viskas yra visiškai kitaip.

Dauguma profesijų žmogui, kuris nesusidūrė su tuo, iš šalies atrodo labai romantiškai, daug smagiau. Taip pat yra su režisūra. Tai gana sunkus, labai tikslus darbas. Tos romantikos, žinoma, yra, negaliu sakyti, kad vien tik „ariame“. Be abejo, sutinki ir visą laiką bendrauji su labai įdomiais žmonėmis: aktoriais, kitais režisieriais, scenaristais, operatoriais. Tų smagių momentų tikrai nemažai.

– Tarp jūsų filmo „Artimos šviesos“, sukurto 2009 m., ir šiemet sukurto filmo „Karalių pamaina“ yra septyneri metai. Kino apžvalgininkė Mantė Valiūnaitė rašė: „I. Miškinis sugrįžta po septynerių metų pertraukos, norėdamas įrodyti, kad nuoširdžiai norint kurti filmą, finansų stygius nėra kliūtis“. Ar tai reiškia, kad septynerius metus nefilmavote dėl to, kad trūko pinigų?

– Ne. Galima taip pasakyti – reali pertrauka truko gal penkerius metus. Buvo visko: pasimetimo, kūrybinė krizė ir dar begalė kitų veiklų. Prieš dvejus metus vėl pradėjau intensyviai dirbti. Pirmiausia, bendradarbiauti su scenaristu Sauliumi Drunga. Galiu pasakyti, kad „Karalių pamaina“ užtruko ne septynerius, o dvejus metus.

– Kai režisierius sumano statyti filmą, ar jis pradeda nuo pinigų paieškos?

– Ne, tikrai ne. Žinoma, galiu atsakyti tik už save, bet pirmiausia aš negalvoju nei apie pinigus, nei apie kino teatrus, nei apie tai, kaip tas kinas atrodys. Pirmiausia yra idėja. Paskui ateina, kaip tą idėją įgyvendinti. Net ne tai, kaip parašyti scenarijų.

– Daugelis žmonių iš tikrųjų dažnai stovi vietoje, trypčioja, galvodami, kad jie neturi pinigų ir todėl negali nieko padaryti. Jūs sakote, kad ne tai svarbu?

– Jeigu labai norisi, [...] lengviausia filmus kurti be pinigų. Tikrąja tų žodžių prasme – lengviausia filmą sukurti be pinigų. Taip, gal jis nebus didžiulis filmas, bet minimaliai viską padaryti įmanoma. Esi laisvas kurti. Jei turi daug draugų, šeimos narių, juos gali motyvuoti ne honorarais, o kažkokiais kitais dalykais. Pirmą filmą visada galima padaryti už labai nedaug pinigų.

– Sakote, kad svarbiausia – idėja. Ar ta idėja atsiranda, kai atsiranda tinkamas scenarijus, ar scenarijus atsiranda po idėjos?

– Be abejo, kad pirmiausia atsiranda idėja, mintis. Galima sakyti, kad tai įkvėpimas. Paskui seka darbas – scenarijaus parašymas. Idėja turi kažkuo virsti, kūriniu. Scenarijus jau yra kūrinys. Tai man labai sunku visada.

– Ar scenarijų rašote pats?

– Šį kartą man buvo daug lengviau, nes aš dirbau su S. Drunga, kuris yra profesionalus dramaturgas. Man dėl to pasisekė. „Artimas šviesas“ rašiau vienas, o „Karalių pamainas“ – su Sauliumi.

– Kaip atsiranda tam tikri personažai? Ar rašydamas scenarijų galvojate, kokie aktoriai juos galėtų kurti, ar renkatės vėliau?

– Rašant jau žinojau, kas atliks vieną vaidmenį „Karalių pamainoje“. Konkrečiai žinojau, kas atliks daktaro vaidmenį – Dainius Gavenonis. Ir Saulius tai žinojo. Kitus aktorius pasirinkau jau besibaigiant scenarijui, nes realiai scenarijus buvo rašomas dar tada, kai jau repetavome. Dienomis su aktoriais repetuodavome, o Saulius naktį dar rašydavo kitas scenas arba jas keisdavo, mes pasitardavome.

– Ar D. Gavenonis žinojo, kad personažas kuriamas specialiai jam?

– Dar net nebaigus scenarijaus mes jau su juo kalbėdavome, diskutuodavome apie tai.

– Ar Lietuvoje yra aktorių, iš kurių galima rinktis?

– Taip. Lietuvoje gera situacija tuo atžvilgiu, kad visi aktoriai labai lengvai pasiekiami. Galima paskambinti aktoriui, jei ne jam, tai kažkam, kas jį pažįsta, ir sakyti – eikime išgerti kavos, arbatos ir pasišnekėti. Tai labai paprasta.

Kitose, didesnėse, šalyse reikia skambinti agentui, kuris dar apsispręs, ar galima kviesti tą aktorių, reikia duoti scenarijų. Tas kelias labai ilgas. Lietuvoje tai – kaip kaimynui paskambinti.

– Jūs su filmu „Karalių pamaina“ kaip tik keliaujate po Lietuvą. Po filmo peržiūros susitinkate su žiūrovais. Kaip jie priima, ko klausia?

– Klausimai įvairūs. Nors filmas nėra labai linksmas, priima kažkaip labai šiltai. Man pačiam tai labai malonu. Ketvirtadienį Panevėžyje, trečiadienį Klaipėdoje vyko tikrai šiltos, geros diskusijos. Klausimai nebuvo labai paprasti. Kartais netgi būdavo tokių žiūrovų, kurie užduodavo ir patys atsakydavo į klausimą, staiga prasidėdavo analizė, diskusija. Kartais už tai užtekdavo padėkoti – taip, ačiū.

– Žmonės džiaugiasi lietuvišku kinu, yra jo pasiilgę?

– Turbūt. Nežinau, ar dėl to, kad lietuviškas, ar kad šiaip kinas. Visada smagiau, kad galima su autoriumi šnekėti be kažkokio barjero, kad autorius ne kažkur kitur, o čia, šalia. Praktiškai esame kaimynai iš vieno ar kito miesto. Man atrodo, kad žiūrovams tai turėtų būti įdomu. Galima pristatyti kiną, ne tik pažiūrėti.