„Ambulance On Fire“

„Totem“

Self-released

Šie metai dosnūs fantastiškų įrašų, bet šis yra mano favoritas. Anokia paslaptis, kad esu tiek „Ambulance On Fire“, tiek abiejų grupės narių gerbėjas. Kaip juo netapti, kai į tavo rankas patenka toks išmoningas albumas kaip „Totem“.

K. Dambrauskaitės nuotr.

Jame yra visko – žaismingumo, šiurpumo, lengvumo ir keisto rimtumo, kai, rodos, popmuzika (čia ir yra popmuzika), pasiekia neįtikėtiną intelektualumo lygį. Prisipažinsiu, perklausiau jį išsyk trejetą kartų, ir ne vien tam, kad drebančiomis rankomis parašyčiau sakinį, o tam, kad dar kartelį ir dar kartelį pasimėgaučiau degančių greituškių kūryba. Neišskirsiu nė vieno kūrinio, jie visi puikūs, na, gal nebent „Ice Cream“, tačiau tik todėl, kad jis pirmas spyrė man per ausis. Visgi su kiekviena perklausa supratau, kad šis gabalas tebuvo desertas, nes daina po dainos, kūrinys po kūrinio favoritai keitėsi. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip Jūros Elenos ir Mėtos dar negraibsto prodiuseriai, atlikėjai ir dar velniai žino kas, nes tokios įdomios ir taip lengvai susileisti kviečiančios muzikos aš jau kurį laiką negirdėjau. Talentas yra talentas, o čia jis veržiasi per kraštus kaip koks vulkanas, lyg atlikėjos išties būtų užkalbėjusios kažkokį totemą joms padėti. Juolab kad zuikis yra mėgstamiausias mano vaikystės gyvūnas, tai tik dar didesnis pranašumas. Liaupsės, liaupsės ir nieko daugiau, todėl kuo greičiau ieškokite šito albumo, nes jis kol kas yra mano mėgstamiausias šių metų perklausų maratone. O dar tik gegužė.... Galiausiai, kaip vyšnia ant torto, aš jam skiriu maksimalų balų skaičių, nes kol kas šiemet dar niekas geriau nepavarė. Kvieskite greitąją, aš apsalęs, apšalęs ir išbalęs!

D. Švenčionio nuotr.

100/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“, „YouTube“).

Tomas Sinickis

„Mokslai ir sportas“

Self-released

Galima Sinickį mėgti, galima jo nemėgti, bet jokio atlikėjo daina užstalėje, užbaryje ir pastalėje tūlam millenialsui geriau nesidainuoja nei Tomo dainos. „Mokslai ir sportas“ – dar vienas rinkinys užtraukti jau ne itin blaivaus proto baliavotojams naujas giesmes. „Merry Fucking Christmas“ su laiku, tikiu, taps Kalėdų klasika, „Saulę Jūrą Vėją Mėlyną Dangų“ net pasiplodami krioks ne vienas ir ne du, o ir kiti kūriniai, pilni T. Sinickio ironijos, ras savo gerbėjų. Tai tas pats senas geras T. Sinickis, kuris niekada jums nesiūlė naujovių, nebandė prisitaikyti ir nebėgo nuo savęs. Faktas vienas: kam jis patiko, patiks ir toliau, jo dainos niekur nepabėgo nuo formulės, o ko daugiau gerbėjams ir reikia. Kam nepatiko... Tiesiog jums šis albumas nėra joks įvykis. Visgi smagu turėti kažką stabilaus muzikos pasaulyje, žmogų, kuriam, susidaro įspūdis, ant visų vienodai, jis kuria sau, o taip jam labai pavyksta. Nors, kaip minėjau, „Mokslai ir sportas“ nieko naujo nesiūlo, visgi melodijos pagauna, žodžiai juokina, o pritarti kūrėjui net labai lengva (ir išlavintos klausos nelabai reikia). Toks albumas sau ir saviems, žmonėms, kurie supras juokelius, kuriems artimos T. Sinickio aktualijos, kurie moka senti priimdami tą žiupsnį druskos, tačiau neatsisakydami su sarkastiška šypsena veide iš savęs ir kitų pasityčioti. Jis vėl ir liūdnas per juoką, juokingas per ašaras. Cituojant klasiką, kurio žodžių pats T. Sinickis nesibodi skolintis: „Aš bandžiau kažką įrodyti, o dabar aš...“ Įrodinėti nebereikia, tik gal dar po vieną bokalą ir pritarsime visi.

D. Švenčionio nuotr.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“).

„Jimmy Joyride“

„A Step Backwards“

Self-released

Kol gitaros muzika Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus, yra dar kompanijų, kurios siekia įrodyti, kad mūsų šalyje gitaros dar nesurūdijo, kad yra dar kam parokenrolinti, net jei šie bandymai nėra tokie tvirti, kokių mes norėtume. „Jimmy Joyride“ yra ta grupė, kuri bando balansuoti ties viduriu kažkur tarp triukšmo ir melodingumo, ir nors pati stilistika, nežinau, ar atneš itin daug sėkmės, bet tam tikrą individualumą suteikia. Bandydami sudėti į vieną skambesį alternatyvųjį roką, pankroką ir indie stilius, „Jimmy Joyride“ sugeba suteikti neįpareigojančio, tačiau malonaus laiko, nepaisant, kad darbą sieja ruminavimo, arba, paprasčiau tariant, overthinkinimo tema. Visgi, ar „džimiai“ turi savąją razynką, atsakyti sunkoka, kol kas girdimas toks postmodernus telkinys, ieškantis tvirtesnio pagrindo po kojomis ir siekiantis identifikuoti save patį. Tačiau nesupraskite, kad albumas yra chaotiškas. Jis labiau daugybės detalių rinkinys, kurį daugiausia sieja intensyvios gitaros, tačiau susidaro įspūdis, kad pataikyti 100 proc. į buliaus akutę komandai šiame darbe dar nepavyko. Tiesa, kita vertus, tai yra debiutas ir ilgo kelio pradžia, kuriai, mano nuomone, ir tokio albumo kaip „A Step Backwards“ visiškai pakanka. Aišku, įdomiausia yra tai, kaip komandai savo energiją pavyksta ištransliuoti gyvai, nes, tikiu, būtent tokioje aplinkoje ir tiksliausiai nuskamba „Jimmy Joyride“ kūriniai. Su laiku ir kantrybe viskas susiklijuos į vieną aiškų paveikslą ir niekam jau tikrai neteks žengti žingsnio atgalios.

D. Švenčionio nuotr.

74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

„Illume“

„Bus ride“

Self-released

„Illume“ yra itin įdomi grupė, kurios muzikinis gylis tikrai gniaužia kvapą. Krūva stilių, įdomių posūkių, manevrų ir sąskambių suteikia grupei didelių galimybių parodyti savo potencialą. Tačiau kartais tai, kas per daug, gali būti ne itin sveika, nes EP, kurio trukmė prilygsta ne vienam albumui (beveik 30 minučių trumpagrojui yra tikrai dosnu), kartais ima drebėti nuo savo svorio. „Bus ride“ yra gana chaotiškas pasivažinėjimas, staigiai spaudant greičio ir stabdžio pedalus ir kartais bandant padaryti įspūdį ten, kur gal reikėtų tiesiog šiek tiek pasimėgauti. Nors tu niekuomet nenuobodžiauji, visgi perklausa po perklausos ima noras girdėti daugiau vientisumo, paslankumo ir stabilumo „Illume“ skambesyje. Dabar kiekvienas kūrinys skamba itin skirtingai, todėl sunkoka susidaryti vientisą įspūdį, nutapyti aiškų paveikslą, o net ir džiaze, muzikoje, kurioje improvizacija visada turi būti gyva, šiek tiek taisyklių reikia. Suprantu, kad norisi parodyti savo ginklus, sudaryti įspūdį, norisi išsimušti sau vietą, tačiau dabar pusiausvyra tarp ritmenbliuzo, popmuzikos, soulo ir netgi psichodeliško „My Favorite Things“ koverio labai jau svyruoja į visas puses. Įspūdį daro muzikantų tarpusavio dermė, tačiau pamatai dar nėra tiek tvirti ir tikslai dar nėra tiek aiškūs, jog būtų galima sakyti, kad turime aiškią grupę. Visgi „Illume“ nuvertinti būtų nevalia, akivaizdu, kad kūrėjų galvose tiesiog verda idėjos ir tam tikras susikaupimas, susipaprastinimas padės finale išsigryninti. Kol kas ir šioks toks chaosėlis gali būti smagus...

D. Švenčionio nuotr.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“).

„Egomašina“

„Nejuokinga“

Self-released

Aš į muziką žiūriu labai rimtai. Na, labai rimtai. Tiek rimtai, kad net kartais pats save pagaunu, žvelgiantį į žvaigždes ir lyg koks Mindaugas Puidokas klausiantį dangaus skliauto „Why so, Sirius?“. Tačiau ne viskas privalo būti rimta, profesionalu, turėti šimtą begalybių tikslų, intencijų, tendencijų ar luminescencijų. Yra dar „Egomašina“, kuriems muzikoje smagu gyventi, nepaisant kokį roko chaosą jie kuria. „Nejuokinga“ ir yra toks albumas. Rimtai. Visiška netvarka nuo A iki Z, įsileidžiant į ją lyg gyvuonies, lyg pašaknų, kol arba tai priimi, arba meti per kairį petį. Įdomu yra ir tai, kad jie niekada nedaro to paties ir šį sykį trijulė nusprendė pasunkinti savo skambesį ir pridėti psichodelinio / desert roko smilčių ir skambėti lyg būtų kokie lietuviški „Queens of the Stone Age“. Smagiausia, kad jiems tai pavyksta. Gitaros sodresnės, purvas, nors jo ir taip netrūko, dar tąsesnis, o smagų ir jaunatvišką intensyvumą pakeitė, nesakyčiau, kad brandus, bet tiesiog intensyvumas. Aišku, nuo „egomašinistinių“ nesąmoningų inkliuzų nebuvo pabėgta, visokių garsų garselių ar eksperimentinių detalių taip pat pridėta, bet tame jauti daug laisvės. Galų gale niekas ir neliepia būti rimtiems, jie juk vis dar BMX dviračiais važinėja, užuot mėgavęsi tingiu prasimynimu cruiseriais. Tačiau su tokiais sodriais kūriniais kaip „Nejuokinga“, „Vėl Kvėpuot“ ar jau stoner roko tirštumą siekiančiu „Ar Tu Vis Dar Girdi Save“ tie maži pažaidimai suteikia šiek tiek atokvėpio. Reikia pripažinti, kad vyrams pavyko sukurti labai smagų albumą, net jei jis ir nejuokingas. Juk taip ir parašyta.

D. Švenčionio nuotr.

87/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).