„Abudu“, „Vietos pasauly!!“

Self-released, Damn Good

Dieve, kokie geri metai geriems albumams! Kas mėnesį į mano ausis įkrinta aukso kavalkas ir šįkart grynuolį pasiūlo roko grupė iš Šakių (nesvarbu, kad jau visi vilniečiai, – vis tiek iš Šakių) „Abudu“, nuo ankstesnio albumo pasitempę taip, kad net amo netekau. „Vietos pasauly!!“ pirmiausia yra labai gražus darbas: skausmingas, liūdnas, poetiškas, melodingas ir išdailintas taip, kad net ir kabinėtis nesinori. Turint tokius hitus kaip „Jie nežino!!“ ir ypač „Širdis plaka, jausmo nėra“ bet koks koncertas, ką jau čia koncertas, mūšis nebaisus, nes jautrumu, o ne žiaurumu mes tėvynę mylime. Išties vienos šio LP perklausos man neužteko – jau kuris laikas jis lyg vilkelis sukasi mano ausyse ir vis atrandu jį iš naujo. Atrasti verta, nes žodžiai, į kuriuos primygtinai siūlau atkreipti dėmesį, turi savyje tiek realios gėlos, kad nori nenori, gal labiau nenori, bet tapatiniesi, pritaikai sau ir brauki ašarą, nesvarbu, ar nuo savo, ar kitų žmonių randų. Dar niekada man jie neskambėjo taip tikroviškai, taip jausmingai, taip „nu, kaip iš gyvenimo“, kai imi savo patirtis ir sudedi jas ar ant sąsiuvinio, ar ant penklinės.

„Abudu“. S. Lukoševičiaus nuotr.

Turiu pripažinti, kad būtent jų roko koncertų vertės vasarą laukti, būtent jie pagavo, nors ir skausmingą, bet laimės paukštę, būtent jie atsivėrė taip, kad tiesiog papirko mane be jokio kyšio. Seniau jie man atrodė kaip tam tikros roko grupių gaujos dalis, o dabar aš juos matau, girdžiu ir jaučiu visiškai kitaip, randu save jų dainose ir tekstuose. Gal jie ir dainuoja neišsikovoję savo pasauliui vietos, bet mano pasaulyje jiems vieta tikrai garantuota.

„Abudu“, „Vietos pasauly!!“. E. Krukonytės nuotr.

95/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

Ruta Mur, „Meridiem“

Creative Industries

Ruta Mur, „Meridiem“. E. Krukonytės nuotr.

Rūtos Murauskaitės kūrybą visada norisi palaikyti. Santūri, subtili, kukli ir nuoširdi atlikėja paperka šiomis savybėmis ir visados dėl to kirba jai linkėti tik sėkmės. Jau kuris laikas ji yra prie tos ribos, kai sužibės, sužydės ir parodys savo potencialą, tačiau vis kas nors pakiša koją, nesvarbu, ar tai „Eurovizijos“ atranka, ar dar koks įvykis. „Meridiem“ yra žingsnis link to sprogimo, tačiau ne tiek tvirtas, kad būtų galima laikyti galutiniu tašku. Viena vertus, tai vizitine atlikėjos kortele tapusios muzikos rinkinys, tiesa, šviesesnis, subtilesnis ir laisvesnis nei kiti jos darbai. Dainos „Forever“ ar „Hold Me“, įrašytos su Jurijumi Veklenka (reikia pripažinti, kad jų balsų sąskambis tikrai patraukia dėmesį), puikiai reprezentuoja pozityvumą, kuris sklinda iš atlikėjos. Antra vertus, albumui vis dėlto kažko iki galo pritrūksta, kad jis būtų TAS, kokio nors cinkelio, kuris taptų jo veidu, nes kol kas jis yra lyg uždėtas ant vieno kurpalio ir kartais tampa per daug nuspėjamas. Išlaikyta nuotaika ir vientisumas yra gerai, bet didesnių pokyčių kūryboje labai norėtųsi ir staigmenos tikrai praverstų, nes „Meridiem“ yra labiau skirtas tiems, kuriuos jau veža Rūtos Mur kūryba, tačiau naujiems gerbėjams rinkti ir plėsti savo įtaką reikia ne tik muzikinio Rūtos aksomo, bet ir džinso, zomšos ar vilnos. Todėl norėtųsi, kad Rūtos žingsniai į priekį būtų drąsesni ir agresyvesni. Tačiau ir dabar ko jau ko, o ramios ir širdį glostančios diskotekos iš kūrėjos neatimsi. Tokios kaip ji Lietuvoje nėra ir ji savo poziciją išlaiko kasdien: ryte, vakare, prieš pusiaudienį ar po jo.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

Giedrė, „Kiaurai sielas“

Muzikos Herojai

Giedrė, „Kiaurai sielas“. E. Krukonytės nuotr.

Įdomu, kad dar vienos ryškios moters albumas pasirodė šį mėnesį ir įspūdžiai apie jį labai panašūs į tai, ką galvojau po Rūtos Mur naujojo darbo perklausos. Giedrė Kilčiauskienė jau seniai yra Lietuvos populiariosios muzikos istorijos dalis – to niekas nepaneigs, o jei kas bandys, tegul nusilaužia ragą ar kanopą. Visada savita, subtili ir ryškiai besišypsanti, ji garantuoja aksominės popmuzikos kokybę, lengvai svajingą šokį ir tiesiog gerą atmosferą. Jeigu jums to reikia, „Kiaurai sielas“ yra jūsų albumas. Du hitai yra akivaizdūs („Trečia para“ ir be proto daug nostalgijos sukeliantis „Tą naktį grojo Tomas Boo“), visi kiti kūriniai skoningai papildo šiuos flagmanus ir nesuka klausytojui per daug smegenų. Galbūt norėtųsi ko nors ne tokio tradiciško? Galbūt, tačiau Giedrė visada plaukiodavo savuose vandenyse – ne tiek prieš srovę, o tiesiog atsiskyrusi nuo visokiausių tendencijų ir galiausiai apsistodavo prie tokio skambesio, kuris būtent jai maloniausias. Ištikimiems jos kūrybos gerbėjams „Kiaurai sielas“ yra būtent tai. Juk, kai pagalvoji, štai toks ir turi būti albumas gerbėjams, tačiau tą pat akimirką ši komforto zona nesukuria didesnio atoveiksmio ar reakcijos. Galbūt norėtųsi, kad Giedrė šoktų į kokį nors netikėtą nuotykį, netgi visišką nesąmonę, tačiau, manau, ta nesąmonė suvirpintų didesnio rato klausytojų ausis. Dabar viskas skamba taip, kaip ir galima buvo tikėtis, ir jeigu jūs to tikitės, tai kepurė prieš jus ir jūs tikrai džiaugsitės būdami vasariškai atsipalaidavę. Ko aš norėčiau? Hmm... Gal dar vienos nakties, kai grojo Tomas Boo. Va čia tai būtų vasara.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“).

Mexeny, „Siaubo pasakos“

Self-released

Mexeny, „Siaubo pasakos“. E. Krukonytės nuotr.

Elektroninės muzikos kūrėja Laura Kešytė-Mexeny išleido savo pirmąjį lietuvišką (formaliai žiūrint, jau antrąjį, nors pirmas buvo trumpas ir angliškas) albumą, kuris labiausiai parodo tai, kad iš atlikėjos galima daug tikėtis, net ir jei „Siaubo pasakos“ ne tokios jau ir baisios, kaip išties norėtųsi. Pirmiausia dėmesį norėčiau atkreipti į muzikaliąją šio darbo pusę, nes albumas tikrai profesionalus ir kokybiškas. Tai vadinčiau lietuviškuoju artpopsu su šiek tiek elektronikos prieskonių arba ta muzika, į kurią kartais pasuka „Kamanių šilelis“, jau atsikratęs LMTA pančių ir ten diegiamo pseudopoetinio dvasingumo. Mexeny nesiblaško, plaukia savąja vaga, neeksperimentuoja, o daro high level muzoną, kuriam didelių pretenzijų nereikia. Tiesą sakant, jis netgi skamba keistai lietuviškai, nes mes mėgstame melancholišką minimalizmą, kuris nesiekia versti iš koto. Vis dėlto tekstai, kaip dažnai pasitaiko dar pradinėse karjeros stadijose esantiems kūrėjams, dažnai stringa. Aš suprantu, kad jie nėra būtent teksto profesionalai, tačiau kai kuriuos rimavimo sprendimus norėtųsi kvestionuoti, tarkim rimavimą „aušros / audros“ ar „Niujorkas / Thomas Yorke’as“ (ypač šitą, nes tai jau buvo daryta anksčiau ir lygiai taip pat nesėkmingai). Vis dėlto, nepaisant šių trūkumų ir tam tikro noro padaryti rafinuočiau, nei būtina, „Siaubo pasakos“ yra neblogi bėgiai Mexeny tęsti karjerą. Su gera motyvacija ir noru tobulėti ji turi pakankamai instrumentų (ar kompiuterį), kad galėtų atverti reikiamus duris į klausytojų širdis. Kaip ir sakiau, gal šios „Siaubo pasakos“ ne tokios jau baisios, bet siužetinės linijos intrigos turi užtektinai.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube, „Soundcloud“).

„Katarsis“, „Dausos“

Self-released

„Katarsis“. E. Krukonytės nuotr.

Prisipažinsiu, kad su „Katarsio“ muzika sutarti seniau sekėsi sunkiai, nors pagal nerašytas taisykles viskas, kas tamsu, man iškart sukuria pridėtinę vertę. Todėl į „Dausas“ žvelgiau su viltimi, kad mano nuomonė pasikeis ir aš galėsiu įšokti į nostalgijos, melancholijos ir depresijos liūną (mmm... mintyse ši frazė skambėjo geriau). Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis mini albumas skirtas labiau tiems, kurie tame liūne jau pasipliuškenę, nes nežinau, ar „Dausos“ pritrauks daug naujų gerbėjų. Tai yra „Katarsio“ liūdnos minimalistinės muzikos tęsinys, kurioje jis virsta tai labai tamsiu Jose Gonzalezu, tai dark post-punkeriu, kurių, tiesą sakant, ypač turint omeny, kiek jų vienu metu scenoje buvo, skaičius mažėja. Aišku, ir jame yra highlightų, pvz., neabejoju, kad kūrinį „Tyla“ tikrai norėsis sukti ne kartą, tačiau bendras vaizdas tikrai nestebina. Norėtųsi, kad „Katarsis“ neužsikatarsizuotų, o imtųsi kokio nors radikalesnio žingsnio. Aišku, stilistika turi savas taisykles, tačiau šiokia tokia žiežirba, manau, įpliekstų daug didesnę liepsną. Kol kas keliaujama tuo taku, kurį nutiesė „Vasarą galvoj minoras“, o juk norėtųsi, kad ir mažoro būtų. Tačiau jeigu jums „Katarsio“ siūlomos melodijos priimtinos, „Dausos“ tik patvirtins, kad jokių čia radikalybių nereikia, viskas eina kuo puikiausiai savo tempu ir nelįsk tu čia su savo trigrašiu. Suprantu, suprantu, akių nekeliu ir dantų nešiepiu. Tačiau vis dėlto lieku prie minties kad kiekvienas katarsį pasiekia skirtingai ir galbūt šis yra tiesiog dar ne man.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).