Balto marmuro plokštė su lotynišku įrašu įrengta neogotikinėje Verapolio katedroje, apie 20 kilometrų į šiaurę nuo antrojo pagal dydį Keralos valstijos miesto Kočio, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

Šioje katedroje M.Šostakas kaip popiežiaus apaštališkasis vikaras tarnavo 22 metus (1751-1773), čia ir buvo palaidotas. Tačiau per didelį XX amžiaus pradžios potvynį jo kapas buvo užlietas ir neišliko.

„Džiugu ir kartu vis dar neįtikėtina, kad ambasadai per devynis mėnesius pavyko įgyvendinti šį projektą. Indijoje tai labai trumpas laikotarpis. Atvykę su pasiūlymu įamžinti M.Šostako atminimą iškart sulaukėme didelio ir entuziastingo palaikymo. Keralos karmelitų bendruomenei mūsų tėvynainis seniai tapęs savu ir jie iškart pasakė „Taip, darykime!“. Jie ne kartą kartojo, kad tai puiki proga Keralos ir Verapolio žmonėms papasakoti apie Lietuvą, iš kurios atvyko visų mylimas ir gerbiamas vyskupas“, – sakė Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša.

Atminimo plokštė atidengta po sekmadieninių Šv.Mišių, dalyvaujant keliems tūkstančiams vietos parapijiečių. Šventės proga buvo surengta iškilminga procesija išpuoštomis miesto gatvėmis, gyventojai sveikino jos dalyvius, šoko Keralos šokius, buvo pasipuošę nacionaliniais kostiumais.

M.Šostakas (Mikolaj Szostak) gimė 1710 metais Vilniuje bajorų šeimoje. Šešiolikos metų jis įstojo į basųjų karmelitų ordiną, vėliau tęsė mokslus Romoje, 1739 metais buvo išsiųstas į Malabaro provinciją Pietų Indijoje (dab. Kerala).

1746 metais M.Šostakas įšventintas vyskupu ir paskirtas Malabaro apaštališkuoju vikaru-koadjutoriumi su teise perimti šį postą. Malabaro provincija tuo metu vyskupijos statuso neturėjo, tad pagal bažnytinę teisę jai vadovavo pats popiežius per savo atstovą – vikarą.

1751 metais jis tapo visateisiu Malabaro bažnytinės provincijos apaštališkuoju vikaru ir šias pareigas ėjo iki pat mirties 1773 metų liepos 26 dieną.

M.Šostakas yra vienintelis Lietuvos ir Lenkijos karmelitas, tapęs vyskupu.