Rojus kitapus pragaro
Beveik dešimt metų britų režisieriaus J. Glazerio kurta Holokausto drama pasakoja apie Aušvico koncentracijos stovyklos komendantą Rudolfą Hoessą. Su žmona Hedwiga jis sau ir savo penkiems vaikams kuria svajonių namus. Didžiulį šeimos namą supa beprotiško grožio sodas ir didžiulis daržas, o kieme įrengtas baseinas, kuriame karštomis vasaros dienomis pramogauja atžalos. Tačiau už idiliškų namų tvoros stovi mirties stovykla, kurioje kasdien žudomos Holokausto aukos. Nuolat girdimus kalinių riksmus, prižiūrėtojų komandas ir šūvius Hoessų šeima ignoruoja, tarsi tai nė neegzistuotų.
Vokiečių moters idealą atitikti besistengiančios Hedwigos išpuoselėtame sode žydi rožės ir jurginai, šalia ramiai džiūsta skalbiniai. (Augalams tręšti naudojami nužudytų ir krematoriume sudegintų Aušvico kalinių pelenai!) Už namo kampo paauglys poros sūnus bučiuojasi su savo mergina, o šeimos galva grįžta iš žvejybos netoliese esančioje upėje. Vėliau atvyksta svečiai ir Hedwiga su draugėmis smagiai geria kavą. Bičiulės aptarinėja naujas sukneles, kurios joms atiteko konfiskavus į Aušvicą atvežtų žydžių moterų asmeninius daiktus. Viena iš vokiečių komendantų žmonų konfiskuotoje dantų pastoje netgi rado deimantą. „Na, tie žydai ir sumanūs“, – pakomentuoja ji. Iš savo vyro tokiu būdu Hedwiga sulaukia kailinių. Jų kišenėje radusi Holokausto aukai priklausiusį lūpdažį, ji dar labiau nudžiunga.
Stebint idilišką Hoessų šeimos gyvenimą, už tvoros vykstantis siaubas žiūrovą pasiekia tik garso pavidalu. Nuolat girdimi aukų riksmai ir prižiūrėtojų šūksniai, o naktimis, šeimynai ramiai miegant, už lango pasirodo ugnis ir dūmų kamuoliai, nes krematoriumuose pradedamos deginti nužudytos aukos.
Įtaigūs garso efektai
Įprastai „Kino pavasaris“ atidaromas su emociškai lengvesniais filmais. Vis dėlto šįkart festivalio organizatoriai tiesiog negalėjo atidarymui pasirinkti kito režisieriaus darbo, kadangi ši drama kalba mums šiandien itin aktualiais klausimais.
Nors filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, jis yra skirtas šiandienos žiūrovui, stebinčiam, kaip greitai nusikaltimai žmoniškumui gali tapti ignoruojama kasdienybe. Skaičiuojant trečius Rusijos sukelto karo Ukrainoje metus, labai aiškiai matome, kaip šalies agresorės piliečiai gali sėkmingai apsimesti, kad nieko nevyksta, ir ramiai pramogauti, kol visai šalia žudomos nekaltos aukos. Galų gale ir patys imame jausti karo nuovargį, tad mūsų taip smarkiai nebeveikia per televiziją ar socialinėse medijose matomi suniokotų miestų ir nužudytų aukų vaizdai.
Iš savo vyro tokiu būdu Hedwiga sulaukia kailinių. Jų kišenėje radusi Holokausto aukai priklausiusį lūpdažį, ji dar labiau nudžiunga.
Filmų apie Holokausto siaubą gausybėje J. Glazerio darbas išties išsiskiria. Panašias temas nagrinėjančiose dramose esame įpratę matyti koncentracijos stovyklų kasdienybę, vizualiai pateiktą prižiūrėtojų ir komendantų žiaurumą. Dažniausiai tokių filmų protagonistėmis tampa aukos, su kurių išgyvenimais galime susitapatinti.
Šiuo atveju jokių žiaurumų nematome, tačiau puikiai jaučiame jų buvimą. Itin įsimintina scena, kurioje tiesiog rodomas koncentracijos stovyklos komendanto R. Hoesso veidas. Nors daugiau nieko nematome, tačiau girdime į stovyklą atvežtų kalinių klyksmus, traukinio vagonų bildesį, prižiūrėtojų batų kaukšėjimą ir šūvius. Siaubingi garsai įaudrina vaizduotę, tad filmo įspūdis tampa dar įtaigesnis. Ne veltui kovo 11 d. vykusioje 96-ojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje filmui buvo įteiktas apdovanojimas už geriausius garso efektus.
Blogio absurdas
Stebint vaikais ir gėlynais besirūpinančią Hedwigą, vis kyla klausimas – kaip galima ignoruoti siaubą, kai jis vyksta už tavo namų tvoros? Kaip galima ramiai miegoti, kai už lango žudomi žmonės, o šias siaubingas egzekucijas vykdo tavo vyras? Idiliškas Hoessų šeimos gyvenimas šalia mirties stovyklos atrodo taip absurdiškai, kad kartais net sukelia šypsnį.
Aplankyti dukros atvykusi Hedwigos mama giria sodą ir vadina jį rojumi žemėje, visiškai ignoruodama šalia plytinčią spygliuotą vielą ir žmonių klyksmus. Ironiška tai, kad iš šio „rojaus“ ji greitai, naktį išvydusi iš krematoriumo besiveržiančius dūmus ir liepsnas, pabėga. Komendantas R. Hoessas į masinį žmonių žudymą žiūri taip techniškai, kad jam pačiam skirto pobūvio metu jis ima mąstyti, kaip reikėtų dujomis išnuodyti čia susirinkusius, – juk pastato lubos labai aukštos.
„Interesų zona“ paremta anglų rašytojo Martino Amiso to paties pavadinimo romanu ir tikrais įvykiais. Filme matomas R. Hoessas iš tikrųjų buvo ilgiausiai Aušvico koncentracijos stovykloje dirbęs komendantas. Karo metu jis išbandė ir įgyvendino priemones, skirtas kuo efektyviau įvykdyti Hitlerio „Galutinį sprendimą“ – planą sunaikinti visus Europos žydus. Pavyzdžiui, vieno iš savo pavaldinių, Karlo Fritzscho, iniciatyva R. Hoessas pristatė pesticidą Zyklon B, skirtą naudoti dujų kamerose, kur žuvo daugiau nei 1 mln. žmonių. 1947 m. jis buvo nubaustas mirties bausme už nusikaltimus žmoniškumui.
Kurdamas filmą, režisierius J. Glazeris dvejus metus intensyviai domėjosi Hoessų šeimos gyvenimu Antrojo pasaulinio karo metais. Jis taip pat kelis kartus lankėsi Aušvice ir jo apylinkėse, kur iš tikrųjų stovi buvęs Hoessų namas. Dėl prastos būklės originalus namas netiko filmuoti, kadangi filme jis turėjo atrodyti visiškai naujas. Todėl buvo nuspręsta pasirinkti kitą netoliese esantį panašios architektūros namą.
Filmas apie dabartį
Žiūrint „Interesų zoną“, vis kildavo mintis, kad šioje dramoje svarbiausia ne vaizdas ekrane, bet tai, ko filmas mums neparodo, tik leidžia pajausti. „Interesų zona“ prasideda beveik penkias minutes trunkančiu juodu kadru, kurį lydi šaiži muzika. O tada – idiliška Hoessų šeimos pikniko gamtoje scena. Nors, žvelgiant į smagiai laiką leidžiančią šeimyną, viskas atrodo gražu ir tobula, prieš tai matytas tamsus kadras leidžia suprasti, kad realybė – visai kitokia.
J. Glazerio filmo veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau tai nėra pasakojimas apie praeitį. „Interesų zona“ mums aiškiai kalba apie dabartį, perspėdama, kas nutinka, kai blogis tampa ignoruojama banalia kasdienybe.
Naujausi komentarai