Kaip ir kasmet, renkantis tarp galybės naujų filmų "Scanoramoje", dažnam kino žiūrovui intuiciją tenka derinti su bet kokia prieinama informacija: nuo siužeto aprašymo, žinomų aktorių ar mėgstamų režisierių pavardžių iki laimėtų festivalių apdovanojimų, kino kritikų atsiliepimų ir pan. Dar vienas (galbūt nuspėjamas) pasirinkimo faktorius – filmų temos, kurios šiemet įvairios: nuo socialinių ir istorinių aktualijų iki žmonių tarpusavio santykių ar aštrių provokacijų. Vis dėlto kine, kaip ir kiekviename meno kūrinyje, įdomiausi yra nenuspėjami dalykai, nepamirštama lieka tai, kas nustebina, pribloškia ir sukrečia.

Kaune matėme dalį svarbiausių pasaulinių šių metų kino naujienų. Be dabar aktualių temų (kurios galbūt, laikui einant, praras savo reikšmingumą), buvo ir rimtas temas nagrinėjusių filmų, išskirtinių meno kūrinių (ne visi jie minimi šiame straipsnyje), ypatingų savo atvira ar net tobula forma, santykiu su žiūrovu; kūrinių, kviečiančių žiūrovą prisidėti prie jų prasmės kūrimo ir ne kartą permąstyti šią patirtį.

Kita emigracijos pusė

Dvi šiandienos emigrantų istorijos tapo dviejų prancūzų režisierių ilgamečių bendražygių – Jacques Audiard'o ir Thomo Bidegaino (pastarasis kūrė J.Audiard'o filmų scenarijus) filmų pagrindu. Kartu jie dirbo ir filme "Dypanas" ("Dheepan", 2015). J.Audiard'o filmo pagrindinis veikėjas – Šri Lankos pilietinio karo metu artimųjų netekęs tamilų kovotojas (jį suvaidino tikras buvęs "Tamilų tigrų" kovotojas Antonythasanas Jesuthasanas, šiemetės "Scanoramos" svečias Vilniuje). Prisidengęs svetima žuvusio tautiečio Dheepano tapatybe, jis su nauja fiktyvia šeima pabėga į Prancūziją, kur tikisi gyvenimą pradėti iš naujo. Didžioji filmo dalis vyksta viename iš teisėsaugos pamirštų nusikaltėlių gaujos kontroliuojamų Paryžiaus priemiesčių.

Pagrindinių veikėjų – emigrantų gyvenimą matome jų akimis: pabėgę nuo karo savo šalyje jie išgyvena naują socialinį ir vidinį karą, šiomis sudėtingomis ir net ribinėmis aplinkybėmis veikėjų charakteriai, jausmai ir jų galutinis suartėjimas tampa labiausiai dėmesį traukiančia filmo drama.

Dėmesį patraukia filmo režisūrinė drausmė ir taupus stilius: pasakojimo elipsės (rodomi tik būtiniausi dalykai), kameros pozicijos (operatorė Eponine Momenceau), įtaigus garso (Nicolas Jaara muzika) ir vaizdo efektų derinimas. Filmas "Dypanas" – sugestyvus realistiškos socialinės dramos, meilės istorijos ir kriminalinio trilerio junginys, kuriame, pasak J.Audiard'o, tarsi Trojos arklyje slypi svarbias temas ir klausimus generuojantys siurprizai.

Dienos tema

Žanrinio filmo galimybėmis naudojasi ir T.Bidegainas filme "Kaubojai" (2015), perkeldamas klasikinio, sinefilų mėgstamo Johno Fordo vesterno "Ieškotojai" siužetą į šiuolaikinę Prancūziją.

Kaubojai čia – miestelio švenčių metu skrybėlėmis pasipuošę gyventojai, o indėnai – arabų emigrantai musulmonai. Pas juos pabėgusi paauglė dukra (akt. Iliana Zabeth), kaip ir J.Fordo siužete, tampa dviejų kultūrų konflikto epicentru, o jos paieškų po visą Europą imasi tėvas Alainas (akt. Francois Damiensas) su sūnumi (akt. Finneganas Oldfieldas). "Kaubojų" siužetas apima gerą dešimtmetį (nuo 1994 iki 2005 m.), per kuriuos keičiasi veiksmo vieta – iš Vakarų Europos į Pakistaną, ir pagrindiniai herojai – užaugęs, kerštingą tėvą vykdant paieškas keičia pasauliui atviresnis sūnus, einantį laiką filmo įvykių fone ir didėjančią islamistinio teroro grėsmę žymi į kadrą patenkantys televizijos reportažai apie Niujorko, Madrido, Londono miestų teroristinius įvykius.

Kaip ir J.Fordo filme, "Kaubojų" herojams ieškojimas tampa gyvenimo būdu, egzistenciją palaikančia ir praturtinančia prasme, svarbesne už jas sukėlusią priežastį. Dalis filmo – su agresyviu tėvo herojumi perteikia dabartinėje Vakarų visuomenėje tvyrančias islamofobiškas nuotaikas, kitoje filmo pusėje – pavojingose ir permainingose sūnaus klajonėse po Pakistaną išryškinamas žmonių tarpusavio supratimas, empatijos ir tolerancijos galimybė.

Stilistiškai T.Bidegaino filmas nėra toks subtilus ir įdomus, kaip J.Audiard'o, tačiau abu filmai pabrėžia tą patį dalyką: dabartinės emigrantų ir terorizmo problemos yra ne tiek religinės ar kultūrinės, o socialinės ir bendražmogiškosios prigimties, jų daigai kyla visame pasaulyje, bet kuriose visuomenėse ir šeimose.

Lenkų avangardas

Po penkiolikos metų pertraukos į kiną sugrįžusio lenko Andrzejaus Żuławskio filmas "Kosmosas" – tai lenkų rašytojo avangardisto Witoldo Gombrowicziaus romano ekranizacija (knygą lietuvių kalba yra išleidusi "Baltų lankų" leidykla). Iki šiol yra buvę bandymų sunkiai išverčiamą į kitą kalbą W.Gombrowiczių perkelti į ekraną, deja, nelabai pasisekusių, A.Żuławskio filmas – ne tik geriausias, artumu originalo dvasiai kažin ar pralenkiamas pasiekimas, bet ir nepaprastai šviežias bei smagus kino kūrinys.

Du studentai Witoldas (akt. Jonathanas Genetas) ir Fuksas (akt. Johanas Libéreau) vyksta į kaimą poilsiauti, pakeliui ant šakos jie aptinka pakartą žvirblį, o apsigyvenus iš pažiūros eilinės šeimos sodyboje keistų ir absurdiškų nutikimų tik gausėja. Veikėjams pradeda atrodyti, kad visa tai tarpusavyje susiję, tereikia surasti to prasmę. Kulminacija pasiekiama bendroje išvykoje į kalnus.

W.Gombrowiczius savo detektyvinį pasakojimą primenantį "Kosmosą" vadino tikrovės kūrimo romanu: "Nustatau du išeities taškus, dvi anomalijas, labai tolimas viena nuo kitos: pakartas žvirblis; Katasės ir Lenos lūpų susiejimas. Tos dvi mįslės pradės reikalauti prasmės. Siekdamos pilnatvės, jos persmelks viena kitą. Prasidės prielaidų, asociacijų, pėdsakų procesas, kažkas ims kurtis ir rastis, bet veikiausiai tas embrionas bus siaubingas... ir ta niūri, nesuprantama šarada prašysis išsprendžiama... ieškos aiškinamosios, apvaldančios idėjos... Kiek daug ji patirs nuotykių, konfliktų su tikrove taip smarkiai besiverždama iš miglos!"

Komiškas šio filmo pasaulis – kosmosas yra tiek W.Gombrowicziaus, kiek ir A.Żuławskio, kino priemonėmis išreiškiančio ne tik romano supratimą ir apmąstymą šiuolaikiniame kontekste, bet ir pagarbą unikaliam rašytojui bei mąstytojui.

Kaip ir romane, filme išnaudojamos intelektualinės kalbos dimensijos, arba, pasak W.Gombrowicziaus, "intelekto šunkeliai: analogijos, opozicijos, simetrijos", suvejami patys netikėčiausi žodžių raštai. A.Żuławskis į šį srautą švystelėja ir Carlo Pazolini su Maxu Ophulsu (jo mėgstami režisieriai), Stendahli su Jeanu Pauliu Sartre'u (W.Gombrowiczius lygintas su šiais rašytojais), iš kažkokio neišverčiamo ir absurdiškai kartojamo "bergo" čia patenka ir Henri Bergsonas bei Ingvaras Bergmanas su Stievenu Spielbergu. Vos spėji susigaudyti: kai kada, rodos, filmo veikėjų svaidomos parafrazės niekur, išskyrus absurdišką komiškumą ir kalambūrą, neveda (arba kiekvieną veda vis kitur), o kitais atvejais staigiai sušvytuoja biografiniame W.Gombrowicziaus kontekste (pvz., Witoldas nuolat kalba apie savo romaną "Apsėstieji", bet iš tikrųjų šio kūrinio tikroji autorystė išaiškėjo tik prieš W.Gombrowicziaus mirtį), arba panėšėja į A.Żuławskio kūrybos savirefleksiją (pvz., nuskamba frazės, panašios į jo filmų pavadinimus). Geriausiai viską apibendrinti tiktų citata iš filmo: "Juk negali visko paaiškinti, bent jau iki galo."

Išplėštas žmogiškumas

Stipriausias debiutas kino pasaulyje pastaraisiais metais – jauno Vengrijos režisieriaus Laszló Nemeso vaidybinis filmas apie Aušvico koncentracijos stovyklą "Sauliaus sūnus" ("Saul fia", 2015). Lyginant su šiuo filmu, daugelis iki šiol sukurtų istorinių holokausto filmų atrodo kaip nerimti, vaikiški žaidimai. Pasak režisieriaus, šis filmas yra apie išgyvenimą, bet ne apie fizinį, o dvasinį.

Vengrijos žydas Saulius Ausländeris (akt. Géza Röhrigas) yra vienas iš Aušvico specialiosios komandos narių – konclagerio būrio, SS sudaryto iš žydų, kurie tam, kad liktų gyvi, buvo priversti dirbti nacių "mirties fabrike": naujai atvežtus žydus nuvesdinti į dujų kameras (pasakius, kad tai prausyklos), juos apieškoti, sudeginti jų kūnus. Tarp tokių aukų Saulius randa berniuko kūną, kurį įvardija savo sūnumi (nors daugelis tuo abejoja) ir, siekdamas jį slaptai palaidoti, rizikuoja savo ir kitų gyvybe. Kiti dalinio nariai ruošiasi išsivadavimo operacijai, tačiau Sauliui rūpi tik surasti tarp mirčiai pasmerktų žydų rabiną, kuris surengtų laidotuves vaikui. Kas akimirką regint ir girdint žudomus šimtus ir tūkstančius nekaltų žmonių, toks jo humaniškas siekis atrodo visiškai iracionalus ir beprotiškas.

Apie tokį žmogiškumo iracionalumą nacių sukurtame pasaulyje yra kalbėjęs lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas, pasak kurio, "racionalumas siekiant išgyventi pavertė visus kitus žmogaus elgesio motyvus iracionaliais.(...) Sumenkinęs žmogaus gyvybę iki apskaičiuotos būtinybės išgyventi, šis racionalumas iš žmogaus išplėšė jo žmogiškumą" (iš straipsnio "Racionalumas ir gėda").

Ypatinga šio filmo meninė forma: iki pabaigos nė per žingsnį nuo pagrindinio herojaus neatsiliekančią kamerą (operatorius Matyasas Erdély) galima pavadinti hypersubjektyvia, atskleidžiančią ne tiek tai, ką mato Saulius, bet tai, kas dedasi šalia jo. Tačiau ir tai nesufokusuoti, neryškūs vaizdai, lyg matytume juos (ar juos matytų herojus) sąmoningai nusukę žvilgsnį, akies krašteliu. Tokiame klaustrofobiškame reginyje paveikus ir vaizduotę žadinantis tampa ne tik kiekvienas vaizdas, bet ir garsas: iš visų pusių sklindančios dejonės, šauksmai, dundenimai, nuolatos besisukančio mirties fabriko girgždesiai.

Toks subjektyvus, bet į pojūčius sutelktas filmavimo būdas sukuria tiesioginio dalyvavimo įvykiuose poveikį, tiksliai perduoda vieno žmogaus patirtį, tuo, matyt, kai kas pasakoma ir apie patį subjektyvumą: šališka ir asmeninė nuomonė šio filmo temomis (racionalumo ir beprotybės, aukų ir liudininkų, žuvusių ir išgyvenusių holokaustą) negali ir niekada nebus visiškai teisinga, nes tik buvimo ten patirtis gali liudyti galutinę tiesą.