Pokalbis su D. M. Malinausku – apie meilę skulptūrai, nostalgiškus prisiminimus, gyvenimą tarp Vilniaus ir Kauno, meno ir sporto sąveiką.

– Kada supratote, kad norite tapti skulptoriumi?

– Mano tėvai yra menininkai: tėtis – tapytojas, mama – tekstilininkė. Todėl menais domėjausi nuo pat vaikystės, baigiau Kauno dailės gimnaziją. Vienuoliktoje klasėje savo būsimą specialybę rinkausi tarp grafikos ir skulptūros, tačiau širdis nuvedė ten, kur galėjau išsipurvinti rankas, jas giliai sukišti į molį, lieti gipsą. Mane traukė ir jaudino darbas su tikromis, grubiomis medžiagomis – akmeniu, betonu.

Atsimenu, kad mokykloje labai norėjau pabandyti ką nors suvirinti. Mokytojas davė metalo atraižų ir leido su jomis daryti, ką tik noriu. Nusprendžiau suvirinti povandeninį laivą – šis darbas man labai patiko, supratau, kad norėsiu tuo užsiimti ir vėl.

Prisijaukinęs skulptūrą, keletą kartų bandžiau nuo jos atsitraukti, tačiau ir vėl sugrįždavau. Teko daug dirbti, į kūrybą įdėti nemažai meilės ir prakaito, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar. Šiandien jaučiuosi esantis savame kelyje ir džiaugiuosi, galėdamas išreikšti savo idėjas skulptūrine forma.

Siekiamybė: tai, kad D. M. Malinausko kūriniai iš dalies susiję su popkultūra, paaiškina skulptoriaus norą skatinti žmones domėtis menu. / Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar vaikystėje turėjote daug laisvės? Galbūt menininkai tėvai jus auklėjo itin liberaliai?

– Nepasakyčiau, kad vaikystėje turėjau daug laisvės, nes tėtis buvo gan griežtas. Kita vertus, tėvai man suteikė laisvę kurti. Tėtis mane įsileisdavo į savo dirbtuves, už tai jam esu labai dėkingas. Dirbtuvėse būdavo ir kitų menininkų, tad jaučiausi laimingas, būdamas jų apsuptyje, galėdamas nevaržomai kurti ir paklausti patarimų. Tuo metu nemažai tapiau, o tėčio dirbtuvėse galėdavau išlieti savo skulptūros darbus. Kitur tai daryti nebūdavo galimybių. Tėvai džiaugėsi, kad renkuosi menininko kelią, o aš jiems dėkingas, kad nebandė kištis į mano pasirinkimą, atkalbinėti.

– Turite išskirtinį kūrybinį braižą. Jūsų kūryboje daug populiariosios kultūros elementų ir mūsų kasdienybėje atpažįstamų simbolių: pokemonai, „Gaidelio“ sausainiai, šakotis. Kodėl būtent šie elementai jus sudomino?

– Mintis skulptūroje prikelti pokemonus, „PlayStation“ ir „GameBoy“ žaidimus, kasetes, kokakolos skardines ir kitus 1990-ųjų artefaktus man kilo magistro studijų metu. Norėjau sukurti tam tikrą sentimentų muziejų, kuriame šie elementai būtų tarsi suakmenėję, primintų fosilijas. Ši idėja labai patiko mano dėstytojams, tad seriją tęsiau visų magistro studijų metu.

Šie kūriniai – tarsi dialogas su mano kartos žmonėmis, gimusiais paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio laikotarpio artefaktams jaučiantiems nostalgiją. Praėjusių metų pradžioje šiuos darbus eksponavau Vilniuje, ukrainiečių galerijoje TSEKH. Tuo metu prasidėjo karas, tad nebuvau tikras, ar paroda „Future Wonderland“ apskritai atsidarys. Kita vertus, nors ir nesusijusi su karu, paroda pasakojo apie vaikystės sentimentus, kuriuos karas, neabejotinai, naikina. O šie nostalgiją keliantys 1990-ųjų artefaktai jungia tame dešimtmetyje gimusius ir užaugusius žmones iš viso pasaulio.

Širdis nuvedė ten, kur galėjau išsipurvinti rankas, jas giliai sukišti į molį, lieti gipsą. Mane traukė ir jaudino darbas su tikromis, grubiomis medžiagomis – akmeniu, betonu.

Šiandien savo kūryboje daugiausia koncentruojuosi į saldumynus: šakočius, sausainius „Gaidelis“, saldainius „Kregždutė“, „Vėželiai“ ar „Ananasas“. Šie mūsų visų atpažįstami saldumynai turi puikią skulptūrinę formą, o paversti meno kūriniais, prabyla svarbiomis temomis.

Pasitelkęs lietuviškų saldumynų seriją noriu diskutuoti apie valgymo sutrikimus ir persivalgymą, kurį patiria daug žmonių. Vieni saldumynus valgo iš nuobodulio, kiti tokiu būdu bando „suvalgyti“ savo emocijas. Treti saldumynų vengia, bijodami priaugti svorio ar trokšdami atitikti visuomenės primestus kūno standartus. Nemažai daliai žmonių saldumynai asocijuojasi su nepasitikėjimu savo kūnu arba negalėjimu jiems atsispirti. Todėl mano kūryboje saldainiai įgauna sunkias betono ar metalo formas.

Iš betono ketinu lieti ir guminukus, kurių formos taip pat yra puikiai atpažįstamos. Man, kaip menininkui, norisi skulptūroje atspindėti paprastus, daugumai pažįstamus objektus, per daug jų netransformuojant. Lengvai atpažįstami objektai žmonėms kelia emocijas ir perteikia mano užslėptą žinutę.

Spalį meno galerijoje „Drobė“ surengsiu parodą, kurioje pristatysiu šiuos „saldžius“ kūrinius. Parodai, kuri atsidarys tik po metų, ruošiuosi atsakingai, nes jas rengiu retai. Manau, kad tarp parodų turi praeiti nemažai laiko, kad galėtum pailsėti ir sukurti naujų darbų. Kitaip gali perdegti. Kūrybinių pertraukų metu mėgstu aplankyti muziejus ir galerijas, važiuoti į kitose šalyse vykstančias meno bienales. Manau, kad tai svarbi investicija į save, siekiant išsaugoti šviežią kūrybinį žvilgsnį.

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Nemaža dalis jūsų kūrybos skirta 1990-ųjų – gimtojo dešimtmečio – nostalgijai. Kokie elementai jums labiausiai asocijuojasi su jūsų vaikyste?

– Užaugau Eigulių rajone, tad man labiausiai su vaikystės žaidimais asocijuojasi kieme stovėję betoniniai tilteliai. Su kiemo draugais prie jų žaisdavome „namus“, netoliese darydavome „sekretus“, į kuriuos sudėdavome rastas gėlytes ir augaliukus. Gerai prisimenu ir kieme stovėjusias nesisukančias sūpynes, iš sovietmečio išlikusias metalines žaidimų aikšteles. Tos šaltos, grubios, sunkios medžiagos šiandien persikelia į mano kūrinius ir dėl vaikystės prisiminimų man atrodo visai jaukios.

Jau daug metų negyvenu Eiguliuose, iš šio rajono išsikraustė ir tėvai. Kažkada, pagautas nostalgijos, nuvažiavau į buvusį kiemą ir pamačiau, kad viskas ten jau pasikeitę. Buvo šiek tiek liūdna, bet drauge ir džiugu, kad rajonas keičiasi, gražėja. Tikrai nesakau, kad reikėjo išsaugoti senas sulūžusias sūpynes, tiesiog jos man kėlė nostalgiją ir inspiravo mano kūrybines formas.

– Kauno dailės gimnazijoje, kurią baigėte, šiandien dirbate piešimo mokytoju. Kaip pajutote mokytojo pašaukimą? Juk šis darbas – tikrai ne kiekvienam. Ar sugrįžęs į mokyklą jaučiate nostalgiją?

– Į šį darbą atėjau ne iš finansinių paskatų. Gavęs pasiūlymą dirbti piešimo mokytoju, nusprendžiau, kad atėjo laikas grąžinti skolą mokyklai, kuri mane užaugino. Su Kauno dailės gimnazija susiję daug gražių prisiminimų, tad supratau, kad noriu prisidėti prie jaunosios mokinių kartos ugdymo. Mokykloje įsidarbinau pernai, tad joje buvau nesilankęs jau dešimt metų. Buvo keista sugrįžti ir pamatyti, kad nedaug kas pasikeitė – dirba tie patys mokytojai, stovi tie patys gipsiniai modeliai. Smagu būti jaunosios kartos mokytoju ir ieškoti kelio į mokinių širdis.

Nežinau, ar mokytojo darbas yra pašaukimas, tačiau tikrai ne kiekvienas žmogus gali juo dirbti. Reikia turėti daug kantrybės, kurios, būdamas skulptoriumi, tikrai turiu. Taip pat reikia būti pakankamai griežtam, bet kartu ir atviram, nuoširdžiam. Jei būsi pernelyg griežtas, mokiniai tavęs bijos ir tau neatsivers, tad turi mokėti su jaunuoliais pajuokauti, atviriau pasikalbėti. Tačiau negali būti ir pernelyg švelnus, nes mokiniai tai jaučia ir gali imti tavimi šiek tiek manipuliuoti.

Mokau tris klases – dvi aštuntas ir vieną dešimtą, manau, kad su mokiniais sutariame tikrai gerai. Norisi juos paskatinti nebijoti ieškoti savęs, eiti savo keliu. Mokytojo darbu džiaugiuosi ir dėl to, kad jis leidžia man išlįsti iš savo dirbtuvių, kuriose neretai būnu užsidaręs visą dieną. Džiugu, kad galiu daugiau pabendrauti su jaunais žmonėmis, socializuotis (šypsosi).

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Esate kilęs iš Kauno, studijavote Vilniuje ir vėl sugrįžote į gimtąjį miestą. Koks jūsų santykis su Kaunu? Ar norėtumėte, kad čia vieną dieną stovėtų jūsų kurta skulptūra?

– Dvejus metus studijavau skulptūrą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, o tada perėjau į tas pačias studijas Vilniaus fakultete. Baigęs bakalaurą nusprendžiau, kad gal reikėtų paieškoti „rimtesnės“ specialybės, ir įstojau į paveldosaugos magistrą. Esu meniškos prigimties, todėl pamaniau, kad man patiks darbas, kuriame galėsiu prisidėti prie svarbių istorinių artefaktų išsaugojimo. Mokiausi pusantrų metų, bet baigiamojo darbo taip ir neparašiau – išgąsdino, koks sausas ir ilgas turi būti magistrinis. Mečiau visą šį reikalą ir įstojau į skulptūros magistrą, tuo labai džiaugiuosi. Atrodo, kad viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti, nes būtent paveldosaugos studijos mane įkvėpė 1990-ųjų artefaktų skulptūrų serijai. Tad nesigailiu nieko.

Kaunas man yra tikrai artimas, esu trečios kartos kaunietis, čia lankiau darželį, mokyklą. Tačiau Vilniuje, kuriame praleidau penkerius metus, taip pat patiko gyventi. Su tuomete drauge, dabartine žmona Ūla sostinėje nuomojomės butą, čia turėjau savo dirbtuves. Žmonai, kuri taip pat yra kilusi iš Kauno, gavus darbą gimtajame mieste, nusprendėme persikraustyti. Nebuvo labai lengva tai padaryti, nes man teko iškraustyti ne tik namus, bet ir dirbtuves. Iš pradžių gyvenome pas uošvius Linksmadvaryje, kur sandėliuke laikinai buvau įkūręs savo dirbtuves. Vėliau savo kūrybos erdvę įsikūriau Aleksote – čia leidžiu savo dienas ir jaučiuosi labai laimingas. Su žmona Žaliakalnyje neseniai nusipirkome butą 1938 metų statybos medinuke. Norime puoselėti medinę architektūrą, mums tai yra svarbu.

Žaisdamas regbį, aš tarsi laužau stereotipą, kad menininkas turi būti bohemiškas plevėsa. Iš tiesų menas ir sportas mano gyvenime gražiai vienas kitą papildo.

Džiaugiuosi, kad studijų metai prabėgo Vilniuje, kuriame yra daugiau veiksmo ir galimybių. O dabar džiaugiuosi gyvendamas jaukiame Kaune, kuris sparčiai keičiasi. Smagu būti jo dalimi ir matyti teigiamus pokyčius. Tik norėtųsi, kad Kaune atsidarytų daugiau šiuolaikinio meno galerijų, kurių čia pasigendu.

Turiu pripažinti, kad po penkerių metų gyvenimo Vilniuje teko iš naujo adaptuotis Kaune. Nors, rodos, miestą pažįsti, reikėjo išsiaiškinti, kur dabar čia galima nueiti smagiai pavakaroti, kur skaniai pavalgyti, o kur vyksta įdomūs renginiai. Tiesa, žmona neseniai vėl gavo darbą Vilniuje, tad juokaujame – nejaugi vėl reikės kraustytis? Kadangi neseniai įsigijome ir įsirengėme butą Žaliakalnyje, kol kas liekame Kaune. O kaip bus vėliau, parodys laikas – turbūt mums lemta gyventi tarp Vilniaus ir Kauno.

Deja, gimtajame Kaune kol kas neturiu savo kurtos skulptūros. Tik Kauno rajone, Kulautuvoje, pernai buvo atidaryta mano interaktyvi skulptūra „Debesis – žmonių likimai. Lietuvos telefonų knyga“. Turiu idėjų ir Kaunui – norėtųsi įamžinti laivą „Raketa“, plaukiantį į Nidą, ar skulptūra papuošti funikulierių prieigas. Šie metai man nebuvo labai kūrybiški, nes daugiau laiko skyriau naujųjų namų Žaliakalnyje įrengimui. Tačiau kitąmet kibsiu į darbą ir sukursiu ką nors įdomaus.

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūs su žmona – du kauniečiai – susipažinote Vilniuje?

– Su Ūla susipažinome Vilniuje, bendros draugės gimtadienyje, kai aš dar studijavau Kaune. Iškart vienas kitam patikome, užsimezgė ryšys. Tačiau aš po dviejų mėnesių ruošiausi išvykti į JAV su studentų programa „Work and Travel USA“, tad nieko rimto nesitikėjau, galvojau – bus, kaip bus. Juk ką tik susipažinome, o laukia ilgas išsiskyrimas. Tačiau per pusketvirto mėnesio, kol svečiavausi Amerikoje, nenustojome bendrauti. Grįžęs pradėjau studijas Vilniuje, o mūsų santykiai vis stiprėjo. Šiandien jau dveji metai, kai esame susituokę.

– Jums artimas ne tik menas, bet ir sportas – žaidžiate regbį. Galbūt sportininko mąstymas padeda kūryboje?

– Regbį žaidžiu jau penkiolika metų. Šį sportą atradau netikėtai, Kauno dailės gimnazijos dėka. Mokykloje priklausiau teatro trupei, kuriai vadovavo prancūzų kalbos mokytojas. Su trupe vieną kartą nuvažiavome į gastroles Prancūzijoje, kur kaip tik vyko Šešių tautų regbio čempionatas. Tuo metu ieškojau dominančio sporto, nes buvau stambus, nepasitikėjau savimi. Paviešėjęs Prancūzijoje, susidomėjau regbiu, tad grįžęs į Kauną ėmiau lankyti šio sporto treniruotes. Regbį žaidžiau ir gyvendamas Vilniuje, teko atstovauti šalies rinktinei. Džiaugiuosi, kad atradau šį sportą.

Aišku, iš pradžių pritapti prie regbio žaidėjų nebuvo lengva, juk į sportą atėjau iš meno pasaulio. Iš pradžių net norėdavosi slėpti, kad esu menininkas, buvo sunku priprasti prie vyriškos konkurencijos. Vis dėlto galiausiai nusprendžiau nebeslėpti savo asmenybės, su savo regbio komanda net sukūriau porą meno kūrinių. Žaisdamas regbį, aš tarsi laužau stereotipą, kad menininkas turi būti bohemiškas plevėsa. Iš tiesų menas ir sportas mano gyvenime gražiai vienas kitą papildo. Menas į sportą atnešė paprastesnį požiūrį – sportuoju savo malonumui, nes suprantu, kad didžiulių aukštumų ir mene, ir sporte pasiekti nepavyks, reikia pasirinkti vieną sritį. Sportas man suteikė daugiau disciplinos. Laikausi griežtos dienos rutinos, devintą ryto jau darbuojuosi dirbtuvėse. Nors ryte norisi ilgiau pamiegoti, suprantu, kad reikia keltis ir dirbti, nes kitaip pramiegosiu visas progas ir galimybes.