Siton Ewe Ndereki nežino, kiek tiksliai jai metų. Pati sako, kad apie 50. Kenijos ir Tanzanijos pasienyje gyvenanti masajų bendruomenės narė buvo dar maža, kai ją apipjaustė. Tai padarė jos tėvai, net neatsiklausę dukters nuomonės, nes jiems atrodė būtina paisyti visuomenės normų. Moteris pamena, kad jai labai skaudėjo, tačiau šiandien mano, kad toks tėvų sprendimas buvo teisingas. Siton Ewe Ndereki pati turi tris dukteris ir sako sutikusi, kad visos jos būtų apipjaustytos, nes esą to reikalauja tradicijos.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra apie 140 mln. apipjaustytų moterų, kasdien apipjaustoma apie 6 tūkstančiai mergaičių, o kasmet su tokia rizika susiduria apie 3 milijonai. Vien Afrikoje moterų apipjaustymo tradicija įsišaknijusi 28 šalyse.

Dažniausiai, nenaudojant jokio nuskausminimo, apipjaustomos 4–8 m. mergaitės, tačiau pasitaiko, kad ši procedūra atliekama ir jau sulaukusioms paauglystės. Manoma, kad moterų lytinių organų apipjaustymo tradicija atsirado Senovės Egipte prieš 1400 m., o kai kurie šaltiniai nurodo net 2000 m. senumo istoriją. Brutalią praktiką, kai mergaitėms nupjaunamos visos arba dalis genitalijų, perėmusiose visuomenėse tikima, kad apipjaustytos mergaitės apvalomos nuo blogųjų dvasių ir taip tampa „švariomis“.

Kenijoje apipjaustymas simbolizuoja mergaičių įžengimą į suaugusiųjų pasaulį ir žymi pasirengimą vedybiniam gyvenimui. Tai – savotiškas brandos, moteriškos garbės ir iniciacijos ritualas, tačiau su šiuo reiškiniu kovojantys aktyvistai pabrėžia, kad realiai šia praktika siekiama sumažinti moterų seksualumą ir užkirsti kelią potencialiai paleistuvystei – vyras gali būti tikras merginos skaistumu iki kol pats prapjaus po procedūros užsiūtą šlaplę, o kadangi dėl tokio sužalojimo moteris nebegali patirti seksualinio malonumo, vėliau sutuoktinis gali nesibaiminti, kad žmona bus neištikima.

Dar ir šiandien Kenijoje bei daugelyje kitų šalių apipjaustymas yra bene privaloma sąlyga šeimai sukurti. Ir nors už lango – XXI amžius, skurdesnėse bendruomenėse šią procedūrą ir toliau dažnai atlieka medicininio išsilavinimo neturinčios moterys, apipjaustymui naudojančios skutimosi peiliukus ar paprasčiausias stiklo šukes. Nenuostabu, kad daugeliui mergaičių apipjaustymas baigiasi mirtimi, o tos, kurios išgyvena, neretai negali pastoti ir kenčia nuo įvairių fizinių bei psichologinių negalavimų.

Kažkada mokytoju dirbęs, o pastarąjį dešimtmetį su moterų apipjaustymu masajų bendruomenėje kovojantis Kenijos pastorius Johnas Olemutunkei sako, kad per apipjaustymo ceremoniją moteris netenka savo dalies, būtinos kokybiškam gyvenimui, o veiksmingiausias būdas kovoti su šiuo negatyviu kultūriniu paveldu yra kalbėjimas apie problemą ir žmonių švietimas. Ypatingai – vyrų, kad šie pakeistų savo požiūrį į apipjaustymą, nes daugelis masajų tame nemato nieko blogo.

Johnas sako pradėjęs nuo savo paties šeimos ir tai buvo nelengva. Esą, kai prisipažino, kad jo dukterys nėra apipjaustytos, pats buvo beveik išstumtas iš bendruomenės. Pastorius J. Olemutunkei įsitikinęs, kad daugelis žmonių, besilaikančių šios tradicijos, nėra nė kiek į ją įsigilinę, nors ji kenkia visai visuomenei.

Visų pirma – mergaitėms, kurių daugelis po apipjaustymo pasijunta suaugusiomis ir pasirengusiomis gyvenimui su vyrais, nors realybė tokia, kad po šios ceremonijos daugelis jų nebegrįžta į mokyklas ir atsiduria savotiškame socialinio gyvenimo pakraštyje. Apipjaustymas turi net ekonominį efektą, nes po brutalios procedūros  moterys dažnai suserga ir nebegali prisidėti prie bendruomeninės veiklos, o tai atsiliepia visai visuomenei.

Pastorius įsitikinęs, kad būtina kuo daugiau šia tema kalbėti tiek su ritualo reikalingumu neabejojančiomis ir savo dukras apipjaustytojams nešančiomis moterimis, tiek su pačiais apipjaustytojais ir vyrais bei sprendimą dėl šio žingsnio priimančiais bendruomenės vyresniaisiais, kad jie patys pakeistų poziciją, nes prievarta čia nieko nepasieksi.

Johnui Olemutunkei pritaria ir  Judėjimo prieš apipjaustymą Kenijoje vadovė Hon Linah Chelimo. Kenijos parlamente dirbanti moteris pasakoja, kad moterų apipjaustymą draudžiantį įstatymą šalis priėmė dar 2011 m. po ilgos ir sudėtingos kovos, kuriai labai pagelbėjo įvairūs misionieriai ir dvasininkai.

Moterų apipjaustymą Kenijoje draudžia ir Vaikų įstatymas, saugantis juos iki pilnametystės. Priėmus šiuos teisės aktus, apipjaustymo ritualo vykdytojai gali būti baudžiami: jei mergaitė miršta, už tai gresia kalėjimas iki gyvos galvos, o jei pas ką nors aptinkami apipjaustymui skirti instrumentai, gresia mažiausiai treji metai nelaisvės. Bausmės numatytos net žmonėms, kurių valdose įvykdomas šis nusikaltimas, o gyventojai skatinami pranešti apie apipjaustymo atvejus.

H. L. Chelimo sako, kad pastaraisiais metais fiksuojamas apipjaustymo atvejų skaičiaus didėjimas, bet politikė įsitikinusi, kad taip vyksta, nes žmonės ėmė  suprasti, jog tai nusikaltimas ir apie jį pranešti, o ne dėl to, kad ši praktika vėl ėmė populiarėti. H. L. Chelimo teigimu, įstatymas tikrai veikia ir jau yra nuteistų apipjaustytojų, tačiau tikrąją pergalę įmanoma pasiekti tik kai apipjaustymas nustos būti laikomas garbingu kultūriniu palikimu, svarbia protėvių perduota tradicija ir visuomenės norma.

„Žmonės bijo būti atstumti nuo bendruomenės, jei neapipjaustys savo dukterų, o pakeisti per šimtmečius nusistovėjusią mąstyseną – nelengva ir labai daug laiko reikalaujanti užduotis. Manau, kol apipjaustymas nebebus praktikuojamas, turės pasikeisti karta, nes yra žmonių, kurie neatsisakys šios praktikos net ir žinodami, kad rizikuoja ir daro nusikaltimą. Galime pasidžiaugti nebent tuo, kad dabar daug dažniau pagalvojama apie saugumą ir bandoma procedūrą atlikti kuo steriliau“, – sakė H. L. Chelimo.

Su moterų apipjaustymu kovoja ir Vakarų valstybės – apipjaustymą draudžia JAV, Australija, Kanada, Prancūzija, Švedija, Norvegija ir Šveicarija, o „apipjaustymo turizmą į Afriką“ bandanti stabdyti Didžioji Britanija šiemet net įvedė specialias pasienio procedūras – įtarę, kad mergaitė vežama apipjaustymui, pasieniečiai gali laikinai konfiskuoti jos dokumentus.

Iš viso ES gyvena apie pusė milijono apipjaustytų moterų ir mergaičių. Iki pabėgėlių krizės šis skaičius kasmet padidėdavo maždaug 180 tūkstančių.

Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International“.