Duoklė vandeniui
„Vanduo Dzūkijos sakytinėje kultūroje siejamas su visais trimis pasaulio lygmenimis: dangumi, žeme ir požemiais. Tai vienas svarbiausių žmogaus gyvybės ir kūrybos energijos šaltinių“, – sako Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūros paveldo specialistė Dalia Blažulionytė.
Pirmąjį birželio savaitgalį – birželio 6–7 d. – duoklė vandeniui bus atiduota tradicinėje Varėnos vasaros turizmo atidarymo šventėje „Nerk į vasarą gamtos ritmu“. D. Blažulionytė kartu su gamtininku dr. Mindaugu Lapele čia pasakos apie vandenį dzūkų kultūroje.
Dzūkijos nematerialaus kultūros paveldo puoselėtojai šio krašto kaimuose dar pavyko rasti žmonių, vandens istorijas pasakojančių gyvai, iš savo prisiminimų.
„Tikrai tikrai, nesulaukę lietaus, dzūkai eidavo upės arti. Paprastai tai darydavo našlės arba netekėjusios merginos. Esu užrašiusi pasakojimų žmonių, kurie buvo įtikėję, kad lietus ateis, jei upės vagą išarsi. Našlės tradicinėje kultūroje laikytos ribinio statuso asmenimis, jos buvo siejamos su anapusiniu pasauliu, o vanduo suvoktas kaip gyvybę ir pasaulius jungianti terpė. Būtent našlės pasiimdavo plūgą ir paprastai trys moterys su juo eidavo išilgai upės tris kartus. Sakydavo: jei atgal reikia grįžt, tai jau nebeark, plūgelį parsinešk. Radau paminėjimų, kad nebūtinai upę arti, išdžiūvusi senvagė irgi tinka. Juk svarbiausia – išarti upės dugną, simboliškai pakartoti žemdirbystės veiksmą, kuris sužadintų vandens gyvybinę galią. Išari, vadinasi, duodi dangui signalą, kad žemėje netvarka. Tada, po trijų dienų, pradeda lyti“, – pasakoja Dalia.
Turi ypatingų galių
Daug metų Dzūkijoje ji ieško pamačnų šaltinių – dzūkai taip vadina gydantį šaltinių vandenį. Semti, sako, jį reikia prieš saulės tekėjimą. Svarbiausia – tikėti, kad toks vanduo tikrai turi gydančių galių.
Šaltinių vanduo, pasakoja D. Blažulionytė, buvo svarbus nuo gimimo iki mirties. Artėjantis prie mirties slenksčio prašydavo kupkelio vandens – buvo toks Gudo salos šaltinis, Mardasave mirštantieji prašydavo atnešti jo vandens. Artimieji nešdavo. Tikėta, kad vanduo padeda sielai apsivalyti ir atsiskirti nuo kūno.
Nesulaukę lietaus, dzūkai eidavo upės arti. Paprastai tai darydavo našlės arba netekėjusios merginos.
Lygiai toks pat svarbus vanduo ir gimimui – Dzūkijoje ilgai gyvavo tikėjimas, kad vaikai ateina iš vandens. Vaikams pasakota, kad bobulė pribuvėja kūdikį iš šaltinio ar upelio pasemia žvejų samteliu ar kašiku. Dėl to vienturčiai eidavo prie vandens ieškot broliuko ar sesutės, o vaikai iš didelių šeimų kašikus sulaužydavo, kad boba į namus daugiau vaikų neparneštų. Žiūrų kaimo vaikai tikėjo, kad kūdikius randa Ūlos upės putose, eidavo tų putų badyti, vaikų ieškoti.
„Vaikų kilmės iš vandens tikėjimas susijęs su tuo, kad įsčiose kūdikis auga vandenyje, o gimsta, tam vandeniui nutekėjus. Tokį aiškinimą pratęsia ir vėlyvesnis tikėjimas gandrais. Juk jie balose gaudo varles, o mitinėje sąmonėje vaikai iki gimimo gali būti apgyventi vandenyje kaip varlės ar žuvys, – pasakoja etnologė ir priduria, kad vanduo simbolizuoja vaisingumą. Kad jį sužadintų, Kapiniškių kaime vaikai duonos trupinius mesdavo į Skroblaus upelį, tikėdami, kad šitaip greičiau sulauks brolio ar sesės.
Apgaubti mistikos
Ežero vanduo, Dalia sako, irgi turi savo ypatybių, jis dažnai siejamas su pomirtiniu pasauliu ir skenduoliais. Kai kurie ežerai buvo laikomi gyvais ir pavojingais. Apie Gilšės ežerą pasakota, kad jo dugne yra nuskendęs dvaras, o žmonės iš jo vis ištraukia senų puodų ar geležinių rakandų. Kiti ežerai, anot dzūkų, kasmet pasiimdavę po auką. Galima tik nuspėti kiek jų buvę, jei Dzūkijoje – daugiau nei 300 ežerų.
„Dažnai pasakojama, kad ežerai Dzūkijoje susijungia požeminiais šaltiniais. Jei kokiame bedugniame nuskęs jautis su karvėmis, tai gali būti, kad išnirs Daugų ežere, į kurį visa kas iš bedugnių ežerėlių ar šaltinių-akių suplaukia“, – vietos istorijas pasakoja D. Blažulionytė.
Net pelkės dzūkams neatrodė bauginančios. Marcinkonyse gyvenęs gydytojas Kazimieras Nasvytis buvo pastebėjęs, kad vietiniai žmonės retai serga odos ligomis. Ištyręs pelkių vandens savybes, sako, ir pats patikėjęs gydančia jo galia. „Po Žolinės nueisi raistan, ir viskas susitvarkys“, – taip sakydavęs.
Ten, kur vanduo ir rūkas, dzūkų vaizduotėje gyveno laumės. Pelkėtų vietų miglose žmonės iki šiol kartais jas regi. „Rūkas dzūkams yra ne vien gamtos reiškinys – migla krito, grybai dzygo“, – šypsosi etnologė ir priduria, kad dzūkų santykis su vandeniu buvo ne tik mistinis, bet ir praktiškas.
Svarbiausias priesakas
Upės maitino žmones. Merkio baseinas garsėjo lašišomis ir šlakiais, o paupių dzūkai vertėsi žvejyba ir sielininkyste. Nemunas buvo didysis kelias, kuriuo plaukė sieliai, mediena ir žmonės. Kad laimingai praplauktų pavojingus upės akmenis ir rėvas, kad vanduo būtų maloningas, sielininkai aukodavo aukas. Žvejai pirmą sugautą žuvį pabučiuodavo ir paleisdavo atgal, padėkodami vandeniui už dosnumą.
Su vandeniu draugiškai sugyvenę dzūkai žinodavo: pereisi per vandenį purvinomis kojomis, žiūrėk, ir išnyks. Šiandien prie upių, ežerų ir šaltinių gyvenantys vandenį irgi saugo, svečių užklydėlių prašo, kad neterštų, šiukšles susirinktų, atsakingai vandenyse pramogautų. Toks yra ir svarbiausias Varėnos vasaros šventės priesaikas.
Žiūrų kaimo vaikai tikėjo, kad kūdikius randa Ūlos upės putose, eidavo tų putų badyti, vaikų ieškoti.
Vasaros festivalis „Nerk į gamtą gamtos ritmu“ šiais metais keliasi į vandenų apsuptą Varėnos Dainų slėnį. Šventės organizatoriai svečiams parengė daugybę vandens pramogų, į kurias kviečia leistis lėtai, neskubant ir mėgaujantis Varėnos apylinkių gamtos grožiu: dalyviai kviečiami į ekskursijas po Dzūkijos nacionalinį parką, rengiami kulinariniai maršrutai, žygiai, edukacijos ir patirtys.
Festivalio savaitgaliui paruošta ne tik ramių, bet ir smagių veiklų – pirtys su pirtininkais, pasiplaukiojimai irklentėmis, baidarių maratonas, vakare numatytas koncertas, kuriame pasirodys FC Baseball, „Ministry of Echology“, Giedrė Kilčiauskienė.
Naujausi komentarai