Unikalus marmuro reljefas iš tiesų gali būti pirmasis žinomas Michelangelo autoportretas, paskelbė Italijos meno istorikai.

Privačiai kolekcijai priklausanti skulptūra – tai balto marmuro tondas, maždaug 35,5 centimetrų skersmens apskritimas. Jame trim ketvirčiais profilio vaizduojamas barzdoto vyro veidas, praneša „Discovery News“.

„Tai labai aukštos kokybės skulptūra, nukalta preciziškai ir subtiliai. Ji tikrai verta dėmesio“, – teigė Vinci miestelio Toskanoje „Ideale“ muziejaus direktorius Alessandro Vezzosi.

Dar 1999 metais meno istorijos profesorius Jamesas Beckas nustatė, kad tai gali būti Michelangelo kūrinys. Savo monografijoje „Trys Michelangelo pasauliai“, J. Beckas reljefą apibūdino kaip „galimą Michelangelo autoportretą“ ir teigė, kad jis galėjo būti sukurtas maždaug 1545 metais.

Tuo metu 70-metis Michelangelo Buonarroti (1475–1564) jau buvo sukūręs žymiausius savo darbus: „Dovydą“, „Pietą“ šv. Petro bazilikoje, Medici koplyčią Florencijoje ir „Paskutinįjį teismą“ Siksto koplyčioje.

Anot J. Becko, nėra abejonių, kad marmure iškaltas seno barzdoto vyro veidas yra pats Michelangelo.

„Tai, kiek man žinoma, vienintelis Michelangelo portretas marmure ir vienintelis reljefe, sukurtas jo gyvenimo metais“, – dar 2007 metais teigė J. Beckas.

Po šio tvirtinimo susidomėjimas tondu išaugo, o 2005 metais jo savininkai, viena Toskanos šeima, sutiko trumpai jį eksponuoti „Ideale“ muziejuje.

Po šešerių metų skulptūra trumpai eksponuota Kaprezėje, Michelangelo gimtinėje.

Atlikus išsamesnius tyrinėjimus, kitas žymus meno istorikas, Italijos kultūros ministerijos generalinis direktorius Claudio Strinati parėmė J. Becketo tvirtinimus.

„Manau, kad jo hipotezė tikėtina. Tai Michelangelo portretas, o galbūt ir autoportretas“, –tvirtino jis.

Iš tiesų skulptūra panaši į kitus žinomus Renesanso tapytojo portretus - Giuliano Bugiardini ir Jacopino del Conte paveikslus bei Daniele da Volterra bronzinis dirbinys.

„Manau, kad portretą Michelangelo sumanė tuomet, kai kūrė popiežiaus Julijaus II antkapį“, – teigė C. Strinati.

1505 metais Julijus II (1443–1513) pasamdė Michelangelo sukurti jo antkapį. Manyta, kad didžiulio masto skulptūra bus didingiausia, kokią tik pasaulis regėjo. Buvo planuota, kad antkapį sudarys 40 natūralaus dydžio skulptūrų, išdėstytų trimis pakopomis. Tačiau kūrinys taip ir nebuvo pabaigtas, mat popiežius nusprendė darbus sustabdyti, o Michelangelui vietoj to pavedė ištapyti Siksto koplyčios lubas.

Nepaisant to, Michelangelo prie antkapio projekto protarpiais dirbdavo 40 metų, 1505–1545-aisiais, net ir po popiežiaus, kuris 1513 metais buvo palaidotas šv. Petro bazilikoje, mirties.

Tiek daug kančių menininkui sukėlęs projektas galiausiai įgyvendintas šv. Petro bazilikoje Romoje, kur jis virto sieniniu antkapiu. Jame buvo ir keletas Michelangelo skulptūrų, tarp kurių – įspūdinga Mozės statula.

Anot C. Strinati, tikėtina, kad tondas sukurtas kaip viena iš skulptūrų, turėjusių papuošti antkapį.

Corrado Gratziu is Alessandros Moscato iš Pizos universiteto atlikta analizė parodė, kad tondo kūrimui naudotas marmuras atkeliavo iš Kararos, esančios Toskanos šiaurės vakaruose, o tiksliau – iš Polvaccio karjero.

„Iš tiesų, tai tas pats marmuras, kuris naudotas Julijaus II antkapiui“, – pažymėjo C. Strinati.

C. Gratziu ir A. Moscato taip pat nustatė, kad tondas daugiau kaip šimtmetį buvo paliktas likimo valiai, vėliau valytas rūgštimi. Tai paaiškintų jo glotnų paviršių, kas nebūdinga kitiems Michelangelo kūriniams. Jis garsėjo tuo, kad savo skulptūroms suteikdavo „neišbaigtumo“ įspūdį.

Nors nieko nežinoma apie tondo kilmę, rastas XVIII amžiaus dokumentas tvirtina, kad Michelangelo marmurinį autoportretą padovanojo vienai Pizoje gyvenančiai šeimai.

Nors Michelangelo nepaliko jokių dokumentuotų autoportretų, meno istorikai spėliojo, kad jis savo atvaizdą įtapė nudirtoje šv. Baltramiejaus odoje „Paskutiniame teisme“ ir ant Nikodemo galvos „Pietoje“.

„Kalbame apie vizualinius triušius, kurie tyrėjus turėtų paskatinti Michelangelo darbuose ieškoti paslėptų autoportretų. Marmurinis tondas gali būti vienas jų“, – kalbėjo C. Strinati.