Antano Mickaus negatyvai ir dumplinis fotoaparatas

Maršrutą laidos „Stop juosta“ komanda pradės 30 kilometrų nuo Jurbarko esančiame Veliuonos miestelyje. Visą gyvenimą dirbęs fotografu, šio amato amžininkas Kazimieras Vytautas Mickus išmoko iš savo tėvo – garsaus  tarpukario fotografo Antano Mickaus. Amžininkas išsaugojo net 3 tūkst. savo tėvo stiklo negatyvų. Juose užfiksuoti Veliuonos krašto žmonės ir įvykiai – šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių sambūriai, sporto šventės ar net pirmasis Veliuonoje nusileidęs lėktuvas. Tarpukariniu dumpliniu fotoaparatu bandys nusifotografuoti ir laidos „Stop juosta“ kūrybinė komanda.

Miestas, primenantis Kauną

Iš to meto spaudos: „Jurbarkas – kokioje puikioje vietoje jis pastatytas. Trijų upių santakoje: Nemuno su Mituva ir Mituvos su Imsre. Iš šiaurės ir rytų – aukštumos; vakaruose – miškas, o pietuose – Nemunas, už kurio gražus Kidulių dvaro parkas. Pats miestelis – slėnyje. Ir labai primena Kauną“. (Lietuva, 1924-ieji). VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis pasakoja, kad Jurbarkas susiformavo tuomet, kai vyko karai su kryžiuočiais. „Jurbarkas neturi ryškaus etnografinio vieneto, nes miestiečiai nebuvo nei žemaičiai, nei Suvalkijos gyventojai. Kaip spėja istorikai, Jurbarkas susiformavo nesibaigiančių karų su kryžiuočiais laikotarpiu“, – teigia istorikas.

Prasivardžiavimas ir konkurencija su kita kranto puse

Įdomiausi jurbarkiečių santykiai buvo su žmonėmis, gyvenusiais kitoje Nemuno pusėje. Nuolatinė konkurencija dėl žvejybos plotų Nemune peraugo į  savotišką prasivardžiavimą. Jurbarkas kitą krantą vadino liociais, o liociai Jurbarką – karnavyžiais. „Yra manoma, kad šis prasivardžiavimas atsirado tuomet, kai buvo padalinta Abiejų Tautų Respublika ir viena pusė atiteko carinei Rusijai, o kita Prūsijai. Tada buvo mada nešioti kepuraites su snapu. Nuo to snapo ir atsirado liocė. Taip pat yra dar vienas aiškinimas –  kita kranto pusė anksčiau tapo laisvi nuo baudžiavos. Jie tapo liuosi – laisvi“, – apie konkurenciją ir prasivardžiavimų kilmę pasakoja Jurbarko istorijos tyrinėtojas ir gidas Ričardas Vainikonis.

VDU istorikas doc. dr. K. Antanaitis taip pat tikina, kad prasivardžiavimas buvo rimtas reikalas to meto Jurbarke ir anapus kranto. „Buvo šaunumo reikalas nuvažiuoti už Nemuno ir nueiti į peštynes su kitame krante gyvenusiais žmonėmis. Tingėję važiuoti žmonės ir vaikai mėgdavo akmenimis per Nemuną svaidytis“, – tikina istorikas.

Jurbarkiečių žuvis sužavėjusi Antaną Smetoną

Žvejyba buvo vienas pagrindinių jurbarkiečių verslų. Tarpukariu Jurbarko upėse pagautų ir tradiciniu būdu keptų žuvų paragauti buvo atvykęs ir tuometinis prezidentas Antanas Smetona. O geriausią kepėją iš Jurbarko jis net išsivežė į sostinę. „Mes žiobrį kepame ant karklo iešmo ant žarijų. Toks kepimo būdas vykdomas daugiau nei šimtą metų. Taip žuvis kepama nuo Seredžiaus iki Jurbarko abiejuose upės pusėse. Tarpukariu Žiobrinių metu buvo atvykęs tuometis prezidentas A. Smetona, kuriam taip paruošta žuvis labai patiko. Žiobrinių metu skaniausių žiobrių kepėjai buvo apdovanojami karalienės arba karaliaus titulu, kuris buvo atiduotas Onutei Mikutaitytei. A. Smetona pakvietė ją į Kauną, kuriame ji esant progoms kepė žiobrius“, – pasakoja R. Vainikonis.

Tiltų sostinė

Jurbarkas turi net šešis tiltus. Tarpukario Lietuvoje iš viso nutiesta apie 20 km tiltų, o  Jurbarke buvo pastatyti du nauji – per Mituvą ir Imsrę. Vienas ryškiausių tarpukario objektų Jurbarke 1934ųjų - tiltas per Mituvą. „Mes galime girtis, kad esame tiltų sostinė. Jeigu suskaičiuotume kiek mes turime tiltų, jungiančių du krantus, jų būtų net 26“, – tikina Jurbarko istorijos tyrinėtojas ir gidas R. Vainikonis.

Vytauto Didžiojo biustas iš jurbarkiečių veidų

Minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirimo metines, jurbarkiečiai nusprendžia sukurti parką, kurį apsodina ąžuoliukais, o iš čia kilęs monumentaliosios skulptūros kūrėjas Vincas Grybas sukuria Vytauto Didžiojo biustą. Tai vienas iš nedaugelio tokių paminklų, išlikusių iki mūsų dienų. „Jis, kaip skulptorius, įsivaizdavo maldingo stipraus žmogaus bruožus. Jų ieškodavo tarp žmonių – pas vieną rasdavo nosį, žandikaulį ir paprašydavo žmonių jam papozuoti. Nerašytas faktas yra tas, kad statula sukurta bent iš trijų jurbarkiečių veidų“, – tikina R. Vainikonis.

Vienas ryškiausių tarpukario objektų  – džiova sergančių ligoninė

O vienas ryškiausių Jurbarke tarpukario objektų – Valstybinė plaučių ligų ligoninė, spaudoje vadinama „sanatorija“, o vietinių – „džiovininkų ligonine“. Dviejų aukštų rūmus 1931 metais  suprojektavo  neseniai į Kauną iš Latvijos persikėlęs gyventi architektas Karolis Reisonas. „Ligoninė kūrėsi visiškai plyname lauke – aplinkui čia buvo smėlynai. Kada buvo pastatytas pirmas pastatas, buvo pradėtos sodinti pušys. Buvo giriamasi, kad ligoninėje įrengta ventiliacijos sistema buvo ypatingai gera. Žiemą čia galėjo gydytis apie šimtas ligonių. O vasaros metu – dar daugiau, nes buvo įrengta keletas namelių, kur šiltais sezonais ligoniai galėdavo būti“, – pasakoja jurbarkietis kraštotyrininkas.

Vėliava, pranešanti apie gaisrininkų mokymus

Kitas ne mažiau įspūdingas tarpukarinio Jurbarko objektas – 1925 metais pastatyta ir iki šių dienų beveik nepakitusi gaisrinė – tik garažų vartai tarpukariu buvo mažesni, nes ugniagesiai į gaisrus važiuodavo arkliais. Vykstame į gatvę, kuri taip ir vadinasi – ugniagesių. „Kai buvo pastatytas šis pastatas prie Jurbarko elektrinės buvo įrengtas varpas, kuriuo buvo skelbiamas pavojaus signalas gaisro ar stichinių nelaimių atveju. Aktyviai veikiančių ugniagesių buvo net 56. Būdavo iškeliama vėliava, o tai reiškė, kad gaisrininkai turėjo susirinkti į mokymus“, – tikina R. Vainikonis.

1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Jurbarke buvo beveik 4 su puse tūkst. gyventojų. Tačiau miestas taip ir nebeišaugo: nebuvo pastatyta nei gimnazija, nei šaulių namai, nei didesnė ligoninė. Nepaisant to, ypatinga Jurbarko krašto žuvis, tiltų gausa ir tarpukario modernizmo statiniai iki šiol traukia ne tik jurbarkiečius, bet ir miesto svečius.

Laida „Stop juosta“  – jau šį sekmadienį, gruodžio 2d. 13 val. per LRT Plius kanalą.

Visas šio maršruto naujienas galite sekti „Stop juostos“ ir LRT „Facebook“ paskyrose bei laidos „Youtube“ kanale.

Visi laidų įrašai talpinami LRT mediatekoje.

Laida kuriama bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir patronuojant UNESCO. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.