Menininkas Kęstutis Grigaliūnas Vilniuje pristato parodą, kurioje svarsto, kas yra svajonė, ir nuo ko priklauso, ar ji išsipildys. Ieškodamas atsakymų K. Grigaliūnas pertapo XVI amžiaus graviūras, naudojasi britų tapytojo Davido Hockney paveikslų motyvais.

Kaip atrodome vasarą prie vandens telkinio? K. Grigaliūnas sako, kad spalvingi, ryškūs ir atsipalaidavę. Vilniaus galerijoje „Kairė-dešinė“ menininkas pristatė parodą, kuriai įkvėpimo sėmėsi iš mėgstamo užsiėmimo – plaukiojimo baseine. Stebėdamas, kaip žmonės jaučiasi vandenyje ar prie jo, K. Grigaliūnas teigia pastebėjęs, kad yra ir nemalonių akimirkų, kurios įstringa ilgam.

„Pavyzdys galėtų būti toks: žmogus, kuris buvo nusiteikęs šokti nuo 3 m aukščio tramplino, užlipa laipteliais, užlipa ant lentos, pastoviniuoja, patrepsi ir grįžta, drebančiomis rankomis laikydamasis už turėklų, pasidarydamas, ar jo niekas nestebi“, – sako K. Grigaliūnas.

Piešinių, tapybos ir objektų parodoje vandens trauką menininkas vaizduoja kaip viliojančią undinę. Berniukas ant tramplino stebi mitinę būtybę ir dvejoja, ar šokti, ar ne. Pasak K. Grigaliūno, svajones gali pražudyti nepasitikėjimas.

„Jeigu dvejonių labai daug, žmogus atsisakys svajonės. Turėkime svajones ir, kiek leidžia jėgos, bandykime jas įgyvendinti“, – ragina menininkas.

Vandens paviršių, jo ir žmogaus kūno santykį menininkas bando atskleisti naudodamasis dviejų epochų tradicijomis: perpiešdamas XVI amžiaus prancūzų graviūras apie plaukimo būdus ir praėjusio amžiaus britų tapytojo D. Hockney darbus.

Spalvingą parodą K. Grigaliūnas pristatė po šešerių metų pertraukos. Iki šiol jis tyrinėjo prieškario tremties fotografijų archyvą. Po parodos menininkas sako tęsiąs „Mirties dienoraščių“ ciklą. Tik dabar jau – apie Lietuvos pokario netektis.