– Papasakok, kaip jūs susipažinote – tu ir kinas?

– Kinofilmų jau mokykloje žiūrėdavau gan daug. Nebuvau didelis gurmanas, bet, siekdamas iš anksto apsidrausti, skaitydavau recenzijas, rinkdavausi žiūrėti tokius filmus, kurie pasirodydavo galintys nenuvilti. Pažiūrėjęs filmą toliau jį analizuodavau, mėgindavau suprasti, ką aš vis dėlto pamačiau. Atsimenu, kaip po Davido Lyncho „Malholando kelio („Mulholland Drive“) peržiūros kine visą vakarą sėdėjau naršydamas, skaitydamas įvairiausias analizes ir teorijas.

Turėjau kelis mėgstamus portalus, kurių recenzijomis pasitikėjau, tad kartais iš to pasitikėjimo pažiūrėdavau ir vieną kitą autorinį filmą. O kadangi domėjausi humanitariniais mokslais, galiausiai pats pradėjau rašyti tekstus ir pajutau, kad vadinamieji publicistiniai kūriniai man pavyksta geriau nei literatūriniai. Taip pamažu pradėjau rašyti kino recenzijas.

– Žodis ir tekstas tavo gyvenime užėmė vis svarbesnę vietą – studijavai filosofiją, o šiuo metu sieki semiotikos mokslų daktaro laipsnio. Kaip tai susiję su kinu?

– Labai tiesiogiai! Knaisiotis po įvairius kultūrinius artefaktus – tekstus, paveikslus, tą patį kiną – man tapo labai natūraliu įpročiu. Vis sunkiau buvo tiesiog vartoti bet ką – norėjosi išsiaiškinti, kas čia, kaip tai padaryta ir ką tai reiškia. Pamažu kinui skirtų tekstų, tarp jų ir akademinių, vis daugėjo. O kai supratau, kad už juos kartais ir pinigų sumoka, norėjosi dar labiau stengtis. Filosofijos ir semiotikos studijose teko detaliau pasidomėti ir kino teorijomis, bet normalių sisteminių kino teorijos žinių taip ir neįgijau. Tiesiog supratau, kad tam tikri bendri tekstų / kultūros fenomenų analizės įrankiai tinka ir kinui. Pradėjau pastebėti struktūrinius filmų ypatumus ir lavinti tuos įgūdžius, kurių pasigesdavau kitų internetinių kino kritikų tekstuose. Pamažu stiprėjo pasitikėjimas tuo, ką galiu papasakoti apie kiną, o ir peržiūrėtų filmų skaičius augo labai sparčiai.

– Pasitikėjimo pakako, kad pasibelstum į „Scanoramos“ duris?

– Na, ne visai taip. Aš sau toliau žiūrėjau filmus, rašiau apie juos, domėjausi, kol vieną dieną pamačiau, kad „Scanorama“ ieško programos sudarytojo. Paragintas draugės, parašiau motyvacinį laišką, o atėjęs darbo pokalbio sužinojau, kad mane jau žino iš kai kurių rašytų tekstų. Buvo malonu. Esu labiau tekstų ir analizės nei kino žmogus. Tačiau kinas man yra ypač įdomi ir turtinga raiškos priemonė, daug ką pasakanti ne tik kaip įtraukianti / juokinga / liūdna / baisi ir t.t. istorija, bet kaip mąstymo produktas, kaip kultūros veidrodis. Vartai gerą filmą rankose, o jis vis naujai rezonuoja. Smagu, intriguoja.

Retrospektyviai galvojant apie tai, kaip pradėjai vieną ar kitą veiklą, gali pasirodyti, kad viskas vyko labai tikslingai – kai ilgą laiką kažkuo domiesi, renki kompetencijas, stengiesi kažką nuveikti toje srityje, galiausiai you make it. Bet tai dažniausiai yra netiesa. Tokių, kurie nutarę tapti staliais, iš rankos nepaleidžia medinės lentelės ir plaktuko, tikrai nėra. Viskas vyksta labai dinamiškai ir dažnai tai, kas galiausiai susiklosto, būna netikėta. Vis dėlto manau, kad sąžiningiausia (nors ir tiek pat neoriginalu) būtų pasakyti, kad „Scanoramoje“ atsidūriau visiškai atsitiktinai.

– „Scanoramos“ programos sudarytojas – tai žmogus, kuris kasmet rūpinasi, kad į festivalį patektų 100 geriausių filmų iš visos Europos? Ką tai reiškia?

– Ką reiškia sudaryti daugiau kaip 100 filmų programą? Aš jums pasakysiu: tai žiūrėti vidutiniškai po kelis filmus per dieną; žymėtis, kuris ir kodėl patiko arba nepatiko, paskui pamiršti, kodėl vienas patiko, o kitas – ne; lyginti vienus filmus su kitais ir bandyti galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus žiūrovus; stengtis nesipykti su kolegomis, kai nesutampa skoniai; dar kartą žiūrėti filmus; valandą arba daugiau stovėti festivalių eilėse; miegoti prastų filmų seansų metu (nes kito laiko poilsiui nėra); miegoti puikių filmų seansų metu (nes miego prastų filmų metu nepakanka); norėti ir negauti filmo; netikėtai gauti filmą, kurio norėjai; žiūrėti daug prasto ir dar daugiau vidutiniško kino; suprasti, kad tikrai prastas yra daug geriau nei vidutiniškas kinas; pamiršti skirtumą tarp gero, blogo ir vidutiniško kino; nusivilti šių metų produkcija; pamatyti nuostabų filmą ir vėl patikėti kino ateitimi; ar jau sakiau – žiūrėti daug kino? O kur dar tūkstančiai parašytų laiškų ir susitikimų: derybos, dalykiškos šypsenos, nepatogūs pokalbiai, draugiška pagalba, kolegiškas solidarumas.

Sudaryti programą – ilgas, labai įdomus, bet kartu ir labai nuobodus darbas, kur tikri atradimai ir geras jausmas, apimantis pažiūrėjus gerą filmą, – labiau išimtis nei taisyklė.

Sudaryti programą – ilgas, labai įdomus, bet kartu ir labai nuobodus darbas, kur tikri atradimai ir geras jausmas, apimantis pažiūrėjus gerą filmą, – labiau išimtis nei taisyklė. Bet būtent dėl jų viską ir darai. Šiuo požiūriu turinio prasme bet koks Lietuvos kino festivalis – kelis kartus „geresnis“ nei bet koks didelis pasaulinio lygio kino festivalis, kuriame filmai rodomi pirmą kartą. „Geresnis“ kabutėse, nes didžioji dalis į Lietuvą atvežamų filmų – tai filmai nugalėtojai, išsiskyrę kitų festivalių programose, įvertinti kritikų ir žiūrovų. Toks „gerumas“ iš tiesų tėra saugumas. Ar mamos kotletai gali būti neskanūs? Gal ir gali kartais būti truputį persūdyti, bet juk vis tiek valgysi ir paprašysi pakartoti.

Čia, manau, ir slypi didžiausias iššūkis: programos gerumas, bent jau iš programos sudarytojo perspektyvos, matuojamas ne aukso ar sidabro kilogramais, bet tuo, kaip atrinkti filmai rezonuoja tarpusavyje. Kaip ir kodėl jie yra gretinami, kaip ir kodėl išskiriami į skirtingas programas. Programoje negali būti vien tik žymūs vardai – juk kai prisivalgai daug saldainių, paskui skauda pilvą. Bet kokiu atveju, kad ir ką darytum, žiūrovų pasitenkinimą prognozuoti sudėtinga. Paleidi programą, ir filmai pradeda gyventi savarankiškai: vieniems netikėtai sekasi, kitiems ne. Tad ir matuoti belieka tik pagal save: ar sąžiningai dirbai, ar pavyko programa kažką pasakyti.

– Šiemet „Scanorama“ žiūrovams pristato naują programą pavadinimu „Galvok, ką nori“. Kodėl kilo poreikis papildyti ir taip netrumpą festivalio programų sąrašą?

– Iš čia ir kilo noras ne tik atvežti nugalėtojus, bet ir atrasti kažkokius filmus, kurie nepateko į didžiųjų festivalių dėmesio centrą, nors juose dalyvavo arba, mūsų manymu, buvo verti juose dalyvauti. Ne tik pasitikėti kolegų iš užsienio skoniu, bet ir parodyti kritinę masę kitų kūrinių: drąsių, žaismingų, netobulų, bet žavių. Pažaisti nesaugiai, leisti pačiam sau, o ir festivalio lankytojams atrasti kiną kaip gyvą, besivystančią, kartais ekscentrišką terpę. „Scanorama“ visuomet siekė ne tik atvežti geriausius, bet ir atrasti naujus kūrėjus ir jų darbus – tuos, kurie didžiuosiuose festivaliuose lieka mažiau įvertinti, tačiau yra įdomūs savo drąsa, atmosfera ir požiūriu į kino konvencijas. Jie yra mažesnio biudžeto, labiau kameriniai, drąsiau išnaudojantys žanrus ir kino formas.

Pernai keletą tokio formato filmų buvome įtraukę į skirtingas festivalio programas – žmonėms jie patiko, tad šiemet jautėme poreikį eksperimentams dedikuoti atskirą programą.

– Kas tau, kaip programos sudarytojui, maloniau – į Lietuvą atvežti „auksinius lokius“ ar netikėtus atradimus?

– Manau, reikia bandyti išlaikyti pusiausvyrą tarp šių polių, nes ignoruoti kurį nors iš jų yra mažų mažiausiai keista. Nereikia apsimesti geradariais altruistais: festivalis taip pat yra verslas, o vadinamieji auksiniai filmai – daug saugesnė investicija. Tačiau man liūdna matyti, kad drąsūs, keistesni, neįrėmintai auditorijai skirti filmai vis sunkiau randa kelią į didesnes kino sales. Ir bijau, kad kino industrija, vis labiau reikalaudama investicijų grąžos ir prognozuojamo rezultato, gali pati sau šaudyti į koją.

Esu įsitikinęs, kad atseit keistiems filmams reikia leisti garsiau kalbėti. Juk iš čia ateina nemaža dalis naujovių, kurios sukramtytos, keliauja, šiurkščiai tariant, iš andergraundo į meinstrymą. Jei domiesi kinu, keista nesidomėti išsišokėliais. Juk tai lavina tam tikrą jautrumą kino kultūros pulsui, lavina gebėjimą skaityti ir suprasti kiną. O ir festivalio patirtis tokiu atveju pagyvėja: gali užsukti į niekam nežinomo režisieriaus filmą ir nustebti daug labiau, nei pasižiūrėjęs naują L.von Triero darbą. Kiti sako, kad tai snobizmas, bet aš labiau linkęs tai suvokti kaip nuotykių ieškojimą.

– O ką galvoja žiūrovai, ko jie ieško kine?

– Man atrodo, kad kinas – pirmiausia pramoga. Net jei tai ne Holivudo blockbasteris, o kokiuose Kanų ar Roterdamo kino festivaliuose nugalėjęs nekomercinis filmas. Žmonės sumoka pinigus už produktą ir tikisi, kad jiems patiks. Todėl šiandien kinas, jau seniai nesantis meno ir kultūros avangarde, turi konkuruoti su kitomis pramogomis: koncertais, alaus bokalu bare, vakarėliu „Yukatane“, kompiuteriniu žaidimu ar nauju Davido Fincherio serialu, pasirodžiusiu „Netflix“. Kitas dalykas, kad ir „pramoga“, ir „patikti“ nėra savaime suprantami žodžiai. Vieniems patinka papai ir sportiniai automobiliai, o kiti susidomėję žiūri, kaip pabėgėliai skęsta jūroje. Skamba ciniškai, bet tikrai manau, kad tai yra palyginami dalykai. Ne turinio, bet bendro principo požiūriu: žiūri fikcinius arba nefikcinius pasakojimus ekrane ir išgyveni emocijas. Prasminga tai ar neprasminga – jau kitas klausimas. Visi turi savo specifinių lūkesčių – tai normalu ir sveikintina. Svarbiausia, kad skirtingi lūkesčiai vieni kitų nežudytų.

– Pristatyti festivaliui eksperimentinius ir mažiau žinomus filmus yra rizikinga – juk sunku prognozuoti, kaip žiūrovai įvertins jaunų režisierių darbus. Kas dažniausiai lemia tavo pasirinkimą?

– Na, čia gal reikėtų pasakyti, kad nei aš, nei mano kolegos nesam kažkokie robotai, kuriems patinka tik iš karto nesuprantamas, nepakeliamai lėtas, nepagrįstai ilgas kinas su ilgais nejudančiais planais ir penkiais žodžiais dialogo. Todėl labai norėčiau atsargiai elgtis su „eksperimentinio kino“ etikete. Vienus ji išgąsdins, kiti pagrįstai ironiškai nusišypsos. Mano manymu, „Galvok, ką nori“ – labiausiai jaunatviška festivalio programa, kur surinkti filmai, sukurti jaunų žmonių ir apie jaunus žmones, ir papasakoti laisvai, lengvai, žaidžiant su egzistuojančiomis pasakojimo tradicijomis. Kartais tai reiškia, kad pati filmo struktūra, intonacija bus keista, bet tai labiau ekscentriško pokšto nei snobiškos pozos keistumas. To ir ieškojau drąsesnių sprendimų, kuriems būtų nesvetima saviironija ir humoras. Tad neabejoju, kad žiūrovai filmus įvertins, svarbiausia, kad duotų jiems šansą.

– Ką atsakytum žiūrovams, kurie po naujosios programos filmų niurzgės: „Nieko nesupratau.“

– Dažniausiai kai kas nors sako „nesupratau“, turi omenyje „nepatiko“, tik kad tas „nesupratau“ daug svariau skamba. Vadinasi, žinai, kaip turėjo būti, o čia kažkas buvo ne taip. „Nesuprantu Pollocko meno, mano vaikas taip pat moka.“ Norėčiau, kad žmonės išmoktų skirti šiuos skirtingus pasakymus ir kai jiems kas nors nepatinka, nebijotų taip ir pasakyti. Sakykite: man nepatiko šitas filmas / knyga / paveikslas. Niekas niekam nieko neprivalo: nei patikti, nei aiškinti.

Man asmeniškai kaip tik viena liūdnesnių kino patirčių yra, kai viskas taip aišku, suprantama ir nuspėjama, kad galima ir nežiūrėti filmo toliau. Kalbu net ne apie siužetą, bet apie kažkokį bendrą pasakojimo būdą, bendrą intonaciją, kuri kartas būna kaip mokinio, kuris žino, kaip rašinėlį reikia teisingai patriotiškai parašyti, ir nė žingsnio į šoną sau neleidžia. Kai viskas skaidru ir aišku, dažniausiai reiškia, kad arba iš tiesų nieko nesupratai, arba suvalgei pusfabrikatį. Ir tai nebūtinai yra blogai, kino žiūrėjimas – ne darbas, reikia ir atsipalaiduoti, ir išjungti galvą. Bet kvietimas mąstyti kartu – tikrai retas pasitikėjimo žiūrovu ženklas. Tad kviečiu.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.