Kai spalva pavirsta garsu

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje iki balandžio 26-osios eksponuojama menininkės Audronės Petrašiūnaitės tapybos darbų paroda „Veidu į save“.

Surengusi aštuoniolika autorinių parodų, tapybos darbus eksponavusi Vokietijoje, Rusijoje, Suomijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Švedijoje, A.Petrašiūnaitė savo kūrybą Klaipėdoje pristato pirmą kartą.

Tie, kurie nuosekliau seka kūrybinį jos kelią, nustebs tapytojos drobėse neradę menininkei būdingų raibuliuojančių, virpančių daiktų, žmonių ir gyvūnų siluetus tirpdančių spalvinių tonų. O ir hedonistiniai paveikslų motyvai šį kartą užleido vietą vidinio pasaulio dramai.

Tapytojos drobėse – jausmai, būsena, kai skauda, kai ilgu, kai netektys ir atradimai ima spalvomis ir potėpiais srūti į drobės keturkampį. „Dabar dažniausiai tapau autoportretus“, - per parodos atidarymą sakė menininkė. Tik neieškokite juose fizinio panašumo. A.Petrašiūnaitės tapyti portretai – vidinis asmenybės žemėlapis, kuriame sodria linija ar blyškiu kontūru pažymėti gilūs liūdesio vandenynai, menamos laimės salos, beribiai netekties horizontai.

Eksponuojamuose naujausiuose darbuose A.Petrašiūnaitė lieka ištikima spalvai, nors aitrus geltonis, žaižaruojanti purpurinė ar skaidri raudona čia vietą užleidžia tamsiai mėlyniems, rudiems, juosviems atspalviams. Būtent toks paveikslų „Tamsus veidas“, „Sniego valgytojai“ koloritas, kuriantis niūrią, minorinę nuotaiką.

Drobėse „Ach, ta laimė“, „Veidu į save“ vaizduojamas žmogus – belytė, nuasmeninta būtybė, ryškiu kontūru išplėšta iš trivialios buities. Audronė tapo vieną iš kitos išaugančias, dubliuotas figūras, paveiksle sukurdama keliaplanį, neišmatuojamo gylio įspūdį. Bauginantis dualizmas, iš vienos figūros išauginantis dar vieną siluetą, dar vieną veidą, slepia paslaptis ir vienatvę.

Kūryboje puoselėjanti tradicinį žanrą, tapytoja A.Petrašiūnaitė nuolat keičiasi. „Šiandien esu tokia. Nežinau, kokia būsiu po metų, kitų“, - šypsojosi menininkė, spontanišku gestu, jautriu kontūru, masyvia plokštuma guldanti gyvenimo spalvas į drobės keturkampį. Jame keisti, efemeriški vaizdiniai, pačios tapytojos kuriamos eilės susilieja į daugiaprasmį reginį, į daugiabalsę melodiją. Jos lėtas ir meditatyvus ritmas nepaliauja kartotis mistifikuotoje kasdienybės simfonijoje.