A.Salys organizavo tarmių tyrimus bei parengė jų metodiką, o 1933 m. tęstiniame leidinyje "Archivum Philologicum" pirmą kartą paskelbė tarmių žemėlapį. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus ir 1930 m. VDU įkūrė fonetikos laboratoriją, taip pat organizavo asmenvardžių ir vietovardžių rinkimą bei paskelbė šios srities darbų, prisidėjo prie 1939 m. atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių atlietuvinimo. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, terminologijos temomis bei buvo Valstybės Tarybos patarėju terminologijos klausimais. Kai kurie jo pasiūlyti žodžiai, pavyzdžiui, bendrinė kalba, požiūris, rankinukas, senatis, staigmena, vartojami ir šiandien. Aktyviai dirbo ir rašybos komisijoje bei su Pranu Skardžiumi paskelbė šios komisijos parengtą rašybos reformos projektą "Lietuvių kalbos rašybos pagrindai" (Kaunas, 1935 m.). Įgyvendinant šią reformą bei keliant lietuvių kalbos kultūrą svarbus vaidmuo teko 1933 m. įsteigtam žurnalui "Gimtoji kalba". Tarp jo steigėjų ir redaktorių, Sofijos Čiurlionienės kalbos šeštadienių dalyvių, buvo ir A.Salys. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenės autorinktinėje Šančiuose A.Salys parengė ir atrodytų tolimą nuo kalbos darbų knygą. Iš vokiškų ir rusiškų knygų išverstus tekstus jis sudėjo į knygą "Automobilio ekonomija: pastabos teorijai ir praktikai" (Kaunas, 1932 m.). Su šia knyga A.Saliui teko padirbėti ir kaip kalbininkui, kuriant automobilizmo terminologiją, kurios iki tol nebuvo.

Iš paskutinio pokalbio su A.Saliu apie jo naujadarus (Pokalbis su prof. Antanu Saliu / [kalbėjosi Kostas Ostrauskas] // Aidai.-1974, Nr. 2, p. 76.).

Posėdžiaujant man tas "užsisenėjimas" nepatiko ir pasiūliau tą "davnastį" vadinti "senatim" – "senatis".

– Esate žinomas kaip tikrai geras naujadarų kūrėjas. Paprastai galvojama, kad žodis yra gimęs maždaug Adomo ir Ievos laikais. O iš tikrųjų nemaža žodžių kažkieno neseniai sukurta. Jūs, profesoriau, kaip tik esate sukūręs daug gerų ir prigijusių naujadarų. Būtų įdomu apie tai išgirsti.

– Taip, man teko prie to prisidėti. Nesigirdamas galėčiau pasakyti, kad šiuo atžvilgiu, kurti naujadarus man kartais sekasi. Pvz., Valstybės Taryboje reikėjo žodžio nusakyti sąvokai, kuri rusiškai yra vadinama "davnost". Sakydavo "užsisenėjimas". Posėdžiaujant man tas "užsisenėjimas" nepatiko ir pasiūliau tą "davnastį" vadinti "senatimi" – "senatis". Žodis prigijo, įstatymuos buvo įtrauktas, o dabar jis yra įdėtas ir į vienatomį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kuris buvo išleistas Vilniuje. [...]

– Šiandien turbūt jokia moteris neišsiverčia be "rankinuko". Ar anksčiau toks žodis tikrai buvo?

– "Rankinuko" istorija irgi labai keista. Atsimenu, kartą parvažiavau į namus ir parsivežiau nedidelį lagaminiuką viena ranka. Mama pamatė, žiūri: "Ale, gražų rankinuką parsivežei, labai patogus." S.Čiurlionienės šeštadieniuos ateina Kamantauskas ir sako: "Kaipgi lietuviškai "ridikiulį" vadinsime?" Sakau: "Vyrai, imkime ir pritaikykime tą "rankinuką", kurį aš girdėjau iš savo motinos." Taip Kamantauskas šitą terminą įtraukė į savo knygelę "Kalbėkim lietuviškai". Jis prigijo ir atrodo, kad jis yra nuo amžių. Ne aš jį sukūriau, bet mano motina. Mes pakeitėme reikšmę. [...]