Publiką į diskursą su menu ir šiuolaikinėmis technologijomis įvedė tapytoja Irma Leščinskaitė, neseniai galerijoje "Meno forma" pristačiusi personalinę parodą "Tapyba. Šiuolaikinės technologijos".

Praeitis ateityje

Klaipėdoje gyvenanti ir kurianti menininkė Kaune pristatė garso instaliacija, pridėtine realybe, gelminiu skenavimu, žymikliu ir vaizdo projekcija sukurtus tapybos ciklus. Jų susikirtimai kuria nedalomą ekspozicijos visumą, laboratorinį atmosferiškumą, kuriame kiekvienas žiūrovas pasijaučia tyrimo iniciatoriumi, ne statistu ar stebėtoju, o mokslininku, ieškančiu dviejų skirtingų medijų sąveikos padarinių.

Remiantis aliuzija, kad drobė – tai dinamiškas autorės vidinių pajautų schemas retransliuojantis ekranas, o papildomas ekranas (planšetinis kompiuteris) – savotiškas rentgenas, leidžiantis pamatyti tai, ko realybėje nėra, – sukuriama nauja dimensija. Ji leidžia žiūrovui, atsikračiusiam bet kokių klišių, taisyklių, formatų, iš naujo suvokti tapybą.

Dviejų dimensijų erdvę I. Leščinskaitė ardė sunkiasvorėmis spalvinėmis dėmėmis, pro kurias matyti buvusiųjų, dabar slepiamų, paviršių sluoksniai. Brandi tapyba, kurios abstrakčias formas vos vos palytėja neryški šviesa, sukurianti baugius, gilius šešėlius. Šiose paslaptingose kompozicijose nėra šiuolaikybės ženklų (jokių ženklų apskritai), tik sodrios spalvinės dėmės, kurios vaizdinės simuliacijos zonoje praskleidžia praėjusio laiko sluoksnius.

Garsas išreiškia vaizdą

Vaizdo ir garso instaliacijoje, kurtoje kartu su medijų menininku iš Austrijos Florianu Gruberiu, menininkė žiūrovams palieka visišką laisvę vaizdinėms struktūroms kurti, remiantis girdima garsine paveikslo kūrimo proceso dokumentacija.

Garsas čia – raiškos priemonė, padedanti atkoduoti vaizdą, surinkti jį iš po galerijos erdvę pasklidusių tapybos technikų vibracijų. Paveikslas suvokiamas kaip nematerialus tūris, pralaidus įvairiems kontekstams, į jį įsiklausančio žiūrovo patirtims.

Sukeisti kontekstai

Parodoje pristatyta dešimtmetį vystomo I. Leščinskaitės ir Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto, Sveikatos tyrimų ir inovacijų mokslo centro "Taškinio piešinio" metodo tyrimo ir analizavimo projekto medžiaga.

Šiuo projektu aiškinamasi, kuo žmogaus psichologinei relaksacijai svarbus kūrybos procesas, kaip skirtingų meninių technikų raiška ugdo asmens kūrybiškumą ir kokią įtaką daro jo socializacijos procese. Tačiau eksponuodama kūrinius parodų erdvėje, autorė juos ištraukia iš medicinos konteksto, priskiria jiems eksponato funkciją.

Laikinai pranykstant tyrimo medžiagai ir jai transformuojantis į meninę, pasikeitusio konteksto lauke kūriniai įgija naują – objekto – reikšmę. Jie yra ne pagalbinė priemonė analizuojant žmogaus, kaip socialios būtybės įgūdžius, o būtent kiekvieno žiūrovo turimi įgūdžiai tampa priemone atskleisti meno kūrinio koncepciją.

Išplėsdama paveikslo suvokimo lauką I. Leščinskaitė kiekvieno žmogaus mąstymo sistemoje atnaujina tapybos, kaip meno priemonės, perteikimo ir perskaitymo programą.