Pereiti į pagrindinį turinį

Kaip vaizduoti hiperseksualumą kine?

Pradėjęs karjerą kaip kino kritikas, kanadiečių režisierius Denis Côté jau daugiau nei penkiolika metų kuria filmus, kuriems, kaip pats pripažįsta, renkasi jam visiškai nežinomas temas. Tokia yra ir jo naujausia, šių metų Berlyno kino festivalyje pristatyta juosta „Tokia ta vasara“ („Un été comme ça“, 2022), pasakojanti apie tris hiperseksualias moteris, mėnesį leidžiančias sanatorijoje. Apie filmą, tokios temos pasirinkimą ir seksą kine kalbamės su režisieriumi, kurio filmas spalio 4–9 d. bus pristatytas kino programoje „Lokys, liūtas ir šakelė“.

– Pradėkime galbūt nuo bendresnio klausimo. Jūsų filmas – apie seksualumą ir seksą. Ką manote apie sekso vaizdavimą šių dienų kine?

– Gyvename visiškai naujoje politiškai korektiškoje eroje. Nežinau, ar sekso šiomis dienomis ekrane yra mažiau ar daugiau, bet manau, kad žmonės šiuo klausimu tapo žymiai atsakingesni. Dabar nėra labai geras laikas žmones provokuoti ar šokiruoti seksu. Pirminė filmo idėja kilo mąstant, kodėl pastaruosius 30–40 metų Kvebeko kine buvo vis mažiau kalbama apie seksą ir atvirai rodomi nuogi kūnai. Galvojau, negi tapome konservatoriškesni? Galėjome įvardyti gal tik keturis ar penkis filmus iš šio laikotarpio. Aš savęs tiesiog klausiau įvairių klausimų. Mąsčiau, ar galiu tai daryti. Ar galiu sukurti kažką, kas būtų šiuolaikiška, subtilu, rimta, tačiau niekad nepamirštant, kad esu vyras. Esu baltasis, heteroseksualus vyras, todėl ši tema yra gan subtili ir į ją turiu žiūrėti labai atsakingai. Tuomet perskaičiau knygą apie nimfomaniją. Ji vadinasi „Nimfomanija: istorija“ (angl. „Nymphomania: A History“), kuri buvo apie patį žodį. Knygą parašė istorikė iš Niujorko. Ji teigia, kad nimfomanija nėra žodis. Jo apskritai neturėtume vartoti. Per visus šiuo metus gydytojai ir mokslininkai žodį  „nimfomanija“ vartojo blogąja prasme. Paprastai šis žodis vartojamas kaip misogonijos sinonimas. Mes visada kontroliavome moterų seksualumą. Tai vyksta iki šiol. Atrodo, tarsi mes turime išgydyti moteris, kai kalbame apie jų geismą. Visa tai buvo parašyta knygoje ir man tai pasirodė labai įdomu. Tada pradėjau rašyti labai tradicinę istoriją apie tris moteris. Kadangi nesu terapeutas ar koks ekspertas, pagalvojau, kad turiu sukurti kažką dviprasmiško, kaip vyras priimti iššūkį ir parašyti apie moters seksualumą. Pasirūpinau, kad aplink mane būtų tik moterys. Pakeičiau savo nuolatinį montažo režisierių, kuris buvo vyras ir dirbdamas neištardavo nė žodžio. Jis man buvo menka pagalba. Su manimi dirbo scenarijaus konsultantė ir dvi sekso terapeutės. Pasirūpinau, kad visos mano aktorės galėtų perskaityti visas scenarijaus versijas. Kaip vyrui scenaristui, tai buvo labai įdomi patirtis. Nežinau, ar ko išmokau, bet bent jau klausiausi. Viena aktorė man pasakė: žinai, dabar 2019-ieji ir visai aišku, kad scenarijų parašė vyras. Aš buvau labai nustebęs. Galiausiai sukūrėme filmą ir labai norėjau pamatyti žiūrovų reakcijas: ar žmonės bus pasirengę mane nužudyti vien dėl kvailos priežasties, kad esu vyras. Bet kol kas patirtis buvo labai maloni.

– Jūs galvojote, kad žiūrovai į filmą reaguos kontroversiškiau?

– Aš nenorėjau sukurti kontroversiško ar šokiruojančio filmo. Siekiau sukurti atvirą juostą, bet žodžiais, o ne vaizdais. Manau, kad filmų su provokuojančiomis pornografinėmis scenomis jau matėme 2003 ar 2005 m. Aš nesiekiu tokiomis scenomis šokiruoti buržuazinės klasės. Filmas yra gan atviras savo dialogais, bet kartu subtilus ir šiltas. Tai ir buvo mano tikslas. Žmonės tiesiog ieško, prie ko prisikabinti. Suprantu, kad gyvename laikais, ypač internete, kur žmonės negali priimti tokio filmo, nes jį režisavo vyras. Bet menininko taisyklė visada buvo domėtis priešingybe. Vyrai, rašantys apie moteris, turėtų būti priimti, kaip ir moterys yra visada kviečiamos kurti filmus apie vyrus. Aš pats čia nematau problemos, bet gyvename kitais laikais.

Denis Cote. / L. Scamble nuotr.

– Juosta pasakoja apie tris hiperseksualias moteris: Leonie, Geišą ir Eugenie, vasarą leidžiančias vadinamojoje sanatorijoje. Kaip kūrėte veikėjas? Šios trys moterys turi labai skirtingų bruožų.

– Tokia terapija realiame gyvenime neegzistuoja ir, manau, tikrai neegzistuos. Tai gan juokinga. Man tiesiog reikėjo rėmo, kad galėčiau kalbėti apie žmones. Žinoma, tokioje terapijoje nebūtų jokio vyro. Joje matome mokslo tuštybę. Jos organizatoriai nori, kad ji tęstųsi 25-erius metus. Norėjau, kad filmo pabaigoje terapeutai taptų tokiomis pačiomis sudėtingomis asmenybėmis kaip jų pacientai.

Vien dėl to, kad moterys turi potraukį seksui ar yra hiperseksualios, nereiškia, kad jos nimfomanės.

Dabar, atsakant į tavo klausimą, man reikėjo sukurti tris labai skirtingas veikėjas, todėl dirbau su sekso terapeutėmis. Mąsčiau, kad Geiša turi būti jauna, gan paprasta mergina, kuriai svarbu kiekybė. Kaip ir daugumai jaunų žmonių. Jie užsiims seksu su kiek įmanoma daugiau žmonių, manydami, kad taip išreiškia save. Taip jie tampa suaugusiaisiais. Sekso terapeutė sakė: taip, ji labai paprasta, bet tokių žmonių mes sutinkame nuolatos. Juostoje ji nėra tokia sudėtinga kaip kitos dvi merginos, bet ji svarbi istorijai. Terapeutė sakė, kad tokių moterų, kaip Leonie, ji irgi sutinka kiekvieną dieną. Žmonių, kurie buvo incesto arba seksualinio išnaudojimo aukos. Jie visada nori stoti į akistatą su savo kūnu, nes jo nekenčia. Seksualumas jiems prilygsta intensyvumui, skausmui. Ji nori save skriausti. Trečią merginą terapeutės įvardijo kaip netipinį atvejį. Jos problemos yra psichinės. Jai reikia patvirtinimo iš žmonių. Ją valdo įkyrios mintys. Todėl terapeutė sakė, kad jos atvejis yra labai retas, bet jį galima naudoti filme. Galų gale filmas nėra apie moteris, bet apie tris skirtingus atvejus.

– Kalbėjote apie sekso terapeutes, bet ar buvote susisiekęs su nuo sekso priklausomomis moterimis?

– Žinai, turiu mažą problemą su kino kūrėjais, kurie atlieka didelius tyrimus, nes manau, kad kinas yra judėjimas tamsoje. Man patinka kurti juostas temomis, apie kurias nieko neišmanau. Tokie žmonės, sukūrę filmų, jaučiasi tos temos ekspertais. Aš neapsimetinėju, kad apklausiau daugybę sekso priklausomybę turinčių asmenų ar kad šešis mėnesius dirbau su sekso terapeutėmis. Tačiau vis tiek kaip kino kūrėjas turiu teisę pristatyti savo viziją. Ir tada žmonės patys nusprendžia, ar nori kartu su manimi leistis į tamsą. Filmas nesiūlo jokių sprendimų ir nepateikia atsakymų. Jis tik kelia klausimų. Filmo pabaigoje merginos neišgydomos. Joms to ir nereikėjo. Joms tiesiog reikėjo būti priimtoms. Jeigu filme ir yra kokia žinutė, tai ji apie tai, kad turime liautis bandyti išgydyti moters seksualumą ar geismą. Jeigu pradėsiu elgtis kaip ekspertas, mano filmas bus kaip disertacija, o tai būtų katastrofa. Aš visai didžiuojuosi, kad nesutikau nė vienos aukos. Ši juosta ne apie tai. Ji švenčia seksualumą. Tai nėra dokumentika. Aš nebandau nieko įrodyti.

– Filme vietoj priklausomybės nuo sekso ar nimfomanijos vartojate hiperseksualumo terminą. Ar jų vengėte dėl minėtos neigiamos reikšmės?

– Taip. Sekso terapeutės patarė man vengti šio žodžio, nes jos kovoja su juo. Vien dėl to, kad moterys turi potraukį seksui ar yra hiperseksualios, nereiškia, kad jos nimfomanės. Todėl išbraukiau šį žodį iš savo filmo. Priklausomybė taip pat turi neigiamą reikšmę. Vienai terapeutei patiko, kad filme nevaizduoju to neigiamai. Ji netgi sakė, kad jos mėgstamiausia scena yra futbolo aikštė. Mane sudomino, kodėl. Ji pasakė: pagalvok, jeigu gyventume visuomenėje, kur moteris galėtų laisvai ateiti į futbolo aikštę ir visiems vyrams atlikti oralinį seksą, vien dėl to, kad ji to nori. Jai tai suteikia malonumą. Ir kai ji baigia, ji jaučiasi gerai. Įsivaizduok, jeigu tai būtų priimtina visuomenės, tai būtų nuostabu, tačiau dabar tai neleistina. Ir todėl jai patiko ši scena. Arba jeigu kalbėtume apie Leonie, kai ji svetainėje pasakoja apie grupinį seksą. Pradžioje atrodo, tarsi ji būtų auka. Kuo toliau ji pasakoja, gal tai ir neskamba jaudinamai, tačiau ji nėra auka. Leonie užbaigia pasakojimą sakydama, kad ji tai atliko ir vėl. Gale nebelieka viktimizacijos. Todėl filmas gali būti įgalinantis arba galime galvoti, kad jos yra aukos. Tačiau, mano nuomone, juosta sako – palikite moteris ramybėje.

– Kaip sekėsi dirbti su aktorėmis? Kartais atrodė, lyg žiūrėčiau dokumentinį filmą. Jos jaučiasi labai natūraliai atlikdamos savo vaidmenis.

– Jos buvo labai dosnios. Aš pažinojau vokiečių aktorę Anne Ratte-Polle. Buvau matęs jos ankstesnius darbus. Ji vaidino „Netflix“ seriale „Dark“. Anne gan žinoma Vokietijoje, tačiau Prancūzijoje arba Kvebeke – nelabai. Aš ją sutikau prieš kokius ketverius metus. Ir man labai patiko jos tragizmo turintis veidas. Dėl šio filmo per aštuoniolika mėnesių ji net išmoko prancūzų kalbą. Filme vaidina ir Kvebeko bei prancūzų aktoriai. Dauguma scenų yra labai subtilios, todėl privalėjome tapti draugais. Aktorių sąjungai turėjome pateikti scenarijų ir kitus dokumentus, todėl jie buvo gerai susipažinę su visa filmo medžiaga. Aš negalėjau improvizuoti scenų, kuriose aktorės yra nuogos. Jos pasitikėjo manimi ir mano scenarijumi.

Tiesa, mes norėjome sukurti scenų, kurios atrodytų tarsi dokumentinės. Ar jos dokumentinės? Ir taip, ir ne. Kai jos eina prie ežero ar jodinėja arkliais, viskas filmuota dokumentinėje aplinkoje, tačiau tai buvome suplanavę iš anksto. Džiaugiuosi, kad tau tai primena dokumentiką. Atrodo, lyg jos gyventų drauge. Istorija nėra parašyta chronologiškai. Aš nenorėjau, kad žiūrovai žinotų, jog dabar yra pirma ar septinta diena. Filmas yra visiškai horizontalus. Savo užrašuose rašiau, kad nenoriu, jog kas nors rėktų, maištautų ar bandytų nusižudyti. Niekas juostoje nesikeikia. Todėl galų gale filmas yra svajingas ir dokumentiškas. Tačiau aktoriai tikrai buvo nuostabūs.

– Juostoje jūs daugiau rodote veikėjų veidus nei kūnus. Ką norėjote tuo pasakyti?

– Su operatoriumi turėjome vieną taisyklę. Filme negali būti nieko, kas atrodytų gundomai. Nenorėjau, kad jame būtų erotikos. Net ir namas, kuriame jos apsigyvena, negražus. Jame nėra gražių baldų. Jeigu ir matome jų kūną, tai tik kūnas, jis negali jaudinti. Todėl galiausiai filmas nieko neerotizuoja. Pasirinkimas filmuoti 16 mm juosta mums padėjo atsikratyti vojerizmo. Sakiau operatoriui: jei filmuoji nuogą kūną ir kažkurią akimirką jautiesi nepatogiai, prašau pasakyti man ir ką nors pakeisime.

Kai filmavome scenas su nuogomis aktorėmis, galvojau, kaip tai gali būti toks kasdienis dalykas. Aš žinau, kad kai baigsiu filmą, jeigu norėsiu mylėtis, kur galėsiu to ieškoti. Tam mano darbas nereikalingas. Tai mane privertė pagalvoti apie visus senuosius režisierius, kurie kūrė erotinius filmus. Galbūt jie neužsiėmė seksu namie. Tuo metu pornografija nebuvo pasiekiama. Todėl jie naudojosi savo galia kino aikštelėje, kad pajustų bent kokį jaudulį. Matai, kaip šiuose filmuose žmonės buvo išnaudojami. Jeigu noriu pažiūrėti pornografijos, man užtenka vos kelių paspaudimų. Tam man nereikia naudoti savo aktorių. Todėl, manau, dabartiniais laikais mes esame atsakingesni. Vien dėl to, kad mums, kaip režisieriams, nereikia naudoti aktorių, kad patenkintume savo fantazijas ar jaudulį.

– Filme veikėjos atrodo kaip realios moterys. Jos nedėvi seksualių drabužių ar nenaudoja per daug makiažo. Jos tiesiog yra paprastos moterys.

– Man tai komplimentas. Kai pagalvoju apie aktorių atranką, manau, jos galėjo būti  skirtingesnės. Jos visos lieknos, jų kūnai gan panašūs. Tačiau aš norėjau dirbti būtent su šiomis aktorėmis. Tai buvo tiesiog atsitiktinumas. Bet man patiko, kai pasakei, kad jos atrodo tiesiog kaip realūs, paprasti žmonės. Jos neobjektyvizuojamos. Todėl iš dalies didžiuojuosi mūsų darbu. Maža bėda yra tai, kad, kai pristatau filmą, žmonės galvoja – va, kaip jis atrodo. Mano ūgis – 1,94 m, kūnas nusėtas tatuiruotėmis. Ir žmonės iškart susidaro nuomonę. Lenkijoje per klausimų ir atsakymų sesiją viena mergina sakė, kad, kai perskaitė filmo aprašymą ir pamatė mane pristatantį filmą, žiūrėjo į tai labai skeptiškai. Bet po peržiūros ji padėkojo, nes jai, kaip moteriai, filmas labai patiko.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų