Etnografiniai skirtumai

Pasakojama, kad senojoje kultūroje kanklininkai buvo vertinami labiau negu kiti muzikantai. Galbūt taip galėjo būti dėl mūsų pasąmonėje glūdinčių kanklių ir kankliavimo sąsajų su anapusiniu pasauliu?

Skaitytojams nebus naujiena, kad kanklės Lietuvoje – išskirtinis instrumentas net keliais aspektais. Visų pirma, esama daugybės atmainų – Lietuvos etnografiniuose regionuose jos skyrėsi savo pavidalais ir skambesiu. XX a. kanklės įveikė netrumpą raidos kelią, tapdamos plačios apimties chromatiniu instrumentu ir palikdamos istorijai daugybę eksperimentų ir tobulinimo versijų.

Trumpai priminsime, kuo kanklės skiriasi etnografiniuose regionuose. Aukštaitijoje išliko archajiškos penkiastygės kanklės, kuriomis buvo skambinamos sutartinės. Taip pat ten skambinta 9–12 stygų kanklėmis. Jos, kaip ir žemaičių kanklės, – trapecijos formos, kukliai papuoštos išraižymais. Įmantresnės – suvalkiečių (sūduvių) kanklės, kurių smailasis galas tarsi susisukęs į vadinamąją baronką, o bukasis turi apvalų išplatėjimą.

Mažojoje Lietuvoje kanklės taip pat buvo žinomos, tačiau iki mūsų dienų jos išliko tik ikonografijoje. Šios kanklės, kuriomis skambino lietuvninkai, buvo laikomos ant kelių vertikaliai. Dzūkijoje senojo kankliavimo neužfiksuota, tačiau XX a. pradžioje dzūkai kankliavo tuomečio tautinio atgimimo įtakoje. Dažniausiai čia buvo skambinama suvalkietiško pavidalo kanklėmis.

XX a. pradžioje kanklės visoje Lietuvoje įgavo gilią simbolinę prasmę, tapo tautiškumo simboliu.

Pirmieji žingsniai Kaune

Kuo kanklės svarbios Kaunui ir kauniečiams? Iš tikrųjų šis instrumentas įaugęs į mūsų miesto kultūrą ir skamba čia gerokai daugiau nei 100 metų.

Kaimo kultūroje nebuvo kanklių meistrų. Instrumentus muzikantai dažnai paveldėdavo iš tėvų ar senelių, pasidirbdavo patys, pagamindavo artimiems žmonėms. Tačiau jau 1898 m. Kaune pradėjo veikti Jono Garalevičiaus Muzikos instrumentų fabrika, kurioje buvo gaminami vargonai, kanklės ir citros. Manoma, kad įmonėje buvo pagaminta apie 2 000 styginių instrumentų.

Mokytojai ir meistrai eksperimentavo gamindami vis didesnes kankles su daugiau stygų, buvo bandoma sukurti platesnių galimybių turintį chromatinį instrumentą.

1910 m. J. Garalevičius išleido ir du nedidelius vadovėlius: „Trumpas vadovėlis išsimokinimui skambinti ant kanklių be kliavišų“ ir „Trumpas vadovėlis išsimokinimui skambinti ant kanklių su kliavišais“. Vis dėlto J. Garalevičiaus dirbtuvėse gaminti instrumentai neišpopuliarėjo – galbūt todėl, kad nebuvo įprasto lietuviškoms kanklėms būdingo pavidalo.

1915 m. šviesuolis, visuomenės veikėjas, spaustuvininkas (vėliau – signataras) Saliamonas Banaitis savo lėšomis padirbdino apie penkiolika kanklių pagal kanklininko Prano Puskunigio pavyzdį, o pats P. Puskunigis buvo pakviestas mokyti kankliuoti spaustuvės darbuotojus.

Pirmasis šio ansamblio ir choro, kurį subūrė S. Banaičio sūnus Kazys Viktoras, pasirodymas įvyko 1916 m. sausio 13 d. Kauno teatre. Pasirodymas turėjo pasisekimą, tačiau vėliau P. Puskunigis už tautinę veiklą buvo suimtas vokiečių valdžios. Laimei, po keleto mėnesių jis buvo išleistas laisvėn ir tų pačių metų rudenį P. Puskunigio vadovaujami kanklininkai jau koncertavo Karaliaučiuje, Rytprūsių tradicinėje mugėje.

Vis dėlto dėl politinės ir ekonominės situacijos kanklininkų veikla kiek nuslopo, o vėl atgijo XX a. trečiajame dešimtmetyje. Kanklininkų būreliai veikė Šančių 27-ojoje pradžios mokykloje, „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir kitur. 1925 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvos kanklininkų draugija, o 1930 m. – Kanklių muzikos mokykla. 1931 m. joje mokėsi 57 mokiniai, 1932–1933 m. buvo užregistruoti 96 žmonės.

1930 m. šiai muzikos mokyklai Jonas Pontažis pagamino nepaprastai dailių ir skambių kanklių su penkiolika stygų. Kanklių buvo įsigyjama ir iš kitose Lietuvos vietovėse dirbusių meistrų – Stasio Rudžio (Krekenavoje), Prano Puišio (Jurbarke).

Populiarino entuziastai

Tuomečiai profesionalūs muzikai Juozas Gruodis, Juozas Naujalis kankles kritikavo kaip per menkas muzikines galimybes turintį instrumentą. Tuo tarpu kanklių mokytojai ir meistrai eksperimentavo gamindami vis didesnes kankles su daugiau stygų, buvo bandoma sukurti platesnių galimybių turintį chromatinį instrumentą.

Kanklininkų veikla nesiliovė ir per Antrąjį pasaulinį karą: buvo užsakomi instrumentai, veikė būreliai, buvo transliuojamos radijo laidos, skaitomos paskaitos apie kankles.

1944 m. į Kauną iš Šiaulių persikėlė muzikos entuziastas Jeronimas Jankauskas. Jis, staliaus J. Zaukio padedamas, gamino savitos konstrukcijos instrumentus, kurie buvo vadinami kanklėmis-klaviklėmis.

Instrumentai labiau priminė vokišką citrą nei lietuviškas kankles. J. Jankauskas savo entuziazmu įkvėpė daug žmonių. J. Jankausko vadovaujamoje kanklių studijoje (tiek pradžioje Šiauliuose, tiek vėliau  Kaune) buvo mokoma ne tik skambinti savitais instrumentais, bet ir solfedžio, harmonijos, dirigavimo, deklamavimo. Buvo kuriamas įkvepiantis, patriotinis repertuaras, į koncertus susirinkdavo daug klausytojų. Orkestras buvo kviečiamas koncertuoti visoje Lietuvoje.

Po J. Jankausko mirties (1945 m.) orkestrui vadovavo kanklininkas Justinas Strimaitis, Milda Klimantavičienė (Šimkevičiūtė), o tame pačiame orkestre kurį laiką kartu skambėjo kanklės ir kanklės-klaviklės.

Sovietinio režimo laikotarpiu tradicinis kankliavimas nebuvo populiarinamas, o koncertinės kanklės pamažu įgavo tokį pavidalą, kokį žinome dabar. Tačiau, vos prasikalus pirmiesiems atgimimo daigeliams, vėl suskambėjo senosios tradicinės kanklės. Folkloro judėjimas paskatino grįžti prie tradicinio kankliavimo profesionalius kanklininkus ir mokytojus.

Kaune šią veiklą pradėjo Kauno 1-osios muzikos mokyklos Liaudies instrumentų skyriaus vedėja, kanklių specialybės mokytoja Alvyda Česienė. Jos pastangomis tradicinis kankliavimas buvo įtrauktas į kanklių specialybės programą šalia koncertinių kanklių. Iki šiol liaudies muzikavimo, taip pat ir kankliavimo tradicijas puoselėja Kauno etninės muzikos pedagogai.

Muzika ir teorija

Kauno miesto muziejaus (KMM) padalinyje Tautinės muzikos muziejuje jau devynerius metus iš eilės organizuojamas festivalis „Kanklės mano rankose“ prisideda puoselėjant tradicinę tautinę muziką. Klausytojai gali mėgautis išskirtiniais koncertais, per kuriuos galima išgirsti pačios įvairiausios kanklių muzikos, įvairių atlikėjų – nuo autentiškos tradicijos tęsėjų iki koncertinio instrumento profesionalų.

Nuo 2017 m. festivalis – tarptautinis, sujungė kanklių ir joms giminingų instrumentų atlikėjus iš įvairių šalių, o pernai festivalio metu įvyko Tarptautinis Baltijos šalių styginių skambinamųjų instrumentų tyrinėtojų simpoziumas, kuriame susitiko muzikai ir mokslininkai iš septynių šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Norvegijos, Austrijos, JAV). Žinoma, skambėjo ir šių šalių kanklėms giminingų styginių instrumentų muzika.

Šiemet kovo 22–23 d. Tautinės muzikos muziejuje (renginių salėje, L. Zamenhofo g. 4) vyks jau IX festivalis „Kanklės mano rankose“. Jį, kaip  įprasta, sudarys du koncertai ir mokslinė-praktinė konferencija. Koncertuose bus galima išgirsti pačios įvairiausios kanklių muzikos: nuo kankliuojamų sutartinių iki autorinės kūrybos. Dalyvaus įvairiomis kanklėmis įvairių žanrų muziką skambinantys kanklininkai iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos ir Suomijos.

Tradicinį kankliavimą prisimins Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ kanklininkai Gabrielė Aputytė, Modesta Pakalnytė ir Steponas Pilkauskas (juos parengė vadovai Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiūtė, Damilė Bagdonavičienė, Vilius Marma), Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė“ ir jo vadovė Asta Motuzienė, kankliuoti išmokusi iš legendinio, Anykščių rajone gyvenusio kanklių meistro Juozo Lašo. Asta J. Lašo pagamintomis kanklėmis skambins kartu su savo anūke Emilija Tarvydaite. Girdėsime tradicinį smuiko ir kanklių duetą – Gailą Kirdienę (smuikas) ir Laurą Lukenskienę (kanklės).

Festivalyje skambės ir autorinė muzika. Kompozitorius, kanklininkas ir kanklių meistras Jonas Chockevičius šiais metais pristatys kūrinių iš savo naujojo albumo „Giesmės Didiesiems“. Skambės giesmės seniesiems aisčių dievams, kurias muzikantas atliks pritardamas penkiastygėmis kanklėmis. Savo kūrybos dainų pagal poetų Vlado Braziūno ir Stasės Lygutaitės-Bucevičienės eiles atliks Agota Zdanavičiūtė.

Festivalyje dalyvaus ir akademinės kanklių muzikos atstovų. Savo kūrybos muziką koncertinėmis kanklėmis atliks Lina Žilinskaitė.

Dalyvaus ir svečių iš Latvijos – Rygos latvių draugijos folkloro komisijos šokių mokytojų, muzikantų ir menininkų bendruomenės „Rīgas danči“ nariai. Malvine Mantiniece, Dzintars Jekabs Spičs ir Rozīte Katrīna Ponne pristatys tradicinę kuoklių muziką (tai instrumentas, analogiškas lietuvių kanklėms) ir pademonstruos didžiausią pasaulyje (daugiau negu 2 m ilgio) koklę – unikalų bosinį instrumentą – dižkuoklę. Šis instrumentas yra eksponato, saugomo Latvijos etnografiniame atviro oro muziejuje, kopija. Instrumentas yra ne tik simbolis, bet ir tarsi ledlaužis, padedantis pasiekti ir sudominti žmones, kurie iki šiol kuoklių dar negirdėjo. Ansamblio atlikėjų rankose skambės ir lietuvių meistro Alberto Martinaičio pagamintos kanklės. Malvīne Mantiniece taip pat atliks programą koncertinėmis latvių kuoklėmis. Viešnia iš Suomijos Jenni Venäläinen yra profesionali muzikantė, jos specializacija – karelų kantelės tradicijos ir improvizacija. Minimalistinės kareliškos kantelės muzikos temos ją įkvepia savo laisve. Sodrūs kantelės garsai suteikia puikių galimybių emocijoms reikšti per muziką.

Konferencijoje bus dalijamasi naujausia medžiaga ir moksliniais tyrimais, nagrinėjamos įvairios temos – nuo senosios kankliavimo tradicijos iki šiuolaikinės muzikinės raiškos.

Kas? IX Tarptautinis kanklių muzikos festivalis „Kanklės mano rankose“.

Kur? KMM Tautinės muzikos muziejuje (L. Zamenhofo g. 4).

Kada? Kovo 22–23 d.

Festivalio programa

Kovo 22 d.

17 val. – nemokama ekskursija Tautinės muzikos muziejuje (L. Zamenhofo g. 12). Reikalinga išankstinė registracija e. p. [email protected] arba tel. +370 694 20 643.

18 val. – Kanklių muzikos koncertas (renginių salė, L. Zamenhofo g. 4). Dalyvauja: Lina Žilinskaitė, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ kanklininkai Gabrielė Aputytė, Modesta Pakalnytė, Steponas Pilkauskas (vadovai Milda Ričkutė, Kristina Aponavičiūtė, Damilė Bagdonavičienė, Vilius Marma), ansamblis „Šilko stygos“, Jonas Chockevičius, Malvīne Mantiniece (Latvija).

Kovo 23 d.

10–15 val. – konferencija (renginių salė, L. Zamenhofo g. 4).

18 val. – Kanklių muzikos koncertas (renginių salė, L. Zamenhofo g. 4). Dalyvauja: Agota Zdanavičiūtė, Marius Kačiulis, Gaila Kirdienė ir Laura Lukenskienė, Emilija Tarvydaitė ir Asta Motuzienė, Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė“ (vad. Asta Motuzienė), „Rīgas Danči“ (Latvija), Jenni Venäläinen (Suomija).