Tačiau ką tik pasirodžiusioje teatrologės Daivos Šabasevičienės knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) atskleidžiama būtent teatrinė aktoriaus kūryba ir vaidmenys, aplinkybės, paskatinusios garsų kino aktorių ateiti į teatrą.

Kine pradėjęs vaidinti 1958 m., Juozas Budraitis į teatro sceną užlipo tik po dvidešimties metų. Apie pirmąjį pakvietimą vaidmeniui Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“ (režisierius Jonas Vaitkus) pasakoja pats knygos herojus:  „Kai perskaičiau tą pjesę, supratau, kad čia yra man labai svarbūs dalykai, apie kuriuos aš daug galvojau ir kuriuos norėtųsi pagarsinti, bet bijai, kadangi tai – per daug intymu. Man pasirodė, kad teatras yra ta vieta, kurioje gali taip atsiriboti ir nuo savęs, ir nuo kitų, kad galų gale gali išrėkti, kas tau labai skauda. Nebijodamas to atsidengimo ir apkaltinimo, kad čia yra tavo asmeniškas dalykas. Bet kada yra rampa, žiūrovas negali iki galo suprasti, ar tai yra asmeninė išpažintis, ar imitacija. Šis dalykas mane ir suviliojo.“

Naujoje knygoje aktorius atvirauja ir apie kitus teatro vaidmenis, sukurtus 1979–2018 metais – tai Solnesas Henriko Ibseno spektaklyje „Statytojas Solnesas“, Šarūnas iš Vinco Krėvės „Šarūnas“, Leninas iš Michailo Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“, Ričardas iš Williamo Shakespeare’o „Ričardas II“, Krepas iš „Paskutinė Krepo juosta“ ir kiti.

Daiva Šabasevičienė knygoje „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ profesionaliai apibendrina Juozo Budraičio vaidmens kūrimo strategijas, aktoriaus asmenybės, vaidmens ir personažo santykius bei aktoriaus kūrybinių principų organišką ryšį su režisieriaus pasaulėžiūra, leidusį J. Budraičiui tapti šio laikotarpio autorinio teatro režisūrinių ieškojimų protagonistu.

Be teatro temos knygoje taip pat pateikiamos pokalbių su J. Budraičiu ištraukos, skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, režisieriai Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Šarūnas Bartas, Oskaras Koršunovas ir kiti. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties ir intelekto, J. Budraitis tapo egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

Daivos Šabasevičienės knygoje apie Juozą Budraitį esančios nuotraukos atskleidžia dar vieną aktoriaus talentą, dar vieną kasdienybės vaidmenį – fotografavimą.