Turiu prisipažinti – esu tikra vilnietė, į Kauną vykstu kaip į kelionę – patirti mažai pažįstamą miestą, pažiūrėti parodų ar kokių kitų renginių proga. Apsilankau Laisvės al. esančioje spurginėje. Yra dalykų, kurie, ačiū ačiū ačiū Visagaliui ar kitiems dievams nesikeičia. Net pardavėjos arba "bufetavos" ten dirba, kaip girdėjau, ne mažiau kaip dvidešimt metų. Stabilu, kaip "Coca colos" logotipas kabančiame ant medžio lentelėmis apkaltos sienos laikrodyje.

Tačiau laikas bėga ir traukiu aplankyti Kauno bienalės. Nors šį kartą mane domina jaunųjų menininkų ekspozicija Kauno parodų rūmuose, pakeliui dar skubu aplankyti VDU menų galerijoje "101" veikiančią prancūzų menininkės Karinos Bisch parodą "Le Témoin / Liudininkas".

Liudijame. Bet ką?

Tikiuosi, kad Vytauto Didžiojo universitetui priklausančios, taigi į jaunuosius menininkus orientuotos galerijos paroda bent jau formaliai derės prie teksto apie jaunųjų meninikų ekspoziciją. Tačiau ji dirba tik iki penktos valandos vakaro. O gal dienos? Vakaras prasideda, kai baigiasi darbo ar mokslų diena. Taigi penkta valanda yra kaip tik ta riba... Bet tiek jau to.

Kaip teigiama parodos aprašyme, "Le Témoin / Liudininkas" yra 6 veiksmų pjesė, pirmą kartą atlikta Valle Occupato teatre Romoje 2013 m. balandį. Spektaklyje vaizduojamos skirtingos ištraukos ir liudijimai, susiję su etapiniais modernistinio avangardo įvykiais ir kūriniais. Šiuo projektu siekiama išgyventi istorinius įvykius ne per istoriją, bet papasakojant ir pasidalijant asmenine patirtimi."

Taigi per spektaklio dokumentaciją, kuris per modernistinio avangardo įvykius ir kūrinius, per asmeninę patirtį siūlo išgyventi istorijos įvykius. Trys tarpininkai grasina sukurti sugedusio telefono efektą, tačiau čia patirti kažką apskritai sunku – keli eksponuojami kostiumai ir lyg skiautiniai susiūtos draperijos primena sovietmečio parodas, kuriose buvo rodomi scenografų ar teatro kostiumo dailininkų sukurti darbai.

Nors menininkė teigia, kad "judėdami tarp jų ekspozicijoje, žiūrovai vaizduotėje kurs savo siužetą ir personažus. "Tokiu būdu mes tampame savotiškais liudininkais ir galime subjektyviai skaityti istoriją ir pasvajoti, kad trumpam joje dalyvavome", tačiau iš tiesų vaikščiodama tarp kelių manekenų nepatiriu nieko.

– Gal galima kurį nors apsivilkti? – klausiu galerijos darbuotojų, tikėdamasi bent taip pasimatuoti spektaklį, t. y. istoriją.

– Ne, – atsako nustebusios merginos.

Belieka tenkintis tekstu prie durų, kuris visiškai ir patenkintų – jis iš tiesų leidžia vaizduotėje pamatyti siautulingą žiūrovų reakciją Vaclavo Nižinskio baleto "Fauno popietė" premjeroje Eliziejaus Laukų teatre Paryžiuje. Istorija ten, kažkur tolumoje, jau beveik tampa gyva, lyg spektaklis, tačiau netyčia vėl prisimenu bienalės kataloge pateiktą kūrinių atrankos kriterijų: "Tarp daugybės puikių kūrinių (ačiū visiems autoriams!) ieškojome tokių, kurie iškalbingi be teksto, kurie pagauna daugiau nei akį." Taigi akivaizdu, kad šis nėra toks, net labai, tai kaip jis čia atsidūrė? Bet neturiu laiko nusivylimui, nes tenka skuosti į kitą parodą. Laiko nedaug.

Ji yra, kas ji yra

Viena iš įvairialypės Kauno bienalės "Unitekstas" sudedamųjų dalių – jaunųjų menininkų ekspozicija Kauno paveikslų galerijoje. Ten nemaža dalis autorių jau dalyvavę įvairiose parodose, taigi kiek žinomi, todėl nusivylimo galima tikėtis mažiau, kaip ir didžiųjų atradimų.

Balti popieriaus lakštai, kabėję ant sienos palei laiptus, po truputį prisipildė tušinuko apskritimų, spiralių, užrašų. Juos fotografuojanti mergina kažkodėl atrodo taip, lyg būtų tų darbų autorė. Dairausi pavardės, kuri turėtų būti užrašyta kur nors netoli kūrinio, tačiau randu tik pavadinimą "Aš esu tas, kas aš esu " ("I am who I am"). Dar rašoma, kad tai yra performansas.

– Gal pasakytumėte, kas autorė? – klausiu merginos, tikėdamasi, kad ir kas ji būtų, fotografuoja jau žinodama, kieno tai kūrinys.

– Aš autorė, – sako ji.

Atspėjau, vadinasi.

– O gal galėtume išduoti ir pavardę?

– Manau, kad aš esu ir to pakanka, – taip ar kažkaip panašiai sako menininkė. – Pavardė atsiras, kai bus galutinai atliktas šis performansas.

Taigi autorė ten yra. To turėtų mums pakakti, nes laukti, kol daugybę dienų trunkantis performansas baigsis, aiškiai negalėsiu. Palieku anoniminę menininkę ir traukiu prie mielų pažįstamų. Bent jau iš darbų.

Pelėdų akių mėnesiena

Kai kurie šių autorių taip pat nepaleidžia iš rankų tušinuko. Žinoma, tai mano, kaip neobjektyvaus žiūrovo, savybė – jaučiu pagarbą kūriniams, kurie pareikalavo ilgo ir kruopštaus darbo jiems atlikti. Džiaugiuosi, kad smulkūs grafiški piešiniai ar kiti objektai, suriję valandų valandas menininko laiko, žavi ne tik mane – atrodo, kad šių metų Venecijos bienalės kuratorius Massimiliano Gioni irgi tam neabejingas.

Tad galima su malonumu žiūrėti Lino Blažiūno paukščiams į akis ir matyti "Mėnesieną pelėdų akyse" ("Moonlight in the Owl's Eyes"), nors šios, priešingai nei ankstesni menininko kūriniai, nutapytos akrilu. Salės prietemoje jos aiškiai jaučiasi puikiai, tupi ant savo skaidraus organinio stiklo stačiakampių ir net nemirksėdamos palydi žvilgsniu nueinančius žiūrovus.

Nemaža dalis šio autoriaus kūrinių susieti su gamta, L.Blažiūnas per piešinio plastiką sukuria lyg įprastos (miškas, pelėda), tačiau nesaugios ir baugios gamtos pasaulius. Mutacijos ar paslaptys – viskas iš ten pat, gamta turi savo galią, kuri mums šviečia iš kruopščiai nutapytų pelėdų akių.

Tekstai ir tekstilė

Šalia šviesa žaidžiantis Barboros Gediminaitės veidrodžių paveikslas "Šviesos dialogas – Daiktai II" (The light Dialogue of Light – The objects II") atrodo viso labo slydimas paviršiais, nors ir veidrodiniais, taigi gražiais, blizgančiais, laužiančiais atspindžius, bet man paklausus "Veidrodėli, pasakyk, koks tau kūrinys šioje parodoje gražiausias?", jis tik niurna kažkokias pavienes raides, matyt, skaidymas nedideliais kvadratėliais jam ne į naudą.

Šviesa žaidžia ir Neringa Kisielienė, savo siuvinėtus "Atstumtuosius" ("Rejected") apšviesdama liuminescencinėmis lempomis. Čia be aprašymo galima tik spėti, kad efektingai siūlais nupiešti atstumtieji – tai tėvų palikti vaikai, tačiau kodėl jie švyti tamsoje?

Dar keli kūriniai – įspūdingi vien jau tuo, kad pareikalavo daugybės laiko ir to jau anksčiau minėto kruopštaus darbo – atrodo atėję daugiau iš buvusios anksčiau Kauno tekstilės bienalės nei iš "Uniteksto".

Tokia yra Renatos Laurinavičiūtės moterų plaukų tekstilė. Lauros Selmistraitytės didžiuliai medžio raižiniai "Naktiniai" ("Nightclothes") – taip pat iš tekstilės pasaulio, įtaigūs, tačiau šį kartą gal tiesiog nelaimingai atsidūrę per aukštai ir blizgantys nuo į juos nukreiptos šviesos. Tiesa, turiu pripažinti, išskyrus šį atvejį, apšvietimas šioje parodoje puikus, dar pridursiu – labai gerai, matant, kokių skirtingų sąlygų reikalauja atskiri kūriniai, o salė yra viena iš maloniųjų ekspozicinių erdvių Lietuvoje, ne tik Kaune.

Rūtos Naujalytės karoliukais siuvinėtas kūrinys "12" būtų įdomus praeities prabangą simbolizuojančios technikos ir šiuolaikinių kompiuterinių absurdų, šablonų, manipuliacijų koliažas, bet gaila, tik vienas. Kiti šios autorės skaitmeniniai darbai nėra tokie įdomūs kaip šis "Susirink savo kompiuterinį baroką" klasikos tapytojų taip mėgtos ovalo formos paveikslas.

Kas kartą kita istorija

Adomas Danusevičiaus taip pat nusprendė eksponuoti piešinius-koliažus, kurie yra aiški šio autoriaus tapybos temų ir raiškos tąsa. Kažkur dar kirba mintis apie Lino Jablonskio linijos atsainumą ir Jono Gasiūno tapybos grafinių elementų tradiciją, siūlanti pasilikti prie šių vyresnės kartos favoritų. Tačiau jau eidama tolyn suprantu, kad, turėdama to taip trūkstamo laiko, mielai pastovėčiau prie šio menininko kūrinių, susidėliočiau iš jų kokį savo asmeninį pasakojimą.

A.Danusevičius su savo nedidelio formato darbų rinkiniu puikiai dera prie kitų dirbtuvėlių "Susirink pats" autorių, kaip Marija Šnipaitė. Ši jauna autorė kas kartą, matant jos kūrinius, o ypač šį "Kas kartą" ("Every Time"), mane teleportuoja (tikiuosi žinote šį žodį bent jau iš Hario Poterio?) į vaikystės tėvų studiją, Algimanto Kuro, Valentino Antanavičiaus studiją, į senelio "meisternę" – ten pridėta pažįstamų ir nežinomų daiktų, objektų, įrankių – visi, be abejo, skirti žaidimams.

Tiesiog privalu dėlioti naujas kombinacijas kuriant savo miškus, jūras, pakilimo takus, na, ką tik sugalvosite. Tačiau šį "Kas kartą" galima traktuoti ir kokiu visai kitu rakursu, nes jis būtent iš tų, nereikalaujančių bienalės rengėjų eliminuotų aprašymų, pats egzistuoja kaip tam tikras tekstas arba, tiksliau, įvairių tekstų galimybė. Sakykime – "Unitekstas", žodis, kuriuo pavadinta šių metų bienalė ir kurį taip norima įtraukti į menotyros terminų žodyną.

Traukia, nepaisant visko

M.Šnipaitės sielos ar raiškos broliu galėtų būti Timo Kliukoito ir Paulo Paperio duetas, kūriniu "Vaizdai nepaisant visko" ("Images after all") dar labiau priartėjęs prie tos mano senelio "meisternės" su varstotu, obliais, neaiškios paskirties lentutėmis ir tekstu, nykstančiu kaip svetimi prisiminimai. Pastaruosius labai jau studentiškai bando pasisavinti kita autorė – Rūta Šatalovaitė ("Pasisavinti prisiminimai / Appropriated Memories").

M.Šnipaitė ar T.Kliukoito ir P.Paperio duetas meistriškai žaidžia medžiagų, net medijų skirtumais, paradoksaliais junginiais, primindami vaikystės LEGO, kuriame prie abstrakčių detalių (kubelių) puikiai dera realistinės – medis, gėlė, žmogeliukas, sudarydami įdomiausius junginius.

Mielai atidžiau apžiūrėčiau likusius kūrinius, gal kuris dar atsivertų, atskleisdamas "realybės ar fantazijos paribius", kaip rašoma kataloge, tačiau ir Kauno parodų rūmai dirba iki penkių. Ne, net ne iki šešių. Jei būčiau dirbanti kaunietė, galėčiau ateiti nebent šeštadienį, nes paprastą dieną po darbo parodos jau uždarytos. Tad šiame pastate eksponuojami Kęstučio Grigaliūno, Linos Jonikės ir kiti įdomūs kūriniai lieka dar vienam atvažiavimui, dar vienam tekstui.

O vis dėlto apmaudo nuosėdos lieka. Žinau, tai yra iš dalykų, kurie nesikeičia jau daugybę metų, tačiau šis stabilumas nė kiek nedžiugina. Nejaugi bent jau per Kauno bienalę neįmanoma pridėti nors vienos darbo valandos, suteikiant mažytę galimybę vakariniam kultūriniam gyvenimui?

Pritariamai man susiraukia Augustino Kluodos "Vienas iš vienkartinių" ("One of One"). Didžiulė galva aiškiai norėtų dar daugiau lankytojų, daugiau dėmesio. Su tokiu ekspresyviu kūriniu sunku ginčytis.