Interviu su autore – apie jausmus, kurie įkvėpė parašyti romaną „Jausmai“, tikras to laikmečio istorijas ir atradimus su operatoriumi lankant po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.
– 2020 m. pasirodęs tavo novelių rinkinys „Kūnai“ tapo Metų knyga suaugusiųjų prozos kategorijoje, skaitytojai ją išrinko geriausia tų metų lietuvių autoriaus grožine knyga. Dabar – romanas. Tarp dviejų knygų – penkerių metų tarpas. Tiek laiko brendo nauja idėja?
– Knyga brendo visą gyvenimą. Kiekvienas rašytojas atsakytų tą patį – dar nepabaigęs vienos knygos, jau ieškai idėjų kitai, kartais tai darai pasąmoningai, atrodo, nė nesistengi, o smegenų dugne kažkas klijuojasi. Man atrodo, romanas „Jausmai“ prasidėjo nuo švelnaus nostalgijos jausmo ir filmo „Jausmų galia“ garso takelio.
– Nostalgiškas romanas skraidina į 2009-uosius – toks šūkis vilioja atsiversti knygą. Kas tapo „Jausmų“ įkvėpimo šaltiniu?
– Kažkurį vakarą su draugais prisiminėme studijų metus. Tada, jau šiek tiek prakutę, kilome į savo pirmuosius skrydžius lėktuvais. „FlyLAL“ bankrutavo, bet išpopuliarėjo „Ryanair“. Skrydžiai buvo pigūs. Pamenu, skrisdavome į Frankfurtą, tada, naktį praleidę oro uoste, kildavome į Ispaniją, Italiją ar Portugaliją. Taigi toks paradoksas: Lietuvoje krizė, visi kalba tik apie tai, o mes skraidome pirmyn atgal, nelabai kreipdami dėmesio į politinę ar ekonominę situaciją. Šis paradoksas pasirodė įdomus, atrodė, kad čia yra, kaip sakoma, mėsos – bus, apie ką kalbėti.
Pagalvojau apie tai ir pamiršau, kol, rašant vieną novelę, priešais akis iškilo romano personažė – hipsterė Mona. Tada pagalvojau: oho! Juk tada ne tik krizė mus smaugė, ne tik lėktuvai kilo, tada Vilniuje suklestėjo hipsterių judėjimas, persmelktas nostalgijos vakarietiškai praeičiai, kurioje mes patys nė negyvenome, bet sugebėjome ilgėtis. Pamažu ėmiau kurti romano „Jausmai“ pasaulį.
– Sunku buvo prisiminti, kuo gyvenome prieš penkiolika metų?
– Atrodo, kad šie laikai buvo ką tik. Tik tada, kai ėmiau kuistis po archyvus ir klausinėti draugų, supratau, kaip stipriai Vilnius pasikeitė. Tokių terminų kaip startuolis ar dirbtinis intelektas kasdieniame diskurse apskritai nebuvo. Mes buvome klaikiai neturtingi. Gal ne tiek skaičiais sąskaitose, kiek vidumi. Daug ko bijojome, mažai žinojome, nesirūpinome psichologine sveikata. Po Vilnių kursavo eismo taisyklių nepaisantys mikroautobusai, taksi automobiliai buvo prirūkyti. Skaitydama tuo metu dienraščiuose ar portaluose pasirodžiusius straipsnius, nustebau, kiek viešojoje erdvėje buvo seksizmo, kaip dažnai moteris buvo pateikiama kaip prekė. Kur dar istorijos iš užsienio apie ten siaučiančias lietuvių gaujas, apie sunkiai fabrikuose dirbančius žmones! Tada atrodė, kad bet kuris britas ar vokietis yra aukštesnė būtybė už lietuvį. Išties, jei dabar reikėtų laiku persikelti į 2009-uosius, pasijustume kaip siaubo filme.
– Nejučia knygos pavadinimas susisieja su filmu „Jausmai“, įrašytu į Lietuvos kino aukso fondą. Ar tai atsitiktinis sutapimas?
– Kad romanas vaidinsis „Jausmai“, žinojau dar tada, kai nenutuokiau, apie ką jis bus. Keista, kad niekas dar neparašė romano tokiu pavadinimu, kai absoliučiai visi romanai yra apie jausmus. Po režisieriaus Almanto Grikevičiaus mirties, 2011-aisiais, filmą „Jausmai“ rodė per LRT. Sirgau šlykščiu gripu, buvo sausis, krito didelės snaigės, – ta akimirka man įstrigo. Šis filmas – lietuviško kino ištakos, kažkas be galo svarbaus mūsų kultūroje. Tuo tarpu mano romano herojams rūpi viskas, kas vakarietiška. Jie žavisi filmais „Jausmų galia“ ir „Memento“. Kai ieškojau filmo, kurio fone susitiks mano romano herojai, pamaniau, kad jis idealiai tinka.
– Jau vien romano pavadinimas, atrodo, tęsia minėtą knygą „Kūnai“. Ar iš tiesų jas kas nors sieja?
– Knygas sieja pirmiausia tai, kad jos abi – mano. Žinoma, skiriasi žanrai. „Kūnai“ – novelių rinkinys, „Jausmai“ – romanas. Vis dėlto kurdama norėjau ne versti naują lapą, o tęsti tai, ką pradėjau, – pasakoti apie žmogų, kuris išgyvena naujų, dar nepatirtų jausmų kasdienėse situacijose. Seniai supratau, kad turbūt jau nebūsiu istorinių romanų ar fantastinių sagų autorė. Man rūpi čia, priešais mane, stovintis žmogus su nuklypusiais sportbačiais, jis ieško savęs išorėje – svečioje šalyje ar meno kūrinyje, kito žvilgsnyje, vis bando į save pažvelgti iš šalies, nors tai neįmanoma net save nufilmavus. Tokie žmonės buvo „Kūnuose“, tokie – ir „Jausmuose“, – tikintys, kad vis tiek kažkur egzistuoja siena, kurią nugriovus išryškės tikrieji jų pačių portretai.
– Abi knygas sieja ir tai, kad jų viršelių iliustracijas kūrė ta pati menininkė Jolita Vaitkutė. Buvo svarbu išlaikyti tą patį stilių?
– J. Vaitkutė pajuto „Kūnų“ noveles. Jos kurtas viršelis ne tik atspindėjo knygą, atrodo, kad jis puikiai veiktų ir kaip atskiras meno kūrinys. Nusiunčiau Jolitai ankstyvą „Jausmų“ variantą. Ji užsikabino už oro uosto, kur pagrindinis herojus, saugumo specialistas, kiaurai šviečia žmones ir daiktus, o paskui jis skrenda į tolimą salą, kurioje stebėdamas banginius patiria ekstazę. Sudėjus šiuos du dalykus, Jolitos fantazijose gimė nauja gyvūno rūšis: banginis-lėktuvas, kurį išvysti galima tik peršvietus oro uosto introskopu.
– Oro uostu pasakojimas „Jausmuose“ prasideda ir baigiasi. Juos vadini šiuolaikinėmis bažnyčiomis. Kuo oro uostai taip vilioja žmones?
– Žmones visad viliojo dangus. Šiais laikais skraidome dažnai, bet, man atrodo, skrydis dar neprarado magijos. Dauguma keleivių neįsivaizduoja, kaip veikia lėktuvas, bet pasitiki pilotais ir inžinieriais, sėda į milžinišką metalinę dėžę ir savo noru kyla į orą. Pats oro uostas – tarytum vartai į dangų. Ši vieta visada kelia įtampą. Pati skraidau dažnai, bet pakeliui į oro uostą visada jaudinuosi, netgi jei tai tik trumputis skrydis į Varšuvą. Taip pat oro uostas, dažni skrydžiai – tai Vakarai, kapitalizmas, vėlgi – tam tikra svajonė. Oro uoste paliekame ir sutinkame mylimuosius, keičiame laiko ir klimato juostas. Negali pasakyti, kad ši vieta neypatinga. O kiek dar visko populiariojoje kultūroje! Prieš pat skrydį susigrąžinta mylimoji, komiškas bendrakeleivis, gyvenimą pakeitęs praleistas skrydis, galų gale – katastrofa. Be galo daug energijos oro uostuose – galima kalbėti ir kalbėti.
Jei dabar reikėtų laiku persikelti į 2009-uosius, pasijustume kaip siaubo filme.
– Skaitant romaną atrodo, kad pati kadaise dirbai oro uoste. Kai rašytojas sumano rašyti istorinį romaną, tenka raustis archyvuose ar skaityti mokslininkų darbus, o jei nori rašyti apie kur kas artimesnius laikus?
– Oro uostų gyvenimu šiek tiek domėjausi visada. Man įdomu, kam tos visos taisyklės, kodėl procesai būtent tokie, kodėl pareigūnai tokie griežti, kad jų niekaip neperkalbėsi. Tik, aišku, mano žinios paviršutiniškos, turėjau daugiau pamatyti iš darbuotojo perspektyvos. Keletą jų anksčiau esu kalbinusi laidai „(Ne)emigrantai“, o su saugumo specialistu Edvinu bendravau specialiai knygai. Jis papasakojo daugybę keistų nutikimų, iš jo išgirdau sąvoką „arkos paralyžius“, kuri vėliau tapo svarbia romano detale. Taip pat turiu draugą aviacijos entuziastą. Rašydama vis nusiųsdavau žinutę: „Žiūrėk, o gali būti taip?“. Aišku, daug informacijos radau internete. Šiais laikais kiekviena tema rasi įrašą jutube.
– Istorija apie tai, kaip moteris bandė apatinėse kelnaitėse pervežti medaus stiklainį, neišgalvota?
– Ši istorija – visiškai tikra, papasakota saugos specialisto, bet dauguma jų – išgalvotos. Rašydama norėjau sukurti nuotaiką, nupiešti oro uoste tvyrančią frustraciją. Juk ir pati, eidama per patikros punktą, baiminuosi, ar tikrai neturiu nieko draudžiamo.
– Ar tai, kad jau daugybę metų ieškai emigrantų istorijų ir lankaisi pas juos, suteikia kūrybai impulsų?
– Televizija turi tam tikrų reikalavimų. Visų pirma, istorija turi būti žiūrovui aiškiai pateikta. Jis turi suprasti, kas ir kodėl. O juk kartais kažką jauti, netgi matai, o paprastai papasakoti apie tai sunku, atrodo, neįmanoma. Pasitaiko, kad ir pašnekovas užkabina kokią nors temą, potyrį, kuris televizijai netinka, bet galėtų būti plėtojamas grožiniame tekste. Taigi, kiekvieną žmogų, apie kurį rašau, kažkada esu sutikusi, bent jau kažkurią jo dalį.
– Tad esi vaikščiojusi po atokią salą, kurią aprašei „Jausmuose“?
– Esu vaikščiojusi ne po vieną atšiaurią Norvegijos salą. Didžiausią įspūdį paliko Siorburiojus – salelė, kur, šiek tiek atslūgus pandemijai, kalbinau ten gyvenančią Liutkų šeimą. Tie lietuviai – ypatingi. Prieš kurį laiką saloje ėmė trūkti gyventojų, valdžia paskelbė konkursą, kad ieško didžiulės šeimos, kuri atvyktų ten gyventi. Liutkai – gilūs, įdomūs žmonės, vieni puikiausių pašnekovų, kokius gyvenime esu sutikusi, – pasiryžo šitam žingsniui ir tarp grėsmingų salos vėjų rado laimę.
Paskui ne kartą svajojau į salą sugrįžti, bet vis nesusidėliodavo kortos, taigi sugalvojau savo salos variantą, tarytum fantaziją, ir į Siorburiojų grįžau savo romano puslapiuose. Salą modifikavau, pritaikiau sau, ji nėra tikra, bet panašioje saloje esu vaikščiojusi ir savo ausimis girdėjau, kad ten galima po pažastimi pasikišti debesį ir parsinešti jį namo.
– Šį rudenį kurti televizijos laidos „(Ne)emigrantai“ grįžai po pertraukos. Laisviems nuo įsipareigojimų metams, kuriuos skiria savęs paieškoms, paprastai ryžtasi kiek jaunesni žmonės. Kokie tokių metų atradimai?
– Prieš tai dvejus metus studijavau literatūrologiją, daug keliavau ir dėl darbo, ir dėl kitų priežasčių, gavau įdomių pasiūlymų, kurių būtų buvę kvaila nepriimti. Apie laiką kūrybai nė kalbos nebuvo. Būdavo, 7 val. ryto lėktuvu iš Kopenhagos nusileidžiu Vilniuje, o 9 val. jau atsiskaitau Vilniaus universitete. Ir taip – be perstojo. Atsiėmiau diplomą, baigėsi TV sezonas, įgarsinau paskutinę laidą ir galvoju: viskas, gana, daug išmokau, užsidirbau pinigų, geresnio laiko kūrybai nebus.
Paskambinau prodiuseriui, pranešiau, kad kitais metais laidos nekursiu. Jis, aišku, nustebo, bet nesupyko. Nusipirkau kelionę į Turkiją ir, gulėdama ant šezlongo, bandžiau nuraminti besidaužančią širdį. Prie kūrybos grįžau iš lėto, nuo apsakymų. Viename jų ir prabilo romano „Jausmai“ herojai.
Psichologiškai buvo nelengva. Kai pripranti gyventi tarsi įrėmintas – tarp atsiskaitymų, skrydžių datų, kūrybinio rašymo dirbtuvių ir kitos peklos, staiga atsiradęs laikas tarytum slysta iš rankų. Maniau, nuo pat pirmos akimirkos patirsiu palengvėjimą, o jaučiau tik nerimą – tiesiog nebemokėjau gyventi paprasčiau. Pamažu šis pojūtis dingo, susikūriau naują rutiną. Na, o dabar grįžau prie laidos, viskas vėl sukasi ir dabar jau vėl atrodo, kad norėčiau pailsėti.
– Knygos pabaigoje dėkoji visiems, kurie skaito lietuvių autorių knygas. Kodėl buvo svarbu tai parašyti?
– Vis rečiau girdžiu frazę, kaip niekas neskaito lietuvių knygų, nes jos nuobodžios. Pastaruoju metu pasirodė ne vienas ryškus lietuvių autoriaus kūrinys. Džiaugiuosi kiekvienu. Negi nepastebėjote, kaip per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atgijo kinas? Kaip vis daugiau dėmesio skiriama lietuvių kūrybai? Atrodo, kad kažką pramušėme, ir noriu tuo pasidžiaugti.
Meistriškas žaidimas praeitimi ir dabartimi
• 2009-ųjų žiema Vilniuje. Visi kalba apie ekonomikos krizę, o jauni žmonės tetrokšta skraidyti. Kino režisūros studentas dirba oro uoste, kiaurai šviečia žmones ir daiktus. Šaltą vakarą kino teatre jis sutinka Moną – į nieką nepanašią merginą it antenos styrančiais plaukais. Kartu jie kyla į pirmą gyvenime skrydį. Nusileidę išgyvena jausmus, kuriuos paskui norės ištrinti.
• „Meistriškai sukurtas žaidimas praeitimi ir dabartimi. Norėjau, kad istorija tęstųsi kuo ilgiau“, – apie romaną „Jausmai“ atsiliepia žurnalistė ir rašytoja Jurga Baltrukonytė.
• „Jausmai“ – šiltas, nostalgiškas romanas apie pirmąją Lietuvoje kartą, kuri jau galėjo gyventi, kaip nori, tik nė velnio nežinojo, kaip.
• Knygą išleido BALTO leidybos namai.
Naujausi komentarai