– Kodėl paskyrą pavadinote „Surinktas laikas“?

– Pavadinimas „Surinktas laikas“ atsirado prieš trejus metus, kai gimė trečioji dukra. Tada dar labiau pajutau laiko tėkmę ir kiekvienos akimirkos vertę. Norisi tas brangias ir svarbias gyvenimo akimirkas surinkti ir pasilikti sau kaip atsiminimą. Instagramo paskyra man – kaip dienoraštis, kad turėčiau kur sugrįžti ir peržvelgti nueitą kelią. Šiuo metu čia dažniausiai dalijuosi savo kūryba, nevengiu ir moteriškų, motinystės, laiko planavimo temų.

– Kada ir kodėl gimė Vaida keramikė?

– Pasitinkant 2022-uosius buvau ištikta asmeninės krizės. Ieškojau savęs ne tik kaip mamos ir žmonos. Tada suvokiau, kad noriu išmokti kažkokio amato, kur galėčiau kurti viską nuo nulio. Dar prieš karantiną buvau atidariusi savo studiją Ukmergės centre, kūriau papuošalus, prekiavau kitų kūrėjų kūriniais, bet galiausiai supratau, kad tai – ne mano kelias, nors patirtis buvo labai smagi.

Tada į galvą atėjo mintis apie keramiką, nes visada ja žavėjausi, tik niekada pati nebuvau bandžiusi lipdyti. Kai dar maža nuvykdavau pas močiutę, negalėdavau atitraukti akių nuo porcelianinių puodelių su gėlytėmis. Beje, po 20 metų močiutė man juos padovanojo.

Kad savo svajonės neatsisakyčiau, su vyro Ramūno pagalba pirmiausia užsakėme krosnį keramikai degti, o tada pradėjau mokytis lipdyti. Turėjau kelias privačias pamokas Vilniuje, visa kita bandydama dariau namuose. Ne vieną kartą teko rinkti šukes iš krosnies ir ta pradžia tikrai buvo sunki, bet nepasidaviau. Nors jei tos krosnies pirma nebūtume nusipirkę, kažin kaip viskas būrų baigęsi...

Kartu: Vaidos įkvėpėjai, palaikytojai ir pagalbininkai – vyras Ramūnas, dukros Adelija, Eliza ir Elena. / V. Auglienės asmeninio archyvo nuotr.

Dabar kūryboje mane labai palaiko vyras – kartu liejame formas, ruošiasi ir studiją man įrengti. Man labai svarbu, kai artimieji palaiko ir manimi tiki. Mūsų dukros – dvylikametė Adelija ir devynmetė Eliza – irgi prisideda: lanksto dėžutes indams, pasaugo trejų sesę Eleną, jei turiu skubiai supakuoti siuntą ar sukrauti lipdinius į krosnį.

Nepretenduoju į keramikės vardą, nes nesu baigusi jokių šios srities mokslų. Pagal išsilavinimą esu ekonomistė. Labai gerbiu tikruosius keramikus. Mano misija – tiesiog įkvėpti žmones bandyti kurti, net jei atrodo, kad neturi tam leidimo. Motinystė įnešė į gyvenimą kitokių vėjų ir dabar labiausiai esu tiesiog kūrėja.

– Kuo jūsų kūriniai ypatingi – jums, kitiems?

– Dažnai sulaukiu žinučių ne apie tai, kad mano kurti indai gražūs, bet apie tai, kokia gera energija iš jų sklinda. Vadinasi, pajėgiu perteikti savo darbais kai ką daugiau, nei tik padaryti indą, kurį galima naudoti pagal paskirtį arba kaip dekoraciją. Šitas jausmas mane labiausiai džiugina ir įkvepia kurti. Noriu, kad mano kurti indai visų prima dovanotų jausmą.

V. Auglienės asmeninio archyvo nuotr.

– Lipdymas jums – darbas?

– Kartais – taip. Tada, jei gauni didelį užsakymą ir turi tikrai daug ir intensyviai lipdyti, šveisti, glazūruoti. Tačiau malonumas, kai laukiu savo lipdytojų kompanionių arba lipdau namuose viena tai, ką sugalvoju, ir tada, kada noriu. Bet kuriuo atveju, nuėjus į savo kūrybos kambarėlį man laikas pranyksta. Tiesiog neriu į tai, ką darau.

Molis nuramina, kaip aš sakau, – išskrenda mintys. Negali jo lipdyti piktas ar suirzęs. Kiekvienas nulipdytas indas ilgam dovanoja ramybės jausmą ir pasididžiavimą tuo, ką gali tavo rankos.

– Tvarumas jūsų gyvenime ir veikloje taip pat reikšmingas? Kodėl?

– Žinoma svarbus. Kodėl? Saugau pasaulį savo vaikams. Stengiuosi savo indus pakuoti tik į popierines pakuotes, naudoju popierinį burbulinį popierių, kartais plastiką, kurį pasilieku nuo kitų pačios gautų siuntų. Keramikoje smagu tai, kad beveik nėra ko išmesti, molis neturi atliekų.

– Kas jums teikia džiaugsmą?

– Kūrybinė laisvė ir žmonės, kuriuos sutinku. Man labai gera rašyti tai, ką galvoju, ir kurti taip, kaip man gražu, be tikslo įtikti. Per pastaruosius kelerius metus sutikau labai daug nuostabių moterų, kurios įkvepia kurti. Kartu ir aš noriu įkvėpti jas nebijoti ir daryti!

Rezultatas: kūrėją labiau džiugina žinutės ne apie jos kurtų indų grožį, bet apie tai, kokia gera energija iš jų sklinda. / V. Auglienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kviečiate moteris ateiti pas jus mokytis lipdyti. Ko ieško tos, kurios ateina? Ką joms galite suteikti?

– Šią vasarą Molėtuose pradėjau vesti lipdymo mokymus, nors tikrai to neplanavau – tiesiog pačios moterys pastūmėjo savo raginimais tai daryti. Atvažiavo moterys iš įvairių miestų ir visos jos – nuostabios. Vienos daug dirbančios, siekiančios karjeros, kitos pavargusios nuo namų rutinos, bet visos nepakartojamos, visos skleidžiančios savo energiją.

Dažniausiai jos ieško bendrystės, patvirtinimo, kad ne viskas gyvenime privalo būti tobula. Kartais – tiesiog aplinkos pakeitimo, kažko naujo. Prieš lipdydamos eidavome pasivaikščioti prie ežero, susipažindavome. Labai smagu stebėti procesą: duodi kiekvienai tiek pat gramų molio, tačiau nė viena nenulipdo tokio pat puodelio. Tai įrodymas, kokie mes esame skirtingi ir tuo ypatingi. Daug kalbėdavome apie tai, kad nelygus puodelio kraštas ar aukštyn kojomis įspausta raidė žodyje moko mus paleisti tobulumo siekimą, kuriuo labai save apkrauname.

Molis nuramina, kaip aš sakau, – išskrenda mintys. Negali jo lipdyti piktas ar suirzęs. Kiekvienas nulipdytas indas ilgam dovanoja ramybės jausmą ir pasididžiavimą tuo, ką gali tavo rankos. Manau, moterims ypač svarbu bent kartais pabandyti kažką sukurti, išbandyti naujus dalykus, nes tai suteikia pasitikėjimo savimi, laisvės.

– Ar įmanoma sukurti tobulą lipdinį? Ar reikia stengtis tai daryti?

– Žinoma, galima, bet tobulumą kiekvienas suvokia skirtingai. Kartais pirmą kartą lipdanti moteris sako: man čia viskas tobula ir nieko nebenoriu keisti. Toks tobulumas yra pergalė, nes priėmė žmogus savo kūrybą, jam gražu. Tačiau jei vis negerai, vis netenkina tai, ką darai, tada jau reikia ieškoti, kas po tuo tobulumo siekimu slepiasi. Aš nesistengiu lipdyti tobulai, nes man tai nuobodu, tada indas praranda charakterį. Kaip aš sakau, tobulai lygių ir vienodų galite nusipirkti ir prekybos centre.

V. Auglienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar artimiesiems per Kalėdas dovanojate savo kūrinius? Ko pati norite gauti?

– Nežinau, ar jie po beveik dvejų metų tuo džiaugiasi, bet taip, dovanoju savo kūrybą. Mama ir uošviai geria kavą iš mano lipdytų puodelių, dukrų draugės, mokytojai irgi jau apdovanoti. Man patinka dovanoti savo indus žmonėms, nes žinau, kad paėmę, pavyzdžiui, puodelį į rankas, prisimins, kas jį padovanojo.

Dar mėgstu pirkti dovanas iš Lietuvos kūrėjų, instagrame turiu nemažai draugų kūrėjų. Visada įvertinu, ar dovana bus naudojama. Štai šįmet vyrui dovanosiu laiką kartu ir keliausime į spektaklį. Gauti dovanų irgi labiausiai norėčiau laiko – tiesiog pabūti su draugais, šeima ir smagiai pasijuokti.

– Kas yra Vaida be to, kad yra kūrėja?

– Su vyru esame ūkininkai, tik aš ūkininkauju labiau tarp sąskaitų ir pervedimų, o jis – laukuose. Dar su drauge Diana vystau kitą verslo projektą „Skip drama“, kuris startuos pavasarį. Taip pat porai verslų padedu administruoti socialinius tinklus. Jaučiu, kad vien molio man būtų mažai, turiu daugiau kur pasireikšti. Domiuosi saviugda, be galo myliu savo šeimą, žmones ir kūrybą.