Prieš 700–800 metų Kernavėje plytėjo medinių namelių miestas, o ant piliakalnių stūksojo medinės pilys. Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis, atkuriamos kelios viduramžiškos sodybos, virsiančios nedideliu archeologiniu skansenu.

Interjeras – tarsi paveikslas

Greitai Kernavę garsins ne vien įstabus piliakalnių peizažas, bet ir galimybė savo akimis pamatyti bei pačiupinėti, kokiuose pastatuose ir kaip XIII–XIV a. Pajautos slėnyje gyveno tuomečiai lietuviai. Tada Kernavė išgyveno aukso amžių, buvo stambiausias politinis ir ekonominis Lietuvos centras, kuris vėliau persikėlė į Trakus.

Tiesa, moderniame Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir iki šiol buvo galima aplankyti ekspoziciją, kurioje parodomas tuomečio miestiečio gyvenamojo namo interjeras. Jis, kaip patikino Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos vadovas Saulius Vadišis, įrengtas per archeologinius tyrimus rastos medžiagos pagrindu.

Šiuolaikinis žmogus tokiame būste tikriausiai neužsibūtų, nes visų pirma pasigestų civilizacijos patogumų – elektros, vandens, kanalizacijos, didelių langų, erdvių patalpų ir, ko gero, gryno oro. Mat tuomet namai neturėjo kaminų. Dūmai iš krosnies kilo į palubėje paliktą angą, molinis puodas buvo statomas tiesiog į žarijas.

Nedidelę lango angą dengė išdžiovinta kiaulės pūslė, taigi, šiek tiek šviesos į patalpą patekdavo. Pasak S.Vadišio, tuo metu stiklas jau atkeliaudavo į Kernavę, bet tai buvo prabangos dalykas, naudojamas tik papuošalų gamyboje. Toje pačioje namo patalpoje buvo daroma viskas: gaminamas maistas, valgoma, miegama. Amatams tarnavo atskiri pastatai.

Pagal archeologinius radinius atkurti baldai – gana primityvūs, aptašyti tiesiog kirviu. Panašiais jungimo mazgais pagaminti baldai – stalai, suolai, Lietuvos kaimuose išliko kone iki pat XIX a. Medienos jungimo mazgai buvo gana primityvūs, be jokių vinių. Vyravo mediniai ir moliniai indai, kokius tautodailininkų mugėse graibsto šiuolaikiniai žmonės.

"Ir moliniuose puoduose galima išvirti sriubą, per gyvosios archeologijos dienas tai ir darome", – patikino įstaigos direktorius.

Kyla dešimt statinių

Vis dėlto į muziejinę ekspoziciją galima nebent žiūrėti, o norėtųsi ir prigulti ant šiaudais paminkštinto gulto, parymoti prie lenta užstumiamo langelio, pamatyti, kaip tuometis žmogus skaptavo puodą, siuvo batus ar kaldino papuošalą. Apie tokį praeities pristatymą jau seniai yra sugalvoję skandinavai.

XIX a. pab. Stokholme įkurtas etnografinis kraštotyros muziejus po atviru dangumi "Skansen" bene pirmasis pasaulyje pristatė lankytojams senovinę gyvenseną. Tokio pobūdžio muziejai išplito po pasaulį ir pradėti vadinti skansenais, juose pristatoma įvairių istorinių laikotarpių žmonių kasdienybė.

Pirmas lietuviškas skansenas – dirbtinai formuojamas materialiosios etnokultūros muziejus – įkurtas 1966 m. Rumšiškėse ir pavadintas Lietuvos liaudies buities muziejumi. Čia eksponuojami XVIII a. pab. – XX a. pirmos pusės Lietuvos regionų patatai ir gyvensena. Pirmasis archeologine medžiaga pagrįstas skansenas šiuo metu kuriasi Kernavėje.

"Norint atskleisti šios archeologinės vietovės, įtrauktos į pasaulio paveldo objektų sąrašą, vertę, ir kuriama ši ekspozicija po atviru dangumi", – pagrindė S.Vadišis.

Piliakalnių pašonėje šiuo metu verda statybos darbai. Lankytojai pamatys, kokie namai stovėjo maždaug prieš 800 metų Pajautos slėnio žemutinėje dalyje. "Muziejuje po atviru dangumi bus ne tik eksponatai, šiltuoju metų laiku čia bus demonstruojami įvairūs amatai, panašiai, kaip per gyvosios archeologijos dienas", – anonsavo pašnekovas.

Projektas "Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas" vykdomas pasitelkus ES fondų paramą. Viena šio projekto dalių – trijų sodybų atkūrimas, iš viso kyla 10 pastatų. Pernai prasidėję darbai baigsis 2015-aisiais. Nors nemaža dalis namelių jau turi sienas ir stogus, juos dar reikia įrengti.

Jokių metalinių detalių

Naujus rąstinukus stengiamasi statyti taip, kaip tai darė ano meto dailidės. Šiandieniams statybininkams tai nemenkas iššūkis. Antai tada nebuvo lentpjūvių, lentos buvo gaminamos skeliant rąstą su pleištais.

"Šiuos statybos darbus atlieka Kauno bendrovė "Virmalda". Statoma pasitelkiant senąsias statybos technologijas", – tvirtino S.Vadišis.

Šiandieniams statybininkams ir architektams teko perprasti protėvių meistrystę. Kadangi archeologijos radiniai parodo tik fragmentus, teko pasitelkti ir kaimyninių šalių turimas žinias. Tad atkūrimo darbai vykdomi ne vien pagal Kernavės, bet ir Baltarusijos, Lenkijos analogus.

Įdomu tai, kad viduramžiais Kernavės stogai daugiausia buvo dengiami lentomis, nors kai kur Lietuvoje tam buvo naudojamos nendrės, šiaudai. Nuo laiko stogai apsamanodavo ir atrodydavo tartum apželdinti.

Anuomet metalinių vinių ar kitų detalių statybai nenaudojo, medis su medžiu buvo jungiamas medžiu – pleištais, kaiščiais. Pastatuose dominavo eglės rąstai, bet būdavo ir pušinių namų. Plyšius tarp rąstų naikino kiminais, kurie yra ne tik užpildanti medžiaga, bet ir antiseptikas.

Ar visuose namuose būdavo lubos – neaišku. Kai kur ant rąstinių sijų buvo dedamos lentos ir tarnavo tartum lentynos. Tačiau pirtyse reikėjo žemų lubų, kad garas nesukiltų į šlaitinę pastogę, laikytųsi žemiau.

Direkcijos vadovo teigimu, daugelis statybos darbų viduramžiais buvo atliekami kirviais, kaltais ir kitais iki šių dienų neišlikusiais įrankiais, kuriais, pavyzdžiui, skaptuodavo. "Amatininkystės lygis buvo gana aukštas", – įvertino S.Vadišis. Jis spėja, kad ne kiekvienas galėjo pasistatydinti sau namą – to imdavosi dailidės.

Klestinčio viduramžių miesto pastatai buvo mediniai, vieno aukšto, su šlaitiniais stogais. "Kernavėje rasta vos viena plyta. Tuo metu ir Vilnius buvo medinis", – pridūrė direkcijos vadovas. Jo žiniomis, Lietuvoje viduramžiais buvo ir molinių pastatų, tačiau mūras į mūsų kraštus atkeliavo kur kas vėliau nei į kitas šalis.

Kadangi pastatai stovėjo drėgnoje vietoje, jų grindys pakeltos. Medinukai neturėjo pamatų, kartais rąstai sunerti ant stambių akmenų. Kiekviena sodyba buvo atsitvėrusi tvora – tiek nuo gatvės, tiek nuo kaimyno. "Tvoros pas mus genuose", – pripažino S.Vadišis.

Šalia gyvenamųjų namų buvo ir įvairios dirbtuvės, kalvės, pirtys – kiek daugiau nei po metų visa tai bus galima matyti atkuriamame viduramžių miesto fragmente.

Pagrindinė veikla – amatai

Tai, kad Kernavė padovanojo gausų archeologinį palikimą, lėmė ir politinė situacija, ir gamtos sąlygos. Pamatę, kad neatsilaikys nuo kryžiuočių, XIV a. pab. kernaviškiai patys padegė žemutinėje terasoje plytėjusį miestą, o vėliau jie kūrėsi viršutinėje terasoje, kur dabar ir yra  Kernavės miestelis.

"Kernavė liko pamiršta. Iš vienos pusės, tai labai gerai, nes viskas užsikonservavo, drėgnoje vietoje miesto palikimas labai gerai išsilaikė. Tiesa, iš sudegintų namų buvo likę vos 2–3 rąstų vainikai", – pasakojo S.Vadišis.

Radiniai rodo, kad anuomet kernaviškiai augino gyvulius, vertėsi žemdirbyste, tačiau pagrindinė veikla buvo amatai. Amatininkai aprūpindavo kunigaikštį, bet to, jie prekiavo su tiek su Rytais, tiek su Europa. Pagal archeologinius radinius matyti, kad amato subtilybės buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Pagoniškos Lietuvos sostinė

Kernavės archeologinė vietovė – unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Jo plotas siekia 194 ha. Kernavė – vienas valstybingumo simbolių, pagoniškos Lietuvos sostinė. Istoriniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta 1279 m. eiliuotoje Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose, kur aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, Kernavę, kunigaikščio Traidenio žemę. Viduramžiai buvo išskirtinis laikotarpis Kernavei. Tai buvo ir klestėjimo, ir žlugimo metas, palikęs neįkainojamas vertybes: penkių piliakalnių fortifikacinę sistemą, kapinyną su įstabaus grožio įkapėmis, sudegintų kunigaikščio pilių ir sunykusio amatininkų bei pirklių miesto liekanas. Čia, po sąnašų sluoksniu, paslėptas paskutinės Europoje pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas. Daugiau nei prieš 3 dešimtmečius pradėti šios archeologinės vietovės tyrinėjimai padėjo parašyti ne vieną naują Lietuvos priešistorės puslapį. Šiuo metu ištirta tik apie 2 proc. kultūrinio rezervato teritorijos, tyrinėjimai tęsiasi.
Šaltinis: Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.

Projekto autorius, VDA profesorius architektas Jūras Balkevičius

Nagrinėjome archeologinių tyrimų ataskaitas, tyrinėjome kaimyninių šalių analogus ir iš viso to bandėme atkurti Kernavės namus. Viduramžiška statyba nuo šiandienės skiriasi labai daug kuo. Antai šiandien rąstas ant rąsto dedamas išskaptuota dalimi į apačią – kad vanduo nesikauptų, o tais laikais priešingai – išskaptuota rąsto dalis kažkodėl atsukta į viršų. Įdomu tai, kad statyba visiškai be metalo, be vinių. Pakankamai įdomiai sutvirtinti stogai – susineria kabliai iš natūralaus medžio šakų. Buvo ir lietvamzdžiai, išskaptuoti iš rąsto. Tačiau šiems laikams nelabai daug kas pritaikoma, mūsų supratimas jau kitoks. Nors, galvojant apie ekologinę statybą, be geležies panaudojimo, galbūt kažką pritaikyti įmanoma. Viduramžius menantys pastatai šiandien statomi gerais plieniniais kirviais, o technologijos – kaip tais laikais. Tiesa, pagaminti skeltines lentas šiandien sunku, labai jau kreivai jos skyla. Finansai neleidžia sugadinti tiek daug medienos. Sunku pasakyti, kiek liaudies architektūroje proporcijos buvo jaučiamos, o kiek diktavo medžiaga, tačiau šiuose nameliuose pakankamai jauku ir malonu. Šiuolaikinis žmogus tokiame pastate galėtų pabūti, o gyvenant nuolat labai greitai pritrūktų elementarių komforto dalykų – šilto vandens, tualeto, televizoriaus ir didelio lango.