Kinas ir vidinės renovacijos

Pokalbis su G. Urbonaite – apie net septynerius metus užtrukusį kūrybinį procesą, įkvėpimus, filme paslėptus simbolius ir asmeninius virsmus.

– Koks buvo „Renovacijos“ kūrybinis procesas ir kuo Jums pačiai jis buvo ypatingas? Ar tai buvo lėtas vidinis brandinimas, ar konstruktyvus ardymo ir statymo iš naujo etapas?

– Nuo idėjos iki pasaulinės premjeros praėjo septyneri metai. Tai buvo ilgas procesas – nemažai kliūčių, bet ir daug džiaugsmo. Per tą laiką daug supratau tiek apie istoriją, kurią noriu papasakoti, tiek apie save. Supratau, kad esu panašesnė į Iloną nei pradžioje galvojau – panašiai perfekcionistė, norinti viską kontroliuoti. Ilgai perrašinėjau scenarijų. Jis man atrodė vis nepakankamai tobulas, bet supratau, kad jis keisis filmavimo ir montažo metu, todėl reikia būti atvirai pokyčiams, ir jie filmą padarys geresniu.

Per tą laiką man pačiai suėjo 30 metų, gyvenimas labai nepasikeitė, bet atsirado daugiau pasitikėjimo savimi. Įvyko kitas didelis pokytis pasaulyje – prasidėjo plataus masto invazija Ukrainoje, kuri pakeitė ir filmo scenarijų. Vienas iš personažų buvo ukrainietis. Supratau, kad turiu reflektuoti šį pasikeitusį pasaulį ir filme. Filmo vystymo etapas užsitęsė dėl finansavimo paieškų. Šis etapas mane išmokė, kaip svarbu nepasiduoti, užsispirti ir siekti savo tikslo iki galo. Kai jau gavome finansavimą gamybai, prasidėjo smagioji dalis – filmavimai, montažas ir postprodukcija. Šis laikas, atrodo, pralėkė, nes dirbau su draugais.

– Kodėl pasirinkote pasakoti apie 30-metę moterį ir santykių virsmą? Ši tema gimė iš platesnio kartos poreikio ar aplinkos, pažįstamų paskatinimo?

– Filmo idėja – trys pagrindiniai personažai ir situacija – man tiesiog atėjo vieną dieną sėdint ant sofos. Tuo metu studijavau ir gyvenau JAV, buvau ką tik pažiūrėjusi Krzysztofo Kieslowskio filmą „Kino mėgėjas“, kuris man vizualiai priminė namus Vilniuje. Norėjau grįžti į Lietuvą ir kurti ten, kalbėti apie tai, ką gerai pažįstu, o ir dėl artėjančio 30-mečio jaučiau vidinį spaudimą „susitvarkyti gyvenimą“ – iš to, matyt, ir kilo pagrindinė filmo tema. Tačiau filmas nėra autobiografinis, jame – mano pastebėjimai apie aplinką ir noras sukurti filmą, kurį pati norėčiau žiūrėti.

– Kokį filmą įsivaizdavote pradžioje? Ar buvo momentų, kai filmas Jus pačią nustebino ar paskatino keisti scenarijų? Kokių netikėtų dalykų atskleidė kūrybinis procesas?

– Pradžioje filmą įsivaizdavau labiau komišką, bet, vystant scenarijų, personažai įgavo daugiau gylio ir jis virto labiau drama. Vis dėlto tas lengvumo noras nedingo ir manau, kad man pavyko tai išsaugoti. Didžiausią scenarijaus pakeitimą padiktavo gyvenimas ir prasidėjusi plataus masto invazija Ukrainoje, kuri veikia filmo herojus. Perrašant scenarijų ir kalbantis su aktoriumi Šarūnu Zenkevičiumi nemažai pasikeitė Mato personažas. Tačiau kertiniai filmo dalykai nepasikeitė – man nuo pradžių buvo įdomi vidinė renovacija, pilkos santykių zonos ir kasdienybės poezijos atskleidimas.

Tema: „Tvarių santykių su kitu nesukursi neturėdamas gero santykio su savimi“, — sako pilkąsias emocijų zonas nagrinėjančio filmo režisierė G. Urbonaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Filme atsiskleidžia dvi kryptys – santykių dinamikos / vystymosi ir vadinamoji 30-mečio krizė. Kuri ašis Jums buvo svarbesnė kuriant istoriją – meilės architektūra ar tapatybės perstatymas?

– Man kertinis klausimas, kurį nagrinėju filme, – kaip gyventi autentiškai? Šį klausimą iškelia artėjantis 30-metis ir gyvenimo trapumo pojūtis, sukeltas karo grėsmės. Faktas, kad su tuo stipriai susijusi santykių tema ir klausimas „su kuo noriu gyventi?“. Kartu man atrodo, kad tvarių santykių su kitu nesukursi, neturėdamas gero santykio su savimi.

– Pats pavadinimas „Renovacija“ yra apčiuopiamas procesas, bet kartu ir metaforiškas. Kodėl pasirinkote namo renovaciją kaip centrinį motyvą? Kiek jis sąmoningai tapo gyvenimo remonto, pertvarkymo simboliu?

– Namo renovacija, kaip aplinkybė, ir pagrindiniai personažai man atėjo kartu. Inspiravo tai, kad neseniai namą, kuriame užaugau ir tebegyvenu Vilniuje, renovavo, ir aš negalėjau susikalbėti su statybininkais, kurie čia dirbo. Pajaučiau, kad tame yra kažkas įdomaus, o vėliau, vystant idėją, tai tapo vidinės renovacijos simboliu. Man apskritai kine yra svarbu architektūra, aplinka ir tai, kaip ji veikia žmones. Mano trumpametražiuose filmuose erdvė ir vietos taip pat visada buvo svarbu.

– Renovacija, statybos dažnai reiškia triukšmą, dulkes ir laikiną chaosą. Ar Jums atrodo, kad pokytis visada prasideda nuo griovimo ir chaoso? Ką filme reikėjo „išgriauti“, kad galėtų atsirasti nauja?

– Gal ne visada, bet dažnai tam, kad įvyktų augimas, reikia pereiti per ką nors nemalonaus ar erzinančio. Dar scenarijaus rašymo etape nemažai keitėsi pabaiga, galimai dėl mano pačios besikeičiančios nuomonės apie savęs atradimą ir meilę. Prisimenu, kad pirmoje scenarijaus versijoje viskas buvo labiau juoda ir balta: Matas – netinkamas partneris Ilonai ir jai reikia išmokti būti vienai. Vėliau supratau, kad dažnai kiti mums atrodo netinkami, nes nesame išsprendę problemų savyje. Kartais sudėtingiau ir svarbiau yra ne būti vienai, o būti atvirai su kitais. Kalbant apie montažo dalį, reikėjo „apgriauti“ filmo pradžią tam, kad istorija išsirutuliotų dinamiškiau. Mes filmavome gana taupiai, todėl nebuvo visiškai išimtų scenų, bet dalis scenų montažo metu buvo apkarpytos. Nors scenarijuje scena skamba gerai, tačiau ekrane mažiau dialogo dažnai yra daugiau.

– Kokių simbolių ar vizualinių detalių dar paslėpėte filme, ką galbūt ne visi pastebės? Galbūt yra scena, išoriškai labai kasdieniška, bet iš tiesų, Jūsų manymu, labai svarbi, norint „atrakinti“ filmą?

– Man svarbus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas „Bičiulystė“, vaizduojantis šviesą, kurią vienas žmogus dovanoja kitam. Tai įkvėpė Ilonos ir Olego santykį – netikėtą ryšį, sielų draugystę, kuri tarsi atrakina Iloną. Susipažinus su Olegu jos drabužiuose atsiranda daugiau geltonos spalvos, atkartojančios tą šviesą iš paveikslo, o pabaigoje ji matoma su geltonu šalikėliu. Kostiumų dailininkė jo visur ieškojo, nes aš jį įsivaizdavau būtent tokį (šypsosi). Tai labai subtilus dalykas ir nemanau, kad daug kas tai pastebės. Ir neturi. Tačiau man labai įdomu kostiumai ir tai, kaip jie gali atskleisti personažą. Dar vienas simbolis yra bonsas, kurį Ilona vis laisto, karpo... Jis atsiranda vis kitoje vietoje, nes Ilona jį perstatinėja ir ieško jam tobulos vietos. Galiausiai jis nuvysta, greičiausiai dėl per didelės kontrolės ir tobulumo siekio. O „atrakinti“ filmą gali pats pirmas Ilonos eilėraštis, girdimas filme. Jo metu matomas montažas – vienas mano mėgstamiausių filmo momentų.

– Jaunai auditorijai 30 dažnai atrodo ir labai arti, ir dar labai toli. Kokių suvokimų ar klausimų norėtumėte atverti žiūrovams? Jie labiau siejasi su drąsa keistis ar su gebėjimu priimti nebaigtumą?

– Manau, tai siejasi su abiem paminėtais dalykais, o jei dar tiksliau – su nežinomybės priėmimu. Šiandienos pasaulyje man tai atrodo labai svarbu. Taip pat norėčiau kalbėti apie atvirumo svarbą, nes atvira komunikacija – sėkmingų santykių pagrindas. Kaip minėjau anksčiau, svarbus klausimas „ar gyvenu autentiškai taip, kaip iš tiesų noriu?“, atsisakant visų „kaip turi būti“, nes gyvenimas trapus.