Ketvirtadienį 18 val. uostamiečio Baroti galerijoje atidaroma žymios tapytojos Audronės Petrašiūnaitės (Kauno raj.) naujų tapybos darbų paroda  „Atminties paveikslai“, veiksianti iki liepos 17 d.

A.Petrašiūnaitė – Lietuvos tapytoja, kurios puoselėjamas kolorizmas atsispindi visuose jos paveiksluose. Jų autorė gimė 1954 m. Kazlų Rūdoje. 1982 m. baigė tuometį Lietuvos dailės institutą Vilniuje. Nuo 1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dailės parodose dalyvauja nuo 1982 m., surengė dešimtis individualių parodų šalyje ir užsienyje, daug metų dėstė tapybą S.Žuko taikomosios dailės technikume, Kauno J.Naujalio vidurinėje meno mokykloje, VDA Kauno dailės institute (docentė).

Jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K.Čiurlionio dailės muziejus, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir kitur.

Motyvų savo kūrybai A.Petrašiūnaitė semiasi iš aplinkos, savo kuklaus gyvenimo būdo kaimo troboje, labai arti gamtos. Dailininkės teigimu, geriausios temos tapybai – žmonių veidai, dirvonai, lietus, atminties peizažai, o kartais visai paprastas vaizdas pro langą, ruduo žmogaus veide ir veidas šviesoje. Jos paveiksluose kartais aštriai juntama vienuma – kaip neišvengiama gyvenimo dalis. Pastarųjų metų tapyboje atsirado žemės spalvų, svarbu ne tik spalva ir tonas, bet ir piešinys...

Kaip taikliai yra pastebėjęs dailėtyrininkas Algis Uždavinys, „A.Petrašiūnaiūtė pasaulį stebi tarsi per miglą, kontempliuodama ne aiškiai apibrėžtus daiktus, bet vaiduokliškus jų atitikmenis – širdimi suvoktą sielos haliucinaciją, kurios nereikia filosofiškai paaiškinti – užtenka išgyventi, pajusti, nuspėti. Visa A.Petrašiūnaitės kūryba yra interjero drama, lyg nerišlus poteriavimas, kurį lydi tylus nepadarytų nuodėmių išpažinimas“.

„Už nugaros tarsi jaučiu lauke augantį ąžuolą ir jo kamienu tekančius gyvybinius syvus, visa tai man padeda susikaupti. Susitikti su balta priešais mane atsiveriančia drobe einu kaip į darbą. Paveikslas atsiranda ne prie molberto – jeigu vidumi jo nematau, tai jo ir nėra. Įkvėpimo aš nelaukiu. Anksčiau daug  piešdavau prieš pradėdama tapyti. Dabar būsimo paveikslo vaizdinys tiesiog gimsta galvoje, – pasakojo dailininkė. – Kai pradėjau tapyti lygiai prieš 30 metų, mane daug kas kritikavo – nėra struktūros, viskas išbyrėję. Jeigu sudėtum visus „už“ ir „prieš“, gautųsi kažkoks teismo procesas. Iš tikro, kai žiūri į Tiziano paveikslus, ne spalva, piešinys ar kompozicija svarbiausia, o vos juntamas laukas, gyvenimo apraiškos pavaizdavimas, kažkokia gyvybė, paslaptis ir net mistika. Svetimo vidaus neatkursi, turi ieškoti savojo. Aš paveikslų nedarau, aš jais gyvenu. Balta drobė – mano akistata su pasauliu. Jeigu man pačiai neįdomu tai, ką aš tapau, manęs nepaguodžia net ir didžiausi komplimentai. Dabar niekas neapkaltins, kad mano darbuose nėra struktūros, kad jie neturi kompozicijos, kad piešinys netvirtas. O temų ratas išplaukia iš naujų patirčių, iš paties besikeičiančio gyvenimo.“

A.Petrašiūnaitės tapyba visada buvo labai autoportretiška, beveik kiekvienoje drobėje įžvelgiamas autorės atvaizdas.  Kūrybos pradžioje – romantiškai ir ilgesingai svajojantis, vėliau – veidrodžio atšvaituose ar vandens atspindžiuose ieškantis savojo „aš“, dar vėliau – kraujuojančiomis žaizdomis prabylantis apie begalinį išgyventą skausmą. Atviras vidinių jausmų preparavimas, individualios refleksijos byloja apie gyvenimo dramas, meilę, mirties nuojautą, priverčia susimąstyti apie bendražmogiškas tiesas.

Netikėtas popdievaitės Lady Gaga pasirodymas naujausiuose tapybos darbuose nustebino net ir artimiausius tapytojos draugus.

„Lady Gaga – tai vaizdinys plevenantis erdvėje, jis turi poveikį, tu žiūri ir akių atplėšt negali, buvau jos koncerte. Jeigu ne liga, kuri privertė ilgai gulėti ir spoksoti televizorių, gal  būčiau jos ir neaptikusi. Gyvenime yra daugybė žemiškų dalykų, kurie man buvo nepasiekiami. Aš niekada negalėjau stovėti ant pirštų galų, negalėjau dėvėti suknelės, niekada negalėjau avėti aukštakulnių batų. Žiūrėdama į Lady Gaga plevenančią erdvėje, nuolat judančią besikeičiančių formų, struktūrų sūkuryje, pajutau begalinį visatos formų grožį bei sąryšingumą, net sugalvojau nusipirkti ir perskaičiau organinės chemijos vadovėlį. Taigi mano santykis su dainininke yra visai kitas. Šį mane užvaldžiusį jausmą ir bandžiau užfiksuoti serijoje darbų. Dabar ši tema jau išsemta, atėjo kitas kūrybos etapas, – aiškino dailininkė. – Suprantu, kad šiandien mano tapybiniai atradimai gali vykti tik asmeninio lauko ribose. Didysis operacijų maratonas, lavina įsibrovęs į mano gyvenimą, jau praeityje. Naujas paveikslų ciklas, nutapytas praėjusią vasarą – „Atminties paveikslai“, atspindintys užplūdusias emocijas, vartant senas fotografijas, kuriose ieškojau ramybe dvelkiančių gražiausių vaikystės akimirkų. Jomis ir norėjau pasidalyti“.

(Nuotraukoje – A.Petrašiūnaitės paveikslas „Violetos mama I“, 2012).