Ką apie literatūrą mano, kokį savo vaidmenį mato jauniausios kartos kūrėjai? Apie tai – pokalbis su "Kauno literatūros savaitės" dalyviais Monika Staugaityte (M.S.), Dominyku Andriuškevičiumi (D.A.), Ernesta Dambrauskaite (E.D.), Dovydu Saldžiu (D.S.) ir Emilija Griškonyte (E.G.).

– Dalyvaujant "Kauno literatūros savaitėje" jaunieji rašytojai ir poetai ne tik puoselėja meilę literatūrai, bet ir prisideda prie kūrybinio potencialo skatinimo. Kaip pavyksta išsiugdyti aistrą literatūros pasauliui? Ar meilę poezijai, prozai jautėte nuo pat mažens?

M.S.: Kiek galiu atsiminti, nei aš pati, nei tėvai specialiai neugdė, bet knygos visuomet buvo šalia: knygos pakeisdavo vaikų kompaniją, kėlė smalsumą, ir skaitydavau jas vieną po kitos. Dar pamenu, kad daug džiaugsmo suteikdavo apsilankymai bibliotekos vaikų skyriuje Radastų gatvėje, kur galėdavau pati rinktis knygas, ir labai ilgai tėtis man skaitydavo istorijas prieš miegą.

D.A.: Man literatūra ateina ir išeina: tai gali būti sezoninis ciklas, gali būti vienos dienos rytas ir vakaras. Aš turiu keistą santykį su literatūra: jei pavyks užsikabinti, įkrisiu pamiršęs visa kitą, bet jeigu knygos stovės lentynose, tai ir liks dekoru.

E.D.: Manau, kad tikros aistros gali būti matuojamos laiko atžvilgiu – juk daugelis nunyksta vos užsižiebusios, kad ir kas tai būtų – įsivaizduojama meilė, naujas hobis ar muzikos stilius. Esu iš tų, kurie nori žinoti daug apie viską, tad greičiausiai būtų teisinga sakyti, kad pirmiausia mano gyvenime atsirado smalsumas ir noras kuo daugiau sužinoti, o vaikystėje šį troškimą buvo lengviausia patenkinti skaitant knygas, produktų etiketes, žurnalus, prietaisų instrukcijas, tėvo veterinarijos studijų konspektus. Atradau, kad literatūrinių kūrinių skaitymas gali nukelti ne tik į kitus pasaulius, virsti išsigelbėjimu, bet ir tapti tiltu tarp žmonių.

D.S.: Mama dažnai sakydavo, kad pirkdavo man vaikiškas knygutes, ir jas labai mėgau, mokykloje skaitydavau tik todėl, kad reikėdavo, o trauka knygoms ir skaitymui atsirado natūraliai universiteto metais. Po truputį nusprendžiau vis daugiau savo laiko susieti su literatūra.

E.G.: Potraukį kūrybai jutau nuo mažens, o aistrą literatūrai išugdė mama, kuri maždaug 2013-aisiais supažindino su "Knygų medžiu", "Alma littera" skaitymo skatinimo projektu. Knygų medžio lapeliams daugėjant, augau ir pati kaip asmenybė, tad tuometei dvylikametei tai buvo didelė paskata skaityti, net nesistengiant pretenduoti kažką laimėti.

– Ar jaudinatės žinodami, kad gegužės 21 d. 20 val. Kauno kultūros centro lauko terasoje, renginyje "Nauji vėjai", teks skaityti savo tekstą?

M.S.: Dėl skaitymų nesijaudinu, spėjau per pandemiją jų truputį pasiilgti. Tiesa, garsiai skaitydama savo tekstus dažniausiai jaučiuosi kiek nerangiai, visuomet norisi ne taip nuskubėti, skaityti aiškiau, bet tuo pat metu nuolat dvejoju dėl savo raiškos, balsas visada atrodo kažkoks silpnas ir nedrąsus, todėl norisi kuo greičiau nueiti nuo mikrofono ir klausytis kitų.

D.A.: Jei atvirai, net nesusivokiu, kokia tai bus platforma. Žinau, kad aplink ją yra daug Kaunui ir kultūrai paliekančių save žmonių, tad ne, visai nesijaudinu. Tai ne asmeninio jaudulio klausimas, o bendrojo potyrio (ne estetinio ar kokybinio). Tai ne pirmasis mano pasirodymas. Esu kritiškas pastarajai slemo aplinkai, tam, kaip ji pasikeitė. Slemo scenoje aš pajaučiau, ką reiškia drebėti ne iš baimės ar jaudulio. Tai buvo mano katarsis. To labai linkiu kiekvienam pradedančiajam. Tikėtina, kad šis renginys įvyks it po mirties atgimęs gyvis ir mes visi vėl galėsime pajausti, apie ką yra poezija.

E.D.: Jaudinuosi, tačiau stengiuosi apie tai per daug negalvoti. Tai nebus mano pirmasis viešas skaitymas – įvairiuose renginiuose, kur tenka skaityti savo kūrybą, dalyvauju jau nuo devintos klasės. Tačiau stengiuosi likti užkulisiuose. Savo kūrybos skaitymas man visuomet siejasi su sielos apnuoginimu, ir to suvokimas visuomet šiek tiek gąsdina. Turbūt vieni įsimintiniausių skaitymų vyko 2017 ir 2018 m. "Thomo Manno esė" konkurso renginiuose, o baisiausia ir kartu labiausiai jaudinanti skaitymų dalis – klausimai.

D.S.: Taip, jaudulio yra. Panašiame renginyje dalyvauti neteko.

E.G.: Jaudinuosi kaskart, kai reikia savo žodžius įgarsinti, jais patikėti stipriau nei tuomet, kai tik dar esu proceso, o ne rezultato kelyje. Tačiau tai nebus mano pirmasis viešas skaitymas, teko skaityti ir Kauno menininkų namuose "Sleme" ir Kaunas 2022 programos "Kauno iššūkis" alumnų projekte "Puota", kuriame, beje, atsidūriau draugės, tuo metu vienos iš "Puotos" projekto kūrėjų, Austėjos Balutytės dėka. Jai esu dėkinga iki šiol.

– Kodėl pasirinkote skaityti būtent prozą ar poeziją? Galbūt savo jėgas išbandote ir kitose literatūros lauko sferose?

M.S.: Pasirinkau poeziją dėl to, kad jos forma paranki tokiems renginiams: įdėmiai klausytis ilgų tekstų yra daug sudėtingiau nei eilėraščių. Daugiausia rašau poeziją, esu parašiusi kelias recenzijas, o pastaruoju metu vis bandau esė. Anksčiau negalvojau, kad šis žanras toks smagus, bet netikėtai atradau jį per kūrybinio rašymo seminarus, kai dar studijavau universitete.

D.A.: Atsakymai į šį klausimą slepiasi po kiekvienu eilėraščiu. Niekada negalėčiau įsivaizduoti nieko skaitant normalios apimties kūrinio gyvai. Viskas susiję su signifikantu ir signifikatu. Įsivaizduokite kažką V.Putvinskio gatvėje skaitantį Houellebecq'ą, Ishiguro ar Škėmą... o Dostojevskis – išnyktų laike. Manau, kad mano proza daug stipresnė nei poezija, tačiau šios prižadėjau niekada niekam neskaityti. Mano mėgstamiausias žanras – laiškai. Tik jais šiomis dienomis gyvenu ir to užtenka.

E.D.: Proza man artimesnė, labiau pažįstama ir geriau suvaldoma. Kažkada rašiau ir poeziją, bet galiausiai patyriau, kad nesugebu jos rašyti. Pastebiu, kad tiek prozoje, tiek akademiniuose tekstuose esu linkusi į abstrakcijas, pamirštu detalizuoti, užmirštu, kad niekas neturi gebėjimo įlįsti į mano galvą. Mano pagrindinis iššūkis – ištobulinti savo akademinio rašymo įgūdžius ir kartu suteikti daugiau skonio kitiems savo tekstams, tad kol kas į kitas sferas nesitaikau.

E.G.: Šiuo metu ne tiek ir daug rašau poezijos, gal todėl, kad sudomino pasakų motyvai, išbandau save prozoje, rašydama (o gal perrašydama sapnuotas ar regimas) pasakas, kuriose slypi man rūpimi klausimai ir vos keli atsakymai.

– Ką patartumėte ar palinkėtumėte nedrąsiems literatūros mylėtojams, kurie savo tekstukus vis dar slepia savo stalčiuje ar kompiuterio aplankuose ir nepasiryžta savo kūryba dalytis su kitais?

M.S.: Ilgai jaučiau keistą gėdą dėl to, kad apskritai rašau, bijojau kam nors rodyti tekstus ar apie tai pasakoti, bet užteko vieno žmogaus, kuriuo tuo metu pasitikėjau, kad gėda pamažu išnyktų ir jausčiausi tvirtesnė, nes bent mažą patvirtinimą norime gauti visi. Linkiu siųsti savo tekstus visur, kur tik yra galimybė, parodyti artimam žmogui, kad ir kaip nejauku būtų iš pradžių, taip ateis daugiau užtikrintumo. Ir dar – linkiu nežiūrėti į save per daug rimtai.

D.A.: Pasiimti degtuką ar žiebtuvėlį, nueiti prie krosnies ar laužinės ir įžiebti degtuką ar žiebtuvėlio ratuką. Tuomet supranti – ar poezija verta būti čia, ar geriau jos nebūtų. Tiems, kurie nesudegino popieriaus, linkiu daugiau purvo ir drebulio juose – abu šie dalykai sudaro mūsų žemelę.

E.D.: Jeigu yra noras ir poreikis, siūlyčiau tiesiog ieškoti būdų, kaip pasidalyti tais tekstais. Kažkada pati stipriai trokšdama, kad mane skaitytų, buvau susikūrusi blogą. Jis nebuvo labai populiarus, tačiau man patiko vidinė savidisciplina ir susiformavęs įprotis reguliariai rašyti, taip pat maloniai nuteikdavo kelių nuolatinių skaitytojų komentarai ir įžvalgos. Sulaukdavau ir kritikos. Tad einant į viešumą reikia iš anksto nusiteikti, kad tau ne tik plos, bet greičiausiai ir kritikuos. Patariu labai tikėti tuo, ką darai, ir kartu linkiu pasiryžimo nuolat mokytis.

D.S.: Na, geriau jau vienas blogas atsiliepimas apie tekstą negu jokio. Jeigu turi ambicijų kažką išleisti kito, kelio kaip ir nėra. Teks sukaupti drąsą ir parodyti pasauliui, ką slepi stalčiuje.

E.G.: Palinkėčiau nenusileisti vidinio kritiko graužačiai, jo mėginimams suspausti tavo esybę padrika, lėkšta kritika. Vystyti žodį, kiek tik norisi, ir jį gimdyti net ir nepatogiomis aplinkybėmis. Visa kita tave deramai pasieks, tik nesibaimink.