Marieke Lucas Rijneveld

VAKARO NEJAUKA

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Baltos lankos, 2021

Sielvartas yra takus sprogstamasis mišinys. Kiekvieną žmogų jis užplūsta ir užpildo skirtingai, tol „prašosi daugiau erdvės“ (p. 273), kol nelieka nė vienos neužtvindytos vidinio pasaulio kertės. Ši būsena gali išardyti, sugriauti tvirčiausius gyvenimo orientyrus, panardinti į slopios tamsos paralyžių. Marieke’ės Lucaso Rijneveldo romane „Vakaro nejauka“ sielvartas – daugiaveidis ir transformuojantis, skirtingais pavidalais įsikūnijęs vienoje religingoje olandų šeimoje, kuri išgyvena sūnaus ir brolio netektį. Į ūkininkų kasdienybę įsiskverbusi mirtis iš pradžių primygtinai „reikalauja perkelti, atidėti skausmą“ (p. 31), maniakiškai laikytis įprastos rutinos ir ritualų, toliau griebtis neišvengiamų darbų. Tačiau nepastebimai tragedijos mastas permaino visų šeimos narių gyvenimus, nugramzdina juos į asmenines skausmo ir gedulo sukeltos beprotybės eketes („visas pasaulis darosi juodesnis, (…) mes pametėme kelią ir nėra ko paklausti, kur eiti“ (p. 85). Pagrindinė romano veikėja ir pasakotoja po Matiso mirties atsisako nusivilkti raudoną jopę, nes įtiki, kad netekusi „savo apsauginio sluoksnelio“ (p. 165) susirgs. Mergaitei „jopė – lygiai taip pat pasipriešinimas“ (p. 134), papildoma raudona oda, sauganti nuo vis labiau svetimėjančios aplinkos. Griežto tikėjimo muštro paveikti šeimos vaikai netenka tėvų rūpestingumo ir šilumos. Šie, užsisklendę ir atitolę vienas nuo kito, vis dažniau pamiršta, kad, be maisto, drabužių, atžaloms reikia dėmesio ir meilės. Tėvo ir motinos „galvos veikia kaip tetris ir visi jų rūpesčiai turi rasti tarp kitų sau tinkamą vietą“ (p. 67). Tačiau rūpesčiai skandina kaip tas karvidėse besikaupiantis mėšlas, o trys apleisti, sielvarto sprogdinami vaikai, nežabodami savo bundančių ankstyvų seksualinių fantazijų ir liguisto žiaurumo, eksperimentuoja su numestu ir be priežiūros paliktu pasauliu. Jame negali įvesti visa išgelbėsiančio kodo, nes pasaulis – ne simsų žaidimas. Raudonosios jopės savininkė svajoja kada nors „nuvykti į save“ (p. 97) ir į bambą įsismeigia smeigtuką. Tarsi keistą, naują kūno orientyrą, kuris galėtų parodyti reikiamą kryptį, išvesti iš kaimo, perkelti į „kitą pusę“.

Sylvie Simmons

TAVO ŽMOGUS

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2021

Ruošdamasis į pirmąjį koncertinį turą, Kanados poetas, prozininkas ir dainininkas Leonardas Cohenas paprašė savo geriausio draugo Mortono Rosengarteno pagaminti specialią teatrinę kaukę, kuri suteiks „storą žievę, pridengs jautrumą ir padės išsaugoti dainas neužterštas, bet sykiu bus ženklas, kad viešasis Leonardas yra reginys, karnavalas“ (p. 204). Kaukė turėjo vaizduoti ne kokį nors personažą: ji privalėjo tiksliai atkartoti Leonardo veido bruožus. Tai iškalbus ir simboliškas epizodas iš muzikos žurnalistės Sylvie Simmons parengtos solidžios apimties biografijos „Tavo žmogus“, kurioje aprašomas legendinio menininko, atlikėjo, garsiosios dainos „Hallelujah“ autoriaus L.Coheno gyvenimas. Anot „The Guardian“, meistriška S.Simmons knyga atskleidžia savanaudį žmogų, turėjusį nenugalimo žavesio. Nuo pat mažų dienų L.Cohenas, gimęs ir augęs privilegijuotų Monrealio žydų bendruomenėje, žinojo, kad jo laukia ypatinga ateitis. Knygos puslapiuose dažnai aptiksite L.Coheną pažinojusių žmonių liudijimus, kad šis kūrėjas beveik niekada nesiskyrė su bloknotu ir gitara, nuolat intensyviai, karštligiškai rašė eilėraščius ir dainas. Savo kūryboje L.Cohenas nevengė pavojingai balansuoti tarp sacrum ir profanum. Seksas, dieviškumo paieškos ir depresija – tai dažnai akcentuojama trijulė, kuri „buvo varomoji Leonardo gyvenimo ir darbo jėga“ (p. 73). Tačiau L.Cohenas savyje turėjo stebuklą – išlikimo instinktą, kuris buvo patikimas vedlys beprotiškoje kvaišalų, lėbavimų ir kūrybinių nusivylimų odisėjoje. Šiuo savisaugos instinktu, deja, apdovanoti ne visi kūrėjai.

S.Simmons uoliai dokumentuoja L.Coheno kūrinius – poeziją, prozą ir muzikos įrašus – kaip tos pačios meninės krypties sudedamąsias dalis. Biografijoje gausu interviu ištraukų su amžininkais menininkais, prodiuseriais, L.Coheno aplinkos žmonėmis, taip pat svarbiomis atlikėjo mitologijos figūromis – mylėtomis moterimis. Vis dėlto S.Simmons knyga turi vieną erzinančią savybę. Tai dažnas, pabrėžtinas ir todėl dirbtinai atrodantis mėginimas klijuoti L.Cohenui plevėsos ir mergišiaus etiketę, moteris primygtinai vaizduojant ne kaip asmenybes, o kaip beveides geismo patenkinimo priemones.

Dominykas Norkūnas

TAMSA YRA AŠTUONKOJIS

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Neseniai socialinėje erdvėje išvydau įrašą apie tai, kad knygas kritikuoti galima ne tik taikliai ir šmaikščiai, bet ir nesibaiminant kūrinio apžvalgą baigti viršelio aptarimu. Galbūt gali neišmanyti, ką pašnekėti apie poeziją, bet juk pasitaiko proga blykstelėti kaip išmanančiam knygos dizaino subtilybes. Literatūros kritikai turėtų būti universalūs. Taip, yra tiesos, kad retsykiais pritrūksta kalbinių resursų poezijos gelmės ir tūrio įžodinimui, nes „liežuvis tampa / sena moteriške, vilkinčia pižama“ (p. 7) ir vapa visokias abstraktybes, taip ir nepriartėdamas prie gilių turinių šulinio. Todėl, kai perskaičiau debiutinį poeto, vertėjo Dominyko Norkūno eilėraščių rinkinį „Tamsa yra aštuonkojis“,  ir pats nusprendžiau pasirinkti (tiktai apžvalgos pradžioje) viršelio aptarimo strategiją. Viršelis – pavydėtinai puikus. Apgalvoto minimalizmo, be jokios nereikalingos, įkyrios ar pataikaujančios detalės. Rinkinys – rankai malonaus ir patogaus formato. Knyga, primenanti kruopščiai sumeistrautą juodmedžio papuošalų dėžutę. Bent keletą kartų, vartydamas rinkinio puslapius, mintyse padėkojau niekada prieš tai negirdėtam rinkinio dizaino kūrėjui Jurgiui Griškevičiui.

Na štai, pusę apžvalgos parašiau kontempliuodamas juodąjį viršelį. Kas liko perskaičius D.Norkūno pirmosios knygos eilėraščius? Deja, neįsiminė nė vienas tekstas, prie kurio norėtųsi sugrįžti ir skaityti darsyk. Viena kitą intensyviai keičiančias pabiras, barokiškas metaforas nebūtinai galima vadinti poezija. Pritarčiau knygos anotacijoje pasisakiusio poeto Antano A.Jonyno minčiai, kad D.Norkūno rinkinys nestokoja ekspresionistinių įtampų. Bet būtent tos įtampos išvargina jau po pirmųjų penkių eilėraščių. Poetiniai D.Norkūno tekstai man primena ankštoje tamsoje per ilgai užsibuvusio ir nuo jos tirštumo pamišusio aštuonkojo čiuptuvus, kurie trūkčiodami raitosi erdvėje ir taikosi griebtis bet ko, kad tik (paradoksas) nenuskęstų. Tiesa, D.Norkūnas turi gražių, stiprių pavienių eilučių, tačiau kai jos pradeda raitytis ir pliektis viename tekste, netenka savo blizgesio. Poetas viename pokalbyje  prasitarė, kad poezija jam yra tiksliojo žodžio menas. Šito meno knygoje pritrūko.

Dovilė Raustytė

TOBULŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS

Alma littera, 2021

Praėjusį gruodį tinklalaidėje „Perskaitymai“ buvo apžvelgiamos literatūrinės 2021-ųjų tendencijos. Laidos vedėjai tiesiog spirgėjo norėdami aptariamus kūrinius pritempti prie keisto reiškinio – pandeminės literatūros. Suprantu, kovidas visiems stiprokai kirto per nervų sistemą, bet imti jį įžvelgti visur ir keisčiausiais pavidalais – jau šioks toks paranojos požymis. Iš debiutinio Dovilės Raustytės rinkinio tikėjausi nemažai. Nesu lietuvių prozos mėgėjas, bet ši knyga, vos tik pasirodžiusi, pateko akiratin ir sukėlė smalsumą. Tačiau pradėjęs ją skaityti suvokiau ir aiškią, nuviliančią tiesą. Staiga iš manęs buvo atimtas bet koks kitas šio rinkinio perskaitymo raktas. Liko vienas, turėjęs dygliuoto viruso pavidalą: „viskas tik dėl karantino“ (p. 23).

Todėl, jei „Perskaitymai“ manęs ir neįtikino, kad dabar rašoma naujoviška pandeminė literatūra, D.Raustytės novelės manąjį protą veikė priešingai: jos jį tuo faktu pripildė. Nors, pavyzdžiui, kūrinyje „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ ir vaizduojama netolima ateitis, o virusas tartum nugalėtas (tai, regis, skaitančiajam turėtų suteikt bent hipotetinės, vaizduotę glostančios vilties), nors novelės veikėjai ir diskutuoja, kad „pasaulis du tūkstančiai dvidešimtaisiais keistai elgėsi“ (p. 23), mane tiesiog alergiškai veikė tekste minimi karantinas arba kovidas. Ir ne, novelės neišgelbėja tai, kad kalbama ne apie tą teigiamą testą. Novelė „Kasininkas“ dar stipriau stumtelėja į atsibodusią, iškreiptą pandeminę realybę, o frazė „užsidėti apsauginę veido kaukę“ (p. 44) beveik verčia kaukti iš nevilties. D.Raustytė, išleisdama savo pirmąją knygą kone kovido piko metu, padarė klaidą. Autorė mėgina pataikyti ant bangos (banga – irgi jau beveik keiksmažodis) vaizduodama mūsų dabartinio laiko realijas, taip tarsi norėdama pritraukti skaitytoją, tačiau, mano manymu, viskas literatūroje vyksta ne taip. Rašymas apie virusą ar izoliaciją nebus paveikus tada, kai virusas ir izoliacija vis dar yra mūsų gyvenimuose. Kai kasdien apie kovidą skaitai medijose, girdi savo artimoje aplinkoje. Ir tegul skamba romantiškai, nelengva skaityti grožinius tekstus, kurie tavęs bent trumpam neiškelia iš įkyrėjusio pandeminio egzistavimo.