Knygynų savininkė skaito naktimis

Tarp mėgstamiausių V.Zairienės knygų nėra tik baudžiamojo kodekso

Knygynų tinklo „Po langu“ savininkė Vitalija Zairienė nesigaili, kad prieš daugelį metų atsisakė aktorės karjeros. Užuot vaidinusi scenoje ji pasirinko kur kas ramesnę specialybę – bibliotekininkystę.

Prieš dešimtį metų Lietuvos nepriklausomybės nuotaikų padrąsinta ji ir vėl pasuko knygų link, tik šįkart – su daug rizikingesniais užmojais. Išsikrausčiusi į nedidelį butuką, buvusiuose namuose J.Janonio gatvėje ji įrengė pirmąjį Klaipėdoje privatų knygyną. „Buvo labai sunku, tačiau apie praeitį kalbėti nenoriu. Kai vaikas gimsta, nebesinori prisiminti jį gimdant patirto skausmo. Tik žiūri ir džiaugiesi“, - pasakojo V.Zairienė.

Šeimos verslas

Paklausta, kodėl nusprendė atidaryti knygyną, o ne drabužių parduotuvę ar kavinukę, V.Zairienė sakė esanti knygos žmogus. Bibliotekininkystės studijas baigusi moteris ilgą laiką dirbo bibliotekose, o ir šeima pritarė jos apsisprendimui. Šiuo metu V.Zairienės vyras Vytautas, sūnūs Vytautas ir Žygimantas bei marti Lina kartu su ja dirba knygyne, kuris per dešimtmetį išaugo iki trijų parduotuvių tinklo.

V.Zairienės šeimoje nebuvo nei rašytojų, nei poetų. „Tiesiog mano mama jaunystėje dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje, o savo meilę knygoms skiepijo ir man. Neprisimenu, kad būčiau gavusi kitokią dovaną nei knygą. Visomis progomis mama dovanodavo knygą su įrašu“, - prisiminė V.Zairienė.

Moteris ir pati dovanoja tik knygas. Jas parenka kiekvienam žmogui asmeniškai ir pripažįsta, kad išrinkti tokią dovaną yra itin sudėtinga. „Turiu pažinoti žmogų, būti tikra, kad jis skaito knygas. Tačiau net neskaitantiems dovanoju knygas – tik su iliustracijomis. Kartais paveikslėliai būna net geresni už patį tekstą“, - juokėsi V.Zairienė.

Nenori įkyrėti

Per dešimtmetį „Po langu“ savininkei teko patirti daugiau šviesių nei neigiamų emocijų. Kurdama savitą verslą ji žinojo, kad jai nusišypsos laimė bendrauti su pačiais šviesiausiais žmonėmis, bendravimas su kuriais nepraeis be pėdsako. „Kiekvienas rašytojas palieka ką nors gražaus, šilto ir jaukaus. Visada patinka stebėti susitikimus su rašytojais. Jaučiuosi reikalinga, kai žmonės dėkoja autoriams už gerus darbus. Esu tarsi tarpininkė tarp kūrėjų ir skaitytojų“, - aiškino V.Zairienė.

Su rašytojais moters šeima artimai nesibičiuliauja – tiesiog nenori įkyrėti. „Jiems reikia tylos, ramybės. Tačiau jeigu ateina į svečius, visada bendraujame, laukiame. Tokių yra tikrai ne vienas“, - džiaugėsi V.Zairienė.

Pati verslininkė taip pat vertina ramybę, nors jos gyvenimo ritmas diktuoja savas taisykles. Atsikvėpti ji galinti tik rytais, kai išverda kavos ir pasiima šviežiausią „Klaipėdos“ numerį. „Tai – būtinas ritualas. Noriu žinoti, kokie kultūriniai renginiai vyks mieste. Bijau ką nors praleisti, kad vėliau nereikėtų gailėtis“, - tikino V.Zairienė.

Įsteigė premiją

„Klaipėdą“ moteris prenumeruoja ir savo 81-ių mamai, kuri džiaugiasi, kai laikraštyje randa daug straipsnių apie kultūrą. „Mama skaito ir nekrologą – nori įsitikinti, ar niekas iš jos pažįstamų nepaliko šio pasaulio“, - liūdnai pridūrė V.Zairienė.

Su dienraščiu ją sieja ir kiti saitai. „Vėjų rožės“ puslapiuose kiekvieną savaitę pasirodo „Po langu“ knygininkės Gitanos Gugevičiūtės naujų knygų apžvalga. „Žmonės net ateina ir klausia, ar jau galima įsigyti Gitanos recenzijų knygą. Galbūt ateityje tokią ir išleisime“, - planavo V.Zairienė.

Būtent G.Gugevičiūtei knygyno jubiliejaus proga bus įteikta speciali premija. „Norėjome jubiliejų pagražinti kokiu nors akcentu. Toli neieškojome, juk pašonėje dirba tokia talentinga mergina“, - džiaugėsi „Po langu“ savininkė.

Neskaito tik kodekso

Pati knygynų savininkė dažniausiai skaito naktimis. „Tie, kurie įsivaizduoja, kad mano darbas – labai romantiškas, klysta. Visą dieną tvarkau buhalterinius reikalus, esu dažna viešnia bankuose“, - pasakojo V.Zairienė.

Tačiau susipažinti su naujausiomis knygomis, pasak pašnekovės, jai yra privalu. Nors knygas išsamiai studijuoja „Po langu“ dirbantys knygininkai, ji ir pati iki išnaktų rankose laiko knygą. Paprastai ji peržiūri visas naujas knygas, į šalį atsideda šešias ar septynias, iš kurių iki galo perskaito tik dvi. „Domiuosi eseistika, faktografija bei viskuo, išskyrus baudžiamąjį kodeksą“, - sakė V.Zairienė. Jos teigimu, šis įstatymų rinkinys yra ypač populiarus tarp klaipėdiečių – jį skaito ne tik teisininkai ar verslininkai, bet ir eiliniai vartotojai. „Tikriausiai nori apsisaugoti nuo nenumatytų situacijų“, - spėliojo ji.

Pasak V.Zairienės, uostamiesčio gyventojai labiausiai domisi tomis knygomis, kurios gerina žmogaus savijautą – medicinos, ezoterikos, religijos tematika. Tačiau moteris nuogąstavo, kad tautiečiai skaito nepakankamai. „Paskutinių tyrimų duomenimis, nuolat skaito vos septyni procentai lietuvių. Mūsų kaimynai rusai skaito visur – net metro ar tramvajuje. O mes daugiau ir garsiau kalbame arba melancholišku žvilgsniu žiūrime pro langą“, - dėstė V.Zairienė.

Telpa spintelėje

Pašnekovė nė nesusimąsčiusi pasakė, kad vis labiau plintanti interneto liga knygoms konkurencijos nesudarys. Internetas – tik technologijų išradimas, o knyga – gyva būtybė. „Laikydama rankose knygą jaučiu ryšį su ja parašiusiu žmogumi. Kompiuterio ekrane bėgančias eilutes perskaitai, tačiau ta informacija iškart kažkur nukrenta. Internetas neturi dvasios“, - savo nuomonę išsakė knygynų savininkė.

V.Zairienė įsivaizduoja savo gyvenimą be knygyno, tačiau be knygos – ne. Anot jos, be skaitymo gyventi negali niekas. „Nufotografavau žmogų, kuris prie knygyno kieme esančio šiukšlių konteinerio skaitė knygą. Išmetėme senienas makulatūrai, o jis rado“, - stebėjosi moteris.

Namuose daug knygų ji neturinti. Prieš dešimt metų kuriant knygyną reikėjo atlaisvinti butą ir išsikraustyti į mažesnes patalpas. „Tada visą sukauptą knygų kolekciją dovanojau ligoninėms, vaikų daželiams, mokyklų bibliotekoms. Šiuo metu knygas laikau nedidukėje spintelėje“, - pasakojo V.Zairienė. Pirmojo privataus knygyno savininkė tiesiog neturi erdvaus namo privačiai knygų kolekcijai laikyti. „Be to, nejaučiu tokio poreikio. Juk turiu knygyną“, - juokėsi ji.