Anot kompozitoriaus Vytauto Leistrumo, jei kritikas mato scenografiją, vaidybą ir režisūrą, turėtų išgirsti ir muziką.

Muzika teatrui gimsta dvejopai

Yra nemažai muzikos, skambančios teatre, bet parašytos su teatru nesusijusių žmonių, sako I. Juzokas. Anot jo, kalbant apie šiuolaikinį kompozitorių, pageidautina, kad šis turėtų  šiokį tokį suvokimą apie teatrą – tai, kas yra aktorius, režisierius.

Kalbėdamas apie tai, kaip pats pradėjo kurti muziką spektakliams, I. Juzokas teigia šioje srityje atsidūręs atsitiktinai: „Gal 2006 m. pradėjau nuo kino muzikos. Vyko toks trumpametražių filmų festivalis AXX, sukūriau garso takelį filmui „Ostija“. Jis net buvo nominuotas už geriausią garso takelį. Tuo metu studijavau kontraboso klasėje ir kartą su režisieriumi Dainiumi Kazlausku pradėjome kalbėti apie muziką spektakliui „Duetai“. Šiam spektakliui ir parašiau muziką.“

V. Leistrumas, paklaustas, kaip rašoma muzika teatrui, tikina, kad tai gali vykti įvairiai. „Mano muzika gimsta dvejopai. Arba ji suskamba mano galvoje, arba atsiranda iš po pirštų, atsisėdus prie instrumento – violončelės, pianino, sintezatoriaus. Arba jau atsinešu muziką ir tiesiog prie instrumento ją išpildau, arba atsisėdu ir ji atsiranda“, – aiškina pašnekovas.

Pasak V. Leistrumo, yra žmonių ar grupių, išleidžiančių vieną albumą ar hitą, su kuo viskas ir pasibaigia. Tačiau yra ir kita dalis žmonių, kuriančių daug stebėtinai geros muzikos: „Galvoju, kaip atsiranda daug gerų kūrinių. Manau, kad jei kiekvieną dieną eskizuoji, groji viską, bet kokius žanrus, atsiranda bagažas, iš kurio, reikalui esant, gali kažką išsitraukti. Taip miklinasi ranka, galva ir, jei galima taip pavadinti, atsiveria kažkokia čakra.“

Išryškina užkoduotą informaciją

V. Leistrumo teigimu, muzikos kompozitoriui dažnai paskambina režisierius, jau turintis spektaklio medžiagą, vietą, kurioje jį statys, finansavimą ir numatytą datą. „Kiekvienas kompozitorius kuria tam tikro kolorito, nuotaikos ar savito stiliaus muziką. Režisierius, norėdamas vienokio ar kitokio efekto, tą kompozitorių ir pasikviečia“, – pasakoja pašnekovas.

Kritikas turėtų išgirsti muziką. Jei jis mato scenografiją, vaidybą, režisūrą, tai tikriausiai girdi ir muziką.

Paklaustas, ar Lietuvoje vyrauja konkurencija, V. Leistrumas tikina, kad čia nėra daug žmonių, tad ir kuriančių nėra itin daug: „Manau, kad su visais galima būtų pasisveikinti. Tačiau yra žmonių, kuriančių muziką. Kai pats susitinku su režisieriumi, klausiu, kokios muzikos jam reikia, kokią funkciją ji atliks. Pats būdamas aktorius, teatro žmogus, stengiuosi padėti, būti partneriu, per muziką suteikti pagrindą aktoriui, ant kurio jis galėtų vaikščioti.“

I. Juzoko manymu, kiekvieno teatro kompozitoriaus patirtis kitokia. „Tačiau pradžia dažniausiai būna dialogas su režisieriumi. Tai negali būti vieno žmogaus kūrinys, jokiu būdu. Režisierius pristato, ką nori pasakyti, kaip atrodys spektaklis, kokios bus scenografijos idėjos ir pan. Jis suteikia užuominas, kaip atrodys jau pastatytas spektaklis“, – teigia pašnekovas.

Kaip priduria I. Juzokas, svarbi yra ir spektaklio pjesė: „Visada skaitoma pjesė, net ne vieną kartą, nes joje – daug kodų. Pjesėje užkoduota daug informacijos, kurią galima, o kartais ir reikia, išryškinti muzikos pagalba. Dažnai jau po pirmojo dialogo su režisieriumi, vadovaujantis rašytiniais dokumentais arba intuicija, gimsta pirmoji tema.“

Kartais, kaip pasakoja pašnekovas, režisierius prašo kompozitoriaus atsiųsti bent muzikos eskizą. „Kai viską pasinešioju mintyse, pabrandinu ir išleidžiu eskizą, nusiunčiu jį elektroniniu paštu režisieriui. Dažniausiai ir neprašaunu. Dažnai režisieriai turi savo mėgstamus kompozitorius, tad pastarieji ir nesuklysta“, – tikina I. Juzokas.

Trūksta muzikos kritikos

Pasak I. Juzoko, muzika spektakliui priklauso nuo jo pastatymo: „Jei režisierius stato Antoną Čechovą taip, kaip tai daryta XX a. pradžioje, tai turi atitikti ir muzika. Ne viskas turi būti atlikta kontrasto principu, kartais reikia eiti koja kojon.“

Paklaustas, ar klausosi kitų teatro kompozitorių kūrybos, V. Leistrumas tikina su I. Juzoku dirbantis toje pačioje studijoje. „Kartais Ignas pristato man muziką, skirtą vieno ar kito spektaklio finalui, kuriame rodomas graudus atsisveikinimas ir pan. Paklausau tos muzikos, o pats tuo metu kuriu elektroninę muziką „Raudonkepuraitei“, epizodui, kur Raudonkepuraitė linksmai susitinka su vilku. Tad kažkaip pasinaudoti kita muzika nėra šansų“, – aiškina pašnekovas.

I. Juzokas tvirtina, kad nėra perskaitęs nė vieno profesionalaus kritinio straipsnio, kuriame būtų apžvelgta spektaklio muzika: „Žmogus neprivalo būti muzikologas, užtektų, jei teatrologai būtų pakankamai muzikalūs. Jie juk jaučia ir girdi muziką.“

V. Leistrumas priduria, kad 2016 m. sukūrė muziką maždaug septyniems spektakliams, tačiau skaitytuose straipsniuose tai paminėta nebuvo. „Kritikas turėtų išgirsti muziką. Jei jis mato scenografiją, vaidybą, režisūrą, tai tikriausiai girdi ir muziką. Girdi, bet nerašo“, – sako pašnekovas.