Pastaruoju metu dažno vilniečio dėmesį patraukia restauruojamos Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios naujoji spalva – tamsiai raudona. Tačiau šios bažnyčios kunigas dominikonas brolis Pijus sako, kad tai – visai ne raudona, o barokinio Vilniaus spalva, vadinama „Pompėjos auksu“.

„Mes stengiamės atkurti tikrą istorinį Vilniaus veidą ir mūsų bažnyčia – turbūt pirmas Vilniaus objektas, kuriam bus grąžinta autentiška spalva“, – sako brolis Pijus.

Jam antrina ir dailėtyrininkė dr. Dalia Klajumienė, primindama, kad barokas buvo žaižaruojanti, ryški ir teatralizuota epocha.

„Lietuvoje neturime ryškesnio tvirto akmens, todėl statytojai, architektai, dekoratoriai žaisdavo tinkuotu paviršiumi ir tinko spalviniais deriniais“, – pasakoja D. Klajumienė.

Architektūra – tai ir spalvos

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios brolis dominikonas Pijus tikina, kad sprendimas, kokia spalva perdažyti bažnyčią, buvo labai apgalvotas, o specialistai atliko kruopščius tyrimus. Anot jo, kiekvienas barokinis miestas turi savo veidą ir spalvą. Panašu, kad barokinio Vilniaus spalva nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. vidurio ir buvo tamsiai raudona.

„Bet tai nėra raudona spalva, ji vadinama „Pompėjos auksu“. Mes stengiamės atkurti tikrą istorinį Vilniaus veidą ir mūsų bažnyčia – turbūt pirmas Vilniaus objektas, kuriam bus grąžinta autentiška spalva“, – sako brolis Pijus.

Jo teigimu, „Pompėjos auksas“ ypatinga spalva – įspūdingai žaidžia šviesi, vos gelsva ir tamsi rusva. O tyrėjai mano, kad greičiausiai pats architektas buvo numatęs būtent šią spalvą. „Žinoma, ji kol kas šokiruoja vilniečius, juo labiau kad bažnyčia remontuojama pamažu, etapais, – sutinka brolis Pijus. – Bet iš tikrųjų tai bus labai žaisminga, barokui būdinga spalvų gama.“

Dailėtyros, meno tyrimo ir sklaidos instituto Kultūros paveldo tyrimų skyriaus vedėja dr. D. Klajumienė pritaria broliui Pijui ir sako, kad per porą šimtmečių pamiršome, jog architektūra – ne tik architektūros formos, konstrukcijos, bet ir spalvos, o kiekviena epocha turi savo spalvų gamą. „Ir renesansas, klasicizmas nėra bespalviai – jų tik kiti deriniai. O barokas – žaižaruojanti, ryški ir teatralizuota epocha. Lietuvoje neturime ryškesnio tvirto akmens, todėl statytojai, architektai, dekoratoriai žaisdavo tinkuotu paviršiumi ir tinko spalviniais deriniais“, – kalba ji.

Bažnyčios ėmė blankti carinės Rusijos metais

Brolio Pijaus manymu, žmones galbūt šokiruoja ne pati bažnyčios spalva, o tai, kad Vilnius nebeturės bendro veido, atsiras margumynų. Tačiau D. Klajumienė pabrėžia, kad kalbama ne šiaip apie kažkokį pastatą, o apie maldos namus, kurie visą laiką buvo dominantės – dominavo ne tik formos, bet ir spalvos.

„Daug metų tyrinėju sienų tapybą ir polichroniją (t. y. spalvas) ir visada mačiau, kad tyrėjai randa autentišką ryškią spalvą. Būtent tokie specifiniai, ryškūs ir kontrastingi deriniai (raudonos ir baltos, pilkos derinimas) būdingi Vilniaus miestui. Tik po baroko atėjo klasicizmas, kurio buvo kita estetinė idėja ir spalvinė gama“, – pastebi D. Klajumienė.

Kita priežastis, dėl ko bažnyčios neteko savo spalvų, pasak dailėtyrininkės, – carinės Rusijos politika: bažnyčios buvo uždaromos, joms neskiriama lėšų, todėl katalikų bažnyčia negalėjo palaikyti spalvinės gamos – paprastai būdavo apsieinama su paprastesnėmis priemonėmis, sienos baltinamos.

Jai pritaria ir brolis Pijus – katalikų bažnyčios buvo ryškiausias Lietuvos miestų akcentas, todėl, XIX a. prasidėjus rusifikacijai, jas dažydavo blankiomis spalvomis, nes reikėjo, kad stačiatikių bažnyčios būtų svarbesnės.

Varpams reikia milijonų

Perdažyti bažnyčią, anot brolio Pijaus, nuspręsta, nes Europos Sąjungos struktūriniai fondai teikia galimybę kultūros paveldo objektus pritaikyti turizmui. „Puikus vėlyvojo baroko pavyzdys – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia pačiame Vilniaus centre – galėtų tarnauti ne vien kaip maldos namai. Vilniaus svečiai, patys vilniečiai galėtų apžiūrėti architektūrą ir iš arti pamatyti tipišką Vilniaus barokinį veidą“, – mano jis.

Brolis Pijus neslepia, kad dėl lėšų stokos iškart nudažyti visos bažnyčios nepavyks – iš pradžių bus dažomas pietinis, vėliau – šiaurinis bokštas. „Nuo mūsų nelabai daug ir priklauso, – sako jis. – Kai mes kuo profesionaliau pasiruošime, Kultūros ministerija spręs, ar mūsų prašymą tęsti pradėtus darbus patenkinti, ar ne. Lemiamas žodis bus vyriausybės.“

Ypač džiaugiamasi, anot brolio Pijaus, kad bažnyčią pradėta restauruoti nuo Lukiškių aikštės pusės, nes kaip tik šis bokštas buvo labai apgriuvęs, krito tinkas. „Prasmingesnio projekto už šitą Vilniuje šiuo metu tikrai nematau, nes kiekvienas žmogus, eidamas Gedimino prospektu, visada atkreips dėmesį būtent į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią“, – pabrėžia jis.

Brolis Pijus primena, kad ketinama ne tik remontuoti bažnyčios fasadą – kitas svarbus darbas yra pietiniame bokšte įrengti karilioną. Tam ieškoma rėmėjų, žmonių, kurie norėtų varpui suteikti savo vardą. Tačiau, brolio Pijaus teigimu, tai lėtas procesas, nes kainuoja milijonus.

„Šiuo metu tęsiame pradėtus darbus. 2014 m. prasideda naujas ES fondų finansavimo etapas, ir norėtume vėl jame dalyvauti. Ši bažnyčia – mūsų architektūros, kultūros paveldas. Žmonės galėtų didžiuotis, kad Lukiškių aikštėje, kuri buvo ir sovietinė, vienas pagrindinių akcentų jau nebe Lenino paminklas, ne KGB rūmai, o vienuolyno architektūrinis kompleksas“, – pabrėžia brolis Pijus.