Mokslininko teigimu, indoeuropiečių (ide.) kalbos, kurioms priskiriama ir lietuvių kalba, plačiai paplitusios visuose žemynuose. Jos kilusios iš bendros ide. prokalbės, kuri į atskiras kalbas suskilo daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų. „Per tą laiką visos indoeuropiečių kalbos labai pakito, išskyrus vieną kalbą – lietuvių. Kai kurie lietuviški žodžiai, pavyzdžiui, esti, sūnus, keturi buvo tokie patys arba mažai skiriasi nuo ide. prokalbės“, - pažymi prof. O. Poliakovas.

Mūsų kalba gerai išsaugojo senąją ide. leksiką ir turi daug leksinių atitikmenų su kitomis ide. kalbomis. Kitose šiuolaikinėse ide. kalbose daug šios leksikos prarasta. Pavyzdžiui, indoarijų kalbose nebevartojami ide. žodžiai sūnus, duktė, avis, vilkas, akmuo ir kiti.

Anot profesoriaus, ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tai, kad lietuvių kalba yra žinoma nuo XVI a., o lyginama su kalbomis, kurių istorija siekia I ar net II tūkstm. pr. Kr. (pvz., anatolų kalbomis). Tai lemia, kad dabartinėje lietuvių kalboje galėjo išnykti daug archajiškų formų, aptinkamų tų kalbų istoriniuose šaltiniuose.

Prof. O. Poliakovas teigimu, daugeliui sunku išmokti kalbėti lietuviškai, nes skirtingai nei mūsų daugelio indoeuropiečių kalbų morfonologinė žodžių struktūra supaprastėjo. „Pavyzdžiui, gotų kalboje buvo žodis sunus (lie. sūnus), dabar – vokiškai sohn, angliškai son. Slavų prokalbėje buvo sūnus – dabar rusiškai syn,“ – sako jis.

Mokslininkas priduria, kad vis dėlto ir mums būtų sunku išmokti, tarkime, kinų kalbą: nors ji atrodo gana paprasta ir sudaryta iš lengvų žodžių (ma, fu ir t. t.), tačiau turi daug intonacijų. O kinams būtų sunku išmokti kalbėti lietuviškai, nes jie neišmoko tarti priebalsių junginių, tad jiems tikru iššūkiu taptų tokie žodžiai kaip spręsti ar suprasti.

„Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys. Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė, materialinė kultūra. Dėl to lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“, – įsitikinęs prof. O. Poliakovas.

Mokslininkas nominuotas 2016 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Lietuvių ir kitų indoeuropiečių kalbų santykių tyrimai istorijos ir kultūros kontekste (2001-2015)“.