NEŽINOMA ŽEMĖ. ŠALČIA

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – dar vienas režisieriaus Jono Tertelio dokumentinio teatro spektaklis „Nežinoma žemė. Šalčia“. Šalčininkų fenomeną režisierius leidosi tyrinėti drauge su dramaturgais Andriumi Jevsejevu ir Egle Vitkute. Kūrybinė komanda ieškojo nežinomos žemės, o rado Lietuvą.

Gal todėl šį kartą dokumentinei medžiagai scenoje perteikti jie pasirinko verbatimu vadinamą metodą, kai scenoje profesionalūs aktoriai atlieka autentiškus, neredaguotus realių žmonių tekstus. Penketas aktorių scenoje atkuria ne tik surinktus šalčininkiečių pasisakymus, bet ir jų kalbėjimo manierą, intonacijas bei akcentus. Kitaip tariant, scenoje atkuriami konkrečiame miestelyje gyvenančių žmonių paveikslai.

Per aktorius spektaklyje kalba, mintimis ir patirtimis dalijasi pasieniečiai ir paraleliai vis suskamba vaikų užimtumo problema, jų įtraukimo į nukalstamas veikas pavojai, tačiau nuodugniau socialinės, tautinės ir kitos šio regiono problemos nėra gvildenamos, jos konstatuojamos, tačiau negarinėjamos. Kitaip nei šio režisieriaus taip pat Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtame dokumentiniame spektaklyje „Žalia pievelė“, nagrinėjusiame Visagino miesto situaciją, „Nežinoma žemė. Šalčia“ nesiūlo vienokių ar kitokių pjūvių ar analizės, o pateikia miestelio gyventojų portretų galeriją.

Iki galo neišartikuliuotas režisieriaus ir dramaturgų tezes puikiai konceptualizuoja Paulės Bocullaitės scenografija. Ji publiką perskiria į dvi viena priešais kitą sėdinčias ir per langą / veidrodį / ekraną stebinčias grupes: mus ir juos. Taip perteikiamas abipusis – šalčininkiečių ir likusios Lietuvos požiūris vieni į kitus, kuris, regis, neaišku iš kur atsirado ir kodėl tebepalaikomas. Valstybinės sienos riboženkliai, pažymėti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vėliavomis, – kukli, bet tiksli keblios Šalčininkų geopolitinės situacijos nuoroda.

Stebina tik spektaklio finale ekranuose teksto pavidalu pasirodantis kūrėjų pasiteisinimas dėl nepavykusių ar šalčininkiečių premjeros metu atmestų spektaklio aspektų. Šis mokinukiškas poreikis pasiteisinti glumina ir panašėja į menininkų kapituliaciją prieš menamus standartus, kurių nepasiekus kyla poreikis pasiaiškinti.

Rekomenduojama tikintiesiems, kad Pietryčių Lietuvoje gyvena visai kitokie žmonės.

Nerekomenduojama iš dokumentinio teatro besitikintiesiems daugiau nei vien veidrodžio efekto.

ČIKAGA

Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt

Miuziklai – Lietuvos scenos menininkams vis dar sunkiai užkariaujama žemė. Nors miuziklų galima rasti ir muzikinių teatrų, ir didžiųjų šalies arenų repertuaruose, prie šiam žanrui tiesiog privalomos šou kokybės priartėja vos vienas kitas pastatymas.

Vienas naujausių garsiai išreklamuotų šio žanro kūrinių – Johno Kanderio ir Fredo Ebbo 1975 m. sukurta „Čikaga“.

Kas nematėte Robo Marshallo filmo, galima priminti, kad šis miuziklas pasakoja apie korumpuotą XX a. pradžios JAV teisingumo sistemą, žiniasklaidos įtaką ir siekį tapti žvaigžde. Jo centre – dvi už artimųjų žmogžudystes suimtos jaunos moterys Velma ir Roxie, kurios nuo teisingumo mėgina išsisukti pelnydamos žiniasklaidos ir visuomenės simpatijas.

Miuziklo režisierė Rūta Bunikytė pasirinko išlaikyti „Čikagai“ būdingą kriminalinio šou formatą su gausiomis, kaip reta tiksliai atliekamomis masinėmis šokio scenomis (choreografė Inga Briazkalovaitė). Tačiau vaidybinės scenos, kurios miuzikluose ir taip aktoriams kelia nemažai keblumų, deja paliktos gana primityviai, pigios komedijos savieigai. Todėl bendras miuziklo vaizdas labai netolygus: tikslias ir įspūdingas scenas, ar, šiuo atveju būtų tiksliau sakyti, numerius, keičia lėkštos, nesuvaldytos situacijos. Tad svarbiausiais veiksmo varikliais čia tampa pagrindinių vaidmenų atlikėjai, kurių indėlio vertė taip pat labai įvairi.

Velma Kelly įkūnijanti Oneida Kunsunga tiesiog žėri scenoje ir maudosi šokio ir muzikos pursluose. Regis, aktorė atrado savo žanrą ir mėgaujasi juo scenoje. Tačiau greta jos smarkiai nublanksta scenos partnerė – Velmos varžovę Roxie Hart kurianti Gabrielė Bielskytė.  O.Kunsungos Velma pasižymi pasitikėjimu savimi, ryžtu ir elegancija, o G.Bielskytės Roxie labiau primena iš socialinio dugno netikėtai pakilusią vulgarią tuštutę. Tai meta ne vieną iššūkį ir kitiems jos scenos partneriams. Pavyzdžiui, Dominykui Vaitiekūnui, kuriančiam Roxie vyro Amoso vaidmenį. Nevykėlio, apgauto vyro vaidmuo – gana netikėtas šio aktoriaus amplua. Keblumų su juo kyla tik vaidybinėse pirmojo veiksmo scenose, o štai antrajame veiksme D.Vaitiekūnui pradėjus dainuoti viskas stoja į savo vietas. Tenka tik apgailestauti, kad šių epizodų nėra daugiau.

Bet kokiu atveju ši „Čikaga“ liudija, kad miuziklo žanras mūsų šalyje žengia kokybės ir efektyvaus šou link.

Rekomenduojama mėgstantiesiems miuziklų klausytis gimtąja kalba.

Nerekomenduojama turintiesiems galimybę miuziklus žiūrėti Londone ar Niujorke.

OTELAS

Repertuarą sekite www.facebook.com/teatronas/

Tikriausiai ne vienas yra susimąstęs, kas tokio ypatingo yra klasikinėse dramose ir tragedijose – juk nupūtus laiko dulkes ir stilistines vingrybes, daugelis garsiausių siužetų sugula į gana paprastas įvykių grandines.

Panašiai pasižiūrėti į Williamo Shakespeare‘o tragediją „Otelas“ siūlo kaunietis režisierius Gildas Aleksa. Jis dramos genijaus tekstą iš rūmų aplinkos perkelia į nugyventą, skurdžia buitimi pertekusį butą, paprastame sovietmetį menančiame daugiabutyje (scenografas Aistis Lansbergas). Taip meilės ir pavydo drama itin priartėja prie penktojo puslapio aktualijų. Tiesa, režisierius tragediją siūlo ne tik stebėti, bet ir patirti. Mat spektaklio veiksmui plėtojantis nedidelėje svetainėje, be ketverto aktorių, čia telpa vos keliolika glaudžiai pakampėse įsitaisiusių stebėtojų. Tiesa, šios buitinės dramos veikėjai jų tiesiog nepastebi, tad tarp žiūrovų veikia tarsi vaiduokliai, pasmerkti vis kartoti savo tragišką istoriją.

Klasikinės tragedijos esmei perteikti režisieriui pakanka vos dviejų veikėjų porų – sportine apranga pasidabinusių Otelo su Dezdemona ir Jago su Emilija. Apgyvendinus juos viename bute ir įvykiams vejant vienas kitą pasakojimui daugiau dalyvių ir nebeprireikia. Meilės, pavydo ir žmogiškųjų silpnybių buitinė puota, vykstanti visiškai greta įtraukia į ne visuomet jaukų intymumą.

Būtent šioje aplinkoje jaunajam režisieriui G.Aleksai pavyko iki šiol geriausiai atskleisti su juo dirbančius aktorius – Karolį Kasperavičių, Mildą Naudžiūnaitę, Matą Dirginčių, Mildą Jonaitytę – pabrėžti jų stiprybes, o aktoriams – sukurti įdomius vaidmenis.  G.Aleksa, regis, iki galo nepasitiki pats savo sprendimais ir, pasirinkęs visiškai neteatrinę erdvę ir pagrindęs spektaklį stipriais vaidmenimis, staiga griebiasi teatrinių triukų – specialaus apšvietimo, vaizdo projekcijų. Veiksmui įsibėgėjant, vis aktyviau naudojami šie elementai atrodo dirbtiniai, pertekliniai ir ima kilti klausimas, kam spektaklį iškelti iš teatro, jei iš spektaklio neiškeliamas teatrališkumas? Teatras visa savo didybe atsiradęs bute glumina kur kas labiau, nei pavydo paskatinamas žiaurumas ir laimingąsias poras ištinkanti tragedija.

Rekomenduojama mėgstantiesiems leistis į teatrinius nuotykius.

Nerekomenduojama ėjimą į teatrą suprantantiesiems kaip pasižmonėjimo ritualą.