Bus įamžinti ir lietuviai

Šį mėnesį Maskvoje, A. Sacharovo prospekto ir Sodų žiedo sankirtoje, vyks paminklo visiems represuotiesiems atidengimo iškilmės. Gaila, kad šios milžiniškos šalies sostinės vyriausybė neranda lėšų realioms buvusių žudynių ir jų aukų užkasimo vietoms paženklinti. Pastaruoju darbu aktyviai užsiima tarptautinės visuomeninės organizacijos "Memorialas" Maskvos skyrius.

Anot vieno iš Maskvos "Memorialo" vadovų Jano Račinskio, Lietuvą aplenkė didysis 1937–1938 m. Stalino teroras, todėl šalia Maskvos esančiame vadinamajame specialiajame objekte – Komunarkoje – užkasta nedaug lietuvių. Čia guli daugiau nei 60 tautybių žmonių palaikai, tačiau dauguma jų – rusai. Tad jų, nužudytųjų, palikuonys siekė ir siekia įamžinti artimųjų atminimą Komunarkoje, jau turinčioje istorinio paminklo statusą. Buvusį specialųjį objektą Maskvos valdžia 1999 m. perdavė Rusijos stačiatikių bažnyčiai.

"Štai jau turime Komunarkoje užkastiems asmenims Atminimo sienos maketą, kurį parengė Boriso Pasternako anūkas. Šį projektą nesunku buvo suderinti su bažnyčia, parinkti Komunarkoje Atminimo sienai tinkamą vietą. Projektą labai palaikė ir jam pritarė Komunarkos religinės bendruomenės vadovas Germogenas. Spėjama, kad čia po žeme guli apie 14 tūkst. sušaudytų reabilituotų ir nereabilituotų asmenų. Mums jau pavyko nustatyti 6,6 tūkst. pavardes ir sušaudymo datas. Prie kitų asmenų bylų dar negalime prieiti, nes tai dažniausiai pačių dabartinės FSB pirmtakės – NKVD nereabilituotų darbuotojų bylos", – kalbėjo J. Račinskis.

Iškils Atminimo siena

Anot J. Račinskio, Atminimo sienos projektas nėra brangus, bet talpus istorinės atminties prasme. Toje sienoje bus įrašytos visų jau žinomų asmenų, užkastų Komunarkoje, pavardės, sušaudymo datos. Sienoje bus įrašytos ir "Kauno dienos" žurnalistinio tyrimo metu Komunarkoje aptiktų trijų tarpukario Lietuvos ministrų (Kazimiero Skučo, Juliaus Čapliko, Antano Tamošaičio), dešimties kitų mūsų šalies aukštų pareigūnų ir apie 130 lietuvių kilmės asmenų, gyvenusių ir dirbusių SSRS, pavardės.

Maskvos vyriausybėje Reabilituotų politinių represijų aukų teisių atkūrimo ir bendradarbiavimo su visuomeninėmis invalidų organizacijomis sektoriui vadovaujanti Marina Suslova patikino, kad sostinės valdžia pritaria Atminimo sienos įrengimui numatytoje Komunarkos vietoje, nors, kaip pastebėjo J.Račinskis, lėšų tam tikslui ir neskyrė. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad per 30 metų "Memorialui" nepavyko pasiekti, kad Maskvos centre esančiame Karinės kolegijos pastate, kuriame buvo nulemti tūkstančių žmonių likimai, būtų įrengtas muziejus.

Kaip teigė Maskvos vyriausybės atstovė M.Suslova, užkastų Komunarkoje kankinių atminimas bus tikrai įamžintas.

Džiaugiamės, kad istorine lietuvių atmintimi Rusijoje rūpinasi ne tik LGGRTC, Lietuvos ambasada, bet ir "Memorialas", Maskvos vyriausybė, Rusijos stačiatikių bažnyčia.

"Juolab kad tokių paženklintų vietų, kaip Komunarka, turinčių oficialų istorijos paminklo statusą, Maskvoje labai mažai. Bendradarbiaudami su "Memorialu", mes, Maskvos vyriausybės atstovai, įgyvendiname ir kitą projektą – organizuojame ekskursijas "Teroro vietų Maskvoje topografija". Tokiose ekskursijose supažindiname ekskursantus ne tik su teroro aukų sušaudymo ir jų kūnų užkasimo vietomis, bet ir kalėjimais, teismų pastatais, vaikų namais, į kuriuos atveždavo sušaudytų asmenų vaikus, ir kitais objektais", – vardijo M. Suslova.

Kaip jie "teisė"

Anot istorijos tyrinėtojos Lidijos Golovkovos, Komunarka – viena tragiškiausių XX a. SSRS vietų. Čia nuo XVII a. veikusioje 20 ha dvarvietėje su liepų alėjomis, upeliu, tvenkiniu ir dvaro pastatais įsikūrė SSRS NKVD vadas Genrichas Jagoda, kuriam čia 1928 m. buvo įrengta vasarvietė, pastatytas namas, tebestovįs iki šiol. Komunarka buvo tik viena iš G.Jagodos vilų. Po to, kai jis pats buvo suimtas ir sušaudytas, nuo 1937 m. šioje vasarvietės teritorijoje buvo užkasami Maskvoje sušaudyti represuoti asmenys. Iš pradžių tai buvo tik čekistai, nes Komunarka buvo SSRS NKVD žinioje. Čia, pasak buvusių saugumiečių prisiminimų, netrukus pradėti vežti ir giliose tranšėjose užkasti "suokalbininkų viršūnėlių" palaikai. Tarp jų – ir minėti asmenys iš Lietuvos arba iš jos kilusieji.

Komunarkoje užkastas aukas prieš tai teisė SSRS Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija, vadovaujama Vasilijaus Ulricho, beje, aistringo drugelių kolekcininko, kuris kartais ir pats asmeniškai vykdydavo mirties nuosprendžius. Teismo procesai vyko trečiame dabar restauruojamo kolegijos pastato aukšte. Daugumos nuteistųjų myriop pavardės figūruoja Stalinui tvirtinti teiktuose sąrašuose. Be jo, tokius sąrašus tvirtindavo žinomi to meto SSRS veikėjai Viačeslavas Molotovas, Klimentas Vorošilovas, Lazaris Kaganovičius, Andrejus Ždanovas ir kt. Tarp teiktų Stalinui pasmerktųjų sąrašų buvo ir ypatingi sąrašai, kuriuose įrašyti asmenys nebuvo teisti kolegijoje – pakakdavo Stalino parašo, ir žmonės būdavo sušaudomi. Toks teismo būdas buvo vadinamas "teisimu ypatinga tvarka".

Stalino monstrai

Karinės kolegijos sprendimai turėjo būti vykdomi nedelsiant, tačiau aukos nuosprendžio įvykdymo dienos kalėjimuose dažnai laukdavo savaitę dvi. Pažymėtina, kad Karinė kolegija turėjo Maskvoje specialiai įrengtas patalpas mirties nuosprendžiams vykdyti, savo šaudymo komandą, kurioje buvo dvylika šaudytojų. Kai kurių pavardės jau žinomos. Tai siaubą nuo 1918 m. kaliniams kėlęs žiaurusis Piotras (Peters) Mago, asmeniškai sušaudęs apie 10 tūkst. asmenų ir gyvenimo pabaigoje visiškai nusigėręs; tai ir Ernstas Mačas, šaudęs žmones 26 metus ir pagaliau tapęs šizofreniku; tai ir broliai Ivanas bei Vasilijus Šigaliovai, šaudę ne tik Maskvoje, bet ir komandiruoti į kitas egzekucijų vietas.

Minėti asmenys buvo pelnę aukščiausius valstybės apdovanojimus už ypač svarbių užduočių vykdymą. Beje, vienas iš šaudytojų, Isajus Bergas, išgarsėjo, kuriant automobilį "dušegubka" – jame nuteistieji buvo žudomi variklių išmetamosiomis dujomis. Suvarytų į automobilį iš Butyrkų ar Tagankos kalėjimų asmenų nebereikėjo šaudyti – juos iškraudavo užkasimo vietose jau negyvus. Pasak paties I. Bergo, be tokio patobulinimo "nebuvo galima įvykdyti tiek daug sušaudymų".

Budelių budelis

Už mirties nuosprendžių vykdymą buvo atsakingas generolas majoras Vasilijus Blochinas. Jam nereikėjo šaudyti žmonių, tačiau jis noriai tai darydavo asmeniškai. Apsirengęs specialiais odiniais drabužiais, avalyne ir kepure su snapeliu, jis asmeniškai yra sušaudęs keliolika tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo ir pats NKVD liaudies komisaras Nikolajus Ježovas.

Tiesa, 1954 m. V.Blochinas neteko generolo antpečių, daugybės savo apdovanojimų ir, neiškentęs tokio pažeminimo, netrukus mirė (kalbama, kad nusižudė).

Stalino monstrų sušaudytų asmenų daugumą Komunarkoje sudarė partinis SSRS, sąjunginių respublikų elitas, komisarai, ministrai (ir užsienio valstybių), fabrikų, įvairūs kariuomenės vadai, admirolai ir pan.

Kasdien meldžiasi už kankinius

Kai 1937 m. sušaudytą NKVD liaudies komisarą G. Jagodą pakeitė kitas stalininio teroro monstras N. Ježovas (jis gimė Veiveriuose, jaunystę praleido Marijampolėje, jo motina buvo lietuvė) ir vėliau, net iki pat 1999 m., ši teritorija buvo saugumiečių žinioje. Kai FSB 1999 m. perdavė Komunarką stačiatikių bažnyčiai, buvusiame G. Jagodos ir N. Ježovo name įsikūrė dvasinis Komunarkos parapijos vadovas, kuris kiekvieną dieną meldėsi prie čia laikinai įrengto altoriaus, kur ateidavo ir daug bendruomenės narių.

Kai 2007 m. šalia buvusio NKVD liaudies komisaro namo Komunarkoje iškilo graži nedidelė cerkvė, joje šventikas Germogenas ir dabar kiekvieną dieną meldžiasi už Komunarkoje užkastus kankinius, neskirdamas jų tautinės kilmės ar konfesijos. Nuvedęs svečius iš Lietuvos į Komunarkos teritorijos gilumą, šis šventikas parodė jau paženklintas tranšėjas, kuriose užkasti sušaudytieji. Dvasininkas leido išsikasti žemių iš tų vietų, kuriose, kaip numanoma, guli 1941 m. sušaudyti lietuviai, parodė išvalytą nuo sąžalynų šimtamečių liepų alėją, atnaujintą tvorą, kuri nuo seno juosė buvusio specialiojo objekto teritoriją, naujus statomus šios vietovės religinės bendruomenės namus.

Lietuvos ambasados indėlis

Pasak Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Remigijaus Motūzo, čia, Rusijoje, istoriniai dokumentai kartais tampa tabu. "Todėl mes, ambasada, bendraujame ir su nevyriausybinėmis organizacijomis – "Memorialu", A. Sacharovo centru, "Gulago muziejumi" ir pan. Šios institucijos atlieka ne vien šviečiamąjį, bet ir istoriją tiriantį darbą. Būtent iš šių šaltinių sužinome apie Lietuvą dominančias jos eilinių piliečių, aukštų pareigūnų nužudymo ir užkasimo vietas, jas lankome, pagerbdami aukų atminimą Rusijoje spalio 30-ąją pažymimą Istorinės atminties dieną.

Pernai buvojome Butovo šaudymo poligone (jis nutolęs nuo Komunarkos vos 2 km),  kur sušaudyta ir užkasta apie 600 lietuvių. Šiemet, kai iš "Kauno dienos" atlikto žurnalistinio tyrimo sužinojome apie čia užkastus aukštus Lietuvos pareigūnus, kitus lietuvių kilmės žmones, drauge su "Misija – Sibiras" dalyviais aplankėme Komunarką, dalyvavome jos teritorijos valymo talkoje. Istorinės atminties įamžinimu rūpinamės ir kitose Rusijos vietose. Ambasados pastangomis pernai pavyko pastatyti paminklą lietuvių tremtiniams Tomske, atnaujinome memorialinį paminklą, minintį buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro M.Reinio atminimą jo nužudymo vietoje Vladimire.

Džiaugiamės, kad istorine lietuvių atmintimi Rusijoje rūpinasi ne tik LGGRTC, Lietuvos ambasada, bet ir "Memorialas", Maskvos vyriausybė, Rusijos stačiatikių bažnyčia. Su šiomis institucijomis svarstome ir diskutuojame dėl atminties įamžinimo, nes jis neturi sienų ir ribų", – sakė R. Motuzas.

Šio apsilankymo Komunarkoje nufilmuoti vaizdai ir įspūdžiai suguls į dokumentinį filmą.

Dvigubas vizito Maskvoje tikslas

1941 m. liepos 27, 28 ir 30 d. Komunarkoje buvo užkasta 513 žmonių. Būtent liepos 30-ąją čia po sušaudymo buvo atvežti bei užkasti ir trys minėti tarpukario Lietuvos ministrai, kiti aukšti mūsų pareigūnai.

Kelionė į Maskvą turėjo ir dar vieną tikslą – nustatyti partizanų generolo Jono Žemaičio palaikų užkasimo vietą. R. Narvydas apie galimybę surasti J. Žemaičio palaikus kalbėjo su "Memorialo", Lietuvos ambasados atstovais, kartu su jais buvo aplankytos Dono (Donskoje) kapinės, kuriose yra paženklintos simbolinės sudegintųjų krematoriume pelenų užkasimo vietos. Deja, šiuo metu archyvai, kurie galbūt atskleistų tiesą, yra neprieinami.