Beveik 12 metų gyvavusią kulinaro Roberto Ščesnavičiaus laidą numarino Baltijos televizijos sunkmetis. Tačiau vieną garsiausių šalies virėjų žiūrovai netrukus išvys... TV3 kulinarijos laidoje "Susitikime virtuvėje" šalia virtuvės šefo Lino Samėno.

"Abu būsime laidos vedėjai, ekspertai. Čia mūsų receptų nebus. Tai bus konkursas, kuriame žmonės varžysis gamindami, o mes vertinsime jų kūrinius: ragausime, uostysime, žiūrėsime, kad estetiški būtų. Jei jau žmogus eina į televiziją, turi pasistengti. Dalyvius kartu su mumis vertins ir žiūrovai", – apie naują savo amplua "TV dienai" pasakojo R.Ščesnavičius.

– Neužgošite vienas kito?

– Natūralu, kad žmonės kartais vienas kitą užgožia, kartais vienas kitam padeda. Aš nebijau užgožimo, konkurencijos. Mano darbe konkurencijos daug, ir man ji – darbo dalis, normalus reiškinys. Toks gyvenimas, toks pasaulis. Su L.Samėnu jau filmuojamės ir, atrodo, sutariame draugiškai.

– Ar su L.Samėnu jums teko anksčiau dirbti?

– Niekada, ir net susidurti neteko.

– Kur buvote dingęs, kai iš BTV tinklelio iškrito jūsų vesta laida?

– Niekur nebuvau dingęs, tik viešumoje nesirodžiau, labai rimtai užsiėmiau verslu, komercija. Dabar vėl atsirado noras dirbti televizijoje.

– Turite minčių atgaivinti savo paties laidą?

– Turiu. Laida beveik 12 metų gyvavo, o paskui netikėtai nutrūko. Turėjau kitų pasiūlymų, bet man jie netiko. Buvau nusprendęs, kad daugiau nebereikia televizijos. Bet ilgainiui pagalvodavau, gal vis dėlto yra to noro. Be to, šįkart išbandysiu kitą amplua.

– Kai kūrėte savo laidą per BTV, buvote neretai kritikuojamas dėl to, kad patiekalai išeina labai brangūs, kad jie labai sudėtingi ir pan. Ar atsigręšite į paprastesnę virtuvę?

– Pafilosofuosiu: visur turi būti pusiausvyra. Darysi brangesnius patiekalus, būsi pavadintas brangininku, bet džiaugiuosi, kad neišgarsėjau kaip pigių valgių gamintojas. Mano patiekalai galbūt buvo brangūs, nes daug darbo įdėta, gerai, gražiai pagaminti, nors produktai būdavo ir paprasčiausi. Žmonės kartais pamiršta, kad už darbą reikia mokėti – juk neatsiranda patiekalas ranka mostelėjus.

– Ką manote apie maisto gaminimo formulę "Skanu, pigu, greita"?

– Mano komercinė veikla įvairiapusiška – aptarnaujame ir aukšto lygio priėmimus, ir studentų valgyklas, ir bistro. Dabar aktualu greitai, pigiai pavalgyti, bet tai nereiškia, kad prastai. Gali puikiai papietauti pigiai. Bet net ir paprastose kavinėse, valgyklose kokybė turi būti svarbi. Kita vertus, keista, kad žmonės nori pavalgyti kone už savikainą. Savikaina – tik savoje virtuvėje. Aš esu už galimybę rinktis: kad norintys galėtų valgyti prabangiame restorane, kiti – greito, bet kokybiško maisto restorane, treti eitų į pigesnį, dar kiti gamintų namuose. Bet kažkodėl dauguma nori viską suvienodinti – grįžti į sovietinius lygiavos laikus, kur visur kainos vienodos. Gyvenime taip nebūna, kad nuėjęs į "Mercedes" centrą prašai automobilio už "Zaporožiečio" kainą. Taip negali būti ir restorane.

– Pastaruoju metu išpopuliarėjo kulinarijos studijos. Gal ir pats turite minčių su kitais dalytis savo patirtimi?

– Idėjų turiu įvairiausių, tik laiko joms įgyvendinti nėra. Prieš trejus metus Olandijoje susipažinau su buvusiu karalienės virtuvės šefu. Jis turi atidaręs kelias mokyklas, į kurias pakvietė ir mane, kad pamokyčiau gaminti savo patiekalus. Man labai patiko ši patirtis. Beje, jis net pasiūlė pagalbą steigiant mokyklą pas mus.

– Gaminti jau tapo madinga – ir kuo įvairesnių šalių patiekalus. Kaip manote, lietuvių skonis gali pasikeisti, o ateity jau nebereikės cepelinų ir vėdarų?

– Cepelinai ir vėdarai tikrai negreit apleis pjedestalą. Tai iš vaikystės daugeliui išliko. Aš esu gurmanas, bet kartais irgi pasiilgstu cepelinų. Žinoma, dabar auga nauja karta, kuri cepelinų gal tik restorane ragavo, ir tai ne pačių geriausių, gal skonis ir pasikeis. Bet užsienio svečiai tikrai prašo ir, manau, prašys lietuviškos virtuvės patiekalų. Pats manau, kad žmonės turi susipažinti su įvairių šalių virtuvėmis, bet nepamiršti ir savosios.

– Ar kiekvienas gali išmokti puikiai gaminti?

– Žinoma, ne. Kai kuriems žmonėms gaminimas nesvarbus, jiems virtuvė neįdomi. Kiti tik valgo, bet net nežino, ką. O tie, kurie tikrai domisi kulinarija, gali tobulėti. Juk negali žmogus visko puikiai daryti.

– Kai prieš trejus metus pasirodė jūsų knyga "Gurmano užrašai", žadėjote, kad bus ir antra. Kada?

– Tikrai bus, tik nesinori jos leisti dabar, kai užėjęs kulinarinių knygų bumas. Pirmoji mano knyga buvo labiau esė apie maistą, psichologiją, keliones. O į antrąją norėčiau sudėti receptus.

Tik kol kas esu kiek nusivylęs rinka: prileista daugybė knygų su gražiomis nuotraukomis, daugybe receptų, knygas rašo kas tik nori. Štai paėmiau aktorės Sofios Loren, kuri man labai imponuoja, receptų knygą ir pamačiau, kad tai – tiesiog puikiai panaudotas vardas versle. Kai imi skaityti receptus, tai – tokia banalybė, nieko įdomaus, nieko nauja. Tokių knygų daugybė.

Mano nuomone, žmogus į kulinarijos knygą turi įdėti didelę dalį savęs, savo paties kurtų receptų, o ne rašytų ir perrašytų. Skaitytojas turi ko nors iš jos pasisemti. Žinoma, yra paklausa, bus ir pasiūla. Aš pats anksčiau prisipirkdavau kulinarijos knygų, o paskui pamatydavau, kad po gražiu viršeliu nieko nėra. Tačiau iš viso to keisčiausia ir apmaudžiausia, kad žmonėms pučiama migla, jog profesionalu tapti nebūtina, kad kokia nors žvaigždė gali pasiūlyti paprastesnę maisto gaminimo formulę, pagal kurią patiekalas kone pats savaime išeis puikus.

Visi, kuriuos vienija aistra gaminti ir mano, kad patiekalais sužavės R.Ščesnavičių ir L.Samėną, gali registruoti savo dalyvių porą užpildydami anketą www.tv3.lt arba www.iki.lt.