„Kino teatruose Prancūzijoje lankosi jauni žmonės iki 25 metų. Maistas, kurį jiems reikia paduoti, – labai paprastas. Tad mano kolegos – kaip „McDonald’s“ virėjai – nuolat tiekia vieną ir tą patį“, – kalbėjo vasario 2-ąją 80-mečio sulauksiantis gruzinų ir prancūzų kino režisierius Otaras Joselianis.

Nuo 1979 m. O.Joselianis gyvena Prancūzijoje, tačiau nepamiršta ir gimtojo Tbilisio. Būtent iš Tbilisio jis atvyko į Vilnių, kur prancūzų kino festivalyje "Žiemos ekranai" pristatė savo filmų retrospektyvą.

Sausio 24 d.–vasario 2 d. festivalyje rodomi Prancūzijoje susukti O.Joselianio filmai „Drugelių medžioklė“ (1992 m.), "Sudie, mano karvide" (1999 m.), "Pirmadienio rytą" (2001 m.), "Sodai rudenį" (2006 m.), "Šantrapa" (2010 m.). Žiūrovai galės pamatyti ir kelis dar Sovietų Sąjungoje sukurtus filmus, tarp jų – ir juostą "Gyveno strazdas giesmininkas", išgarsinusią O.Joselianį Europoje.

Vilniuje režisierius ne kartą yra susitikęs su savo filmų žiūrovais ir kūrybos gerbėjais. Aukštindamas iškilius praeities kino kūrėjus, kompozitorius bei rašytojus ir traukdamas per dantį savo kolegas iš Holivudo O.Joselianis pademonstravo puikų humoro jausmą.

Į filmo "Šantrapa" pristatymą Vilniaus "Skalvijos" kino teatre O.Joselianis atvyko su savo prodiusere prancūze Martine Marignac. Prisidengęs akis nuo šviesos, jis ilgai žiūrėjo į sausakimšą salę. "Matau – čia daug jaunų žmonių, kurie vargu ar supranta rusų kalbą. Todėl kalbėsiu prancūziškai", – netikėtai pareiškė režisierius.

Tačiau pirmoji prabilo prodiuserė: "Man patiko jo filmai, aš jais žavėjausi, todėl nusprendžiau su juo dirbti." M.Marignac prisiminė, kad apie trejus metus pagyvenęs Paryžiuje ir susipažinęs su ja O.Joselianis pasakė, jog niekada su ja nedirbs, nes su visais prodiuseriais susipykdavo.

"Jis norėjo, kad mes išliktume draugai, kad nesusipyktume, – tęsė M.Marignac. – Pirmą bendrą filmą sukūrėme 1992 m. – tai buvo "Drugelių medžioklė". Prie to filmo daug dirbome. Daug dirbome ir prie filmo "Šantrapa" – tai paskutinis mūsų drauge susuktas filmas, bet mes išlikome visą laiką draugai. Dabar kuriame dar vieną filmą, kuris turėtų dienos šviesą išvysti šiemet.

Filme "Šantrapa" Otaras tam tikra prasme sugrįžta į Gruziją – dalis veiksmo vyksta Gruzijoje, dalis – Paryžiuje. Kai kurie prancūzų kino kritikai, ir ne tik prancūzų, įžvelgė šiame filme autobiografiškumo, o tai labai pykdo režisierių. Autobiografiškumo tikrai galima įžvelgti, nes filme pasakojama apie jauną gruzinų režisierių, kuris susiduria su cenzūra, jam liepiama pašalinti dalį filmo, tačiau jis nesutinka, ir filmas uždraudžiamas. Su šiais dalykais O.Joselianis taip pat yra susidūręs."

Pagaliau O.Joselianis prabilo prancūziškai. Keistoka buvo klausytis prancūziško pasakojimo su pažįstamu gruzinišku akcentu.

– Ką reiškia filmo pavadinimas „Šantrapa“ – keistas, neišverčiamas žodis? – toks klausimas pirmiausia atėjo į galvą.

– „Šantrapa“ – tai vaikas, kuris neturi gebėjimų dainuoti. Mokytojai italai nekalbėjo prancūziškai, bet mokėjo du žodžius – „šantra“(dainuos) ir „šantrapa“ (nedainuos). Tie, kurie būdavo įvertinti kaip „šantra“, būdavo laimingi, nes jie mokydavosi, dainuodavo, ir jų tėvai būdavo laimingi. O iš įvertintų neigiamai vaikai šaipydavosi mokykloje, gimnazijoje ir sakydavo: „Šantrapa, šantrapa...“

Tarp tų „šantrapa“ buvo ir Ivanas Turgenevas. Ir Fiodoras Dostojevskis buvo „šantrapa“. Ir Sergejus Rachmaninovas, ir Igoris Stravinskis – visi jie buvo įvardyti kaip „šantrapa“. O Vladimirui Leninui visi filosofai buvo "šantrapa". Jis filosofus susodino į laivą – taip ir pavadino – filosofų laivas – ir išsiuntė kuo toliau nuo savęs. Aš ir mano draugai stengėmės priklausyti šiai garbingai kategorijai.

Šiandien „šantrapa“ niekada netaps nei ministru, nei verslininku, niekada jam nepavyks daug pinigų uždirbti. Ir visada bus nelabai daug žmonių, kurie jį gerbs. Naujieji rusai vartoja šį žodį ir juo įvardija žmones, kurie neverti būti jų draugijoje.

„Šantrapa“ – tai filmas apie moralės dalykus, apie klausimus, kurie kyla menininkams. Kaip išlikti ištikimam sau, nepaisant visų sunkumų, su kuriais tenka susidurti.

– Kodėl pagrindinį vaidmenį tame filme skyrėte savo anūkui Dato Tarielašviliui?

– Mano mažasis anūkas – gerai išauklėtas žmogus. Žinote, gauti tokį vaidmenį žmogui, turinčiam aktoriaus profesiją, – labai negerai. Pavojinga. Todėl visada noriu filmuoti žmones, kurie rimtai gyvena savo gyvenimą, nugyvena kiekvieną dieną, negalvodami nei apie kinematografą, nei apie aktorystę. Tada jų išraiška, gestai, žvilgsniai, poelgiai būna tokie, kokių niekada nesuvaidinsi.

– O kas paskatino susukti tą filmą, kaip jį kūrėte? Ar kartais neturėjote omenyje Federico Fellini juostos „Amarcord“, kurioje jis nufilmavo gimtąjį Riminį, nuklydo į vaikystę, paauglystę?

– Kaip buvo daromas filmas, negaliu papasakoti. Kiekvienas daro filmą kaip gali, kaip moka. Šio filmo siužetas man atėjo į galvą pamanius, kiek žmonių iškeliauja iš gyvenimo taip nieko ir nesukūrę. Nepalikę palikimo ateinančioms kartoms ar savo artimiesiems, nesvarbu kam. Bet kaip svarbu tai, kad, nors ir nieko nepadarė filmų „Šantrapa“ ar „Strazdas giesmininkas“ herojai, jie nugyveno savo gyvenimą patenkinti. Šiame pasaulyje jiems buvo skirta vieta – tokios žaidimo taisyklės.

– Tai – autobiografinis filmas ar ne?

– Tikriausiai. Man norėtųsi turėti tokią biografiją. Jei tai būtų autobiografinis filmas, mano herojus būtų susukęs nemažai filmų užsienyje. Bet jis toks atkaklus, kad niekam nepakluso. Ir ką jis nufilmavo, nežinome. Gal tai buvo paprasčiausiai atkaklus žmogus, ir tai jau gerai.

– Jūsų herojai geria daug vyno, dar daugiau rūko. Gal galite nusakyti skirtumą tarp gruziniško vyno ir prancūziško? Kuris jums labiau patinka?

– Aš negaliu pakęsti vyno – mėgstu degtinę. O man patinka, kai jie rūko. Tegul rūko.

– Sovietų Sąjungoje buvo cenzūra, Vakaruose kinas necenzūruojamas, užtat – komercinis. Ar tas jo komerciškumas nėra savotiška cenzūra?

– Cenzūra egzistuoja visur. Pati baisiausia – žiūrovų cenzūra. Kai kino žiūrovai primeta savo valią, tai blogiau nei ideologinė cenzūra. Jie prastai išauklėti, prastas jų skonis. Kino teatruose Prancūzijoje lankosi jauni žmonės iki 25 metų. Maistas, kurį jiems reikia paduoti, – labai paprastas. Tad mano kolegos – kaip „McDonald’s“ virėjai – nuolat tiekia vieną ir tą patį. Paduosi ko nors kita – ne, jie nenori. Rodo René Clairo filmą – žiūrovai išeina iš salės.

Kas diktuoja tokį prastą skonį? Komersantai, taip pat mano kolegos, dirbantys Holivude. Jie – blogesni nei tarybiniai režisieriai. Jie privalo paklusti klišei. Visi tie filmai su Sylvesteriu Stallone ir kiti padaryti pagal labai paprastą Holivudo schemą: dramaturgija – kaip Prometėjo kompleksas, o vienas žmogus, kad ir kas vyktų, nugali visus.

Tai, kas rodoma Holivudo filmuose, žmonės išbando gyvenime. Pavyzdžiui, Holivudo metodais apiplėšia banką. Lijone kilo baisus skandalas – teisė du perėjūnus už žiaurų moters išprievartavimą vaikų akivaizdoje. Jie teisme pasakė, kad pažiūrėjo Stanley Kubricko filmą „Prisukamas apelsinas“ ir išmoko to.

Toks žiūrovas primeta savo cenzūrą ne tik kinui, bet ir bet kuriai meninei raiškai. Todėl dauguma mano kolegų neišmano muzikos, tapybos, nieko nesupranta apie architektūrą, visiškai nieko nenutuokia apie teatrą – jiems teatras – tai ne kinas. Ir režisieriai daro savo košę tam žiūrovui užsimerkę.

Sovietų Sąjungoje buvo lengviau dirbti – šlykštu, žinoma, bet lengviau, nes nebuvo žiūrovų cenzūros. Cenzoriai buvo išsilavinę žmonės, kurie taip pat buvo gniuždomi sistemos, kaip ir visi kiti. Jie labai gerbė Andrejų Tarkovskį, Glebą Panfilovą, Nikolajų Šengelają.

Taip, filmai buvo dedami į lentyną, nes tuo metu jie žiūrovams galėjo būti pavojingi. Tik po kurio laiko į ekranus buvo išleisti „Andrejus Rubliovas“, „Užmirštų protėvių šešėliai“. Daug metų praėjo, ir jų niekam nebereikia. Tai – paradoksas.