Kultūriniai mainai

Pirmą kartą į paslaptimi apgaubtą Tekančios Saulės šalį K.Šešelgytė leidosi 2011-aisiais, iš karto po Fukušimą supurčiusio galingo žemės drebėjimo. Po kelerių metų Vytauto Didžiojo universiteto teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantė Japoniją aplankė darsyk. Osakoje ji mokėsi kalbos, domėjosi vietos tradicijomis, lankė įvairių menų kursus.

"Mintimis taip ir nenutolau nuo Japonijos", – iš nostalgija persmelktų 2014–2015-ųjų į šių metų liepą ir antrąją savo kelionę į Azijos perlą persikėlė K.Šešelgytė. Tiesa, šį kartą menininkė vyko ne semtis žinių, o jomis dalytis su vietiniais.

Mintimis taip ir nenutolau nuo Japonijos.

"Pirmoje pasakų projekto dalyje pačios pristatėme japonų pasakas Lietuvoje, dabar, atvirkščiai, Japonijoje sekėme lietuviškas", – kelionės tikslą, dėl kurio įveikė tūkstančius kilometrų, netrukus atskleidė pašnekovė.

Liepos 1-ąją jaukioje Tokijo galerijoje "Marebito" kartu su vertėja Rūta Aleksandravičiūte Kotryna surengė lietuviškų pasakų pristatymą, kurį iliustravo savo pieštais paveikslais. Netrukus po to lietuviškos tautosakos skrynią menininkė atvėrė Ičinosekio ir Tono miestuose Ivatėje.

Kviečia piešti pasaką

Geležinio vilko legenda ir sapnas, kuris aplankė kunigaikštį Gediminą ant kalno, Jūratės ir Kastyčio meilės istorija ar pasakojimas apie stebuklingą duoną ne tik prikaustė vietinių klausytojų dėmesį, bet ir atskleidė ne vieną šalių tautosakų panašumą.

"Tarkim, pas mus duonelė, o ten – ryžiai, kuriuos kaip ir riekę, nukritusią ant žemės, reikia pagarbiai surinkti", – detales, suartinusias skirtingų žemynų pasakų mylėtojus vardijo auksarankė. Lietuviškose ir japoniškose pasakose esą gajus pamokymo elementas, siužetams būdingi tam tikri dėsningumai, pasikartojimai, stebuklingi pasivertimai, laiko ir vietos spalvingumas. Panašūs net kai kurie personažai.

Tuo, anot menininkės, jau netrukus galės įsitikinti visi pasakų mylėtojai. Rugsėjo 2–9 d., Kaune vyksiančios Sugiharos savaitės metu, bus pristatyta dešimt gražiausių, R.Aleksandravičiūtės verstų japonų pasakų, iliustruotų K.Šešelgytės akvarele.

"Rugsėjo 8-ąją visus mielai kviečiu įsilieti ir į kūrybines dirbtuves. Kartu piešime pasakas", – išbandyti netradicinę pramogą ir iš arčiau pažinti Japoniją ragino pašnekovė.

Gyvena pagal taisykles

Nuo pasakų ir piešinių mergina persikėlė į japoniškus komiksus ir animacinius filmukus, dėl kurių pamišęs ne vienas europietis. Keistiems personažams didelėmis akimis neatsispyrė ir Kotryna.

"Pradžioje įtraukė jie, vėliau – raštas. Tiesa, jis yra labai sudėtingas ir aš vis dar mokausi", – anot pašnekovės, hieroglifai – iššūkis ne tik kitataučiams, bet ir patiems japonams. Ne veltui mokyklinis ugdymas ten trunka dvylika metų, pusę kurių mokomasi gimtosios kalbos, o baigiant vidurinę privaloma žinoti kone 2 tūkst. hieroglifų.

"Tarkim, norint perskaityti straipsnį laikraštyje ar žurnale reikia žinoti mažiausiai 2 tūkst. hieroglifų", – toliau intrigavo pašnekovė. Ne mažiau nei japonų raštas, įdomus jai pasirodė ir vietinių gyvenimas. Tiksliau, taisyklės, kuriomis jie vadovaujasi darbe, viešajame transporte, maitinimo įstaigose ar net savo namuose.

"Pradžioje tos taisyklės glumina, bet vėliau pripranti ir neįsivaizduoji, kad gali būti kitaip", – tikino keliautoja, savu kailiu patyrusi, ką reiškia gyventi japonų namuose.

Prieš įeidami į vidų, jie nusiauna batus, kad tatamis, ant kurio sėdi valgydami, kuo ilgiau išliktų švarus. Japonai nepratę lipti į putų vonią, kaip tai daro europietės damos. Prieš maudydamiesi jie išsimuilina ir tik tada gula į karštą vandenį atsipalaiduoti.

"Prie vonios kambario durų būna padėtos šlepetės, kurias jie apsiauna eidami į vidų, o išėję vėl išsispiria. Tiesa, yra patalpų, po kurias japonai vaikšto visai basi", – apie nerašytas namų taisykles kalbėjo jauna moteris.

Šliurpi – gerbi

Arbata Japonijoje tiekiama prie kiekvieno patiekalo, o ryžius vietiniai į lėkštes krauna bent tris kartus per dieną – pusryčiams, pietums ir vakarienei. Maitinimo įstaigose arbatpinigiai nepaliekami – toks veiksmas Japonijoje reiškia pataikavimą.

"Kitose šalyse arbatpinigiai būna įtraukti į bendrą sumą, tuo metu ten reikia mokėti tiek, kiek nurodyta sąskaitoje, priešingu atveju liksite nesuprasti", – didelį pliusą už tai vietiniams dėjo lietuvė.

Japonai valgo medinėmis lazdelėmis, pasaulyje žinomomis haši vardu. Jomis negalima mosuoti prieš nosį, stumdyti lėkščių ar barbenti į stalą.

Šliurpti nemandagu? Europoje – taip, bet tik ne Japonijoje.

"Nevalia lazdelių besti stačiai į dubenį. Praeityje tai buvo mirties ženklas, o dabar ryžių dubenėlis su įsmeigtomis lazdelėmis dažnai būna pastatomas prie mirusiojo karsto", – apie vietos tradicijas toliau kalbėjo K.Šešelgytė.

Šliurpti nemandagu? Europoje – taip, bet tik ne Japonijoje. Ten šliurpimas reiškia mėgavimąsi, todėl jei prie stalo neišleisite nė menkiausio garso, šeimininkai pamanys, kad buvo neskanu.

"Žmonės prie stalo nemažai bendrauja, o bendraudami valgo. Kiek kitaip viskas vyksta oficialių priėmimų metu: kol vienas kalba, kiti linkčioja ir klauso. Kartą taip beklausydama sveikinimų, likau be pietų", – komišką situaciją ir iš alkio gurgiantį skrandį prisiminė jauna moteris.

Pamilo vietos virtuvę

Japonai nesiliauja stebinti pasaulio įvairiausiais išradimais: protu kontroliuojamais robotais, nešiojamaisiais sėdynės plovikliais, sviestu klijų tūbelėse, matuokliu, skaičiuojančiu, kiek kartų sukramtytas maisto kąsnis ar apsaugomis plaukams, kad šie nekristų į makaronų lėkštę.

Nepralenkiami šie azijiečiai ir savo eksperimentais virtuvėje – picomis su kukurūzais ir majonezu, sojų skonio ledais, gėrimu, pagamintu iš kiaulių placentos ir gardintu persikais ar "laimingaisiais", keptų bulvių skonio šokoladukais, dalijamais prieš egzaminus ir kitomis progomis norint palinkėti sėkmės.

"Yra ir daugiau keistenybių. Tarkim, kartusis melionas. Tie, kuriems patinka alus, mėgaujasi šiuo vaisiumi. Aš prie jo taip ir nepripratau. Kaip ir prie keistos konsistencijos jūrų gėrybių, – K.Šešelgytė neslėpė, kad nepaisant kelių išimčių, tradicinė japonų virtuvė jai labai artima. – Bandžiau su ja, tiksliau, su sušiais, supažindinti ir savo draugus. Deja, pastarieji neliko sužavėti. Ne dėl to, kad juos prastai paruošiau, o todėl, kad ten sušiai kitokie, nei esame įpratę valgyti Lietuvos kavinėse."

Ištikimi savo stiliui

Dar viena tema, apie kurią, anot K.Šešelgytės, galima rašyti knygas – mada. Kol Europa ar Jungtinės Amerikos Valstijos alpsta dėl scenos dievaičių ir Holivudo aktorių įvaizdžių, Japonija lieka ištikima savoms mados tendencijoms, kurių, regis, neveikia vakarietiški standartai.

"Gatvė jaunimui – tarsi podiumas", – šyptelėjo pašnekovė. Čia galima sutikti ryškių animacinių filmukų herojų, Lolitų su nėriniais, trumpomis kojinaitėmis ir kaspinėliais, uniformuotų mokinukių, regis, ką tik pakilusių nuo suolo, neapibrėžto Harajuku stiliaus gerbėjų ar jaunuolių, kurių kaktose iš druskos tirpalo suformuotos visame pasaulyje populiarios spurgos.

"Japonai labai įdomūs žmonės. Jei reikėtų juos įvardyti keliais žodžiais, ko gero, labiausiai tiktų: tylūs, santūrūs, nuolankus. Kažkiek panašūs į lietuvius, – nepaisant vietinių būdo, likti šioje šalyje jauna moteris esą nenorėtų. – Taip, japonai malonūs, šypsosi, bet laikosi atstumo, nors to ir nesako, supranti, kad visiškai savas ten niekada nebūsi, todėl apsigyventi Japonijoje nesiryžčiau. Dažniau svečiuotis – mielai."