Apie naująjį projektą "Šimtai jausmų Lietuvai" ir prieš trejus metus pradėtą realizuoti seną svajonę turėti savo galeriją – pokalbis su G.Kuizinaite.

– Projektas yra ypač demokratiškas, aprėpia vizualiojo meno sritis, nėra griežtų apribojimų nei atlikimo technikai, nei formatui. Vienintelis slenkstis – kūrėjai turi būti profesionalūs. Ar ne baisu, kad sulauksite ypač daug ir ypač skirtingų kūrinių?

– Be jokios abejonės, tikimės nemenkos dalyvių darbų pasiūlos ir įvairovės, tačiau yra labai svarbu, kad pasiūlytuose darbuose išryškėtų individuali, netradicinė Lietuvos valstybingumo tematikos raiška. Norisi tikėti, kad skirtingų meno sričių darbai ne tik papildys vieni kitus, bet tarp jų rasis dialogas, bus sukurtas intriguojantis bendras pasakojimas, liudijantis bendrystę, o kartu ir individualybės, tapatybės apraiškas.

– Kviečiate menininkus teikti per pastarąjį dešimtį kurtus kūrinius. Ar nebaisu, kad išvysite tuos pačius, matytus jau ne sykį, pvz., demokratiškoje geriausio metų kūrinio ar kitoje grupinėje parodoje?

– Jau antras klausimas apie baimę – jei būtų baisu, taip nieko ir nesukurtume. Rengiant kolektyvinę, grupinę parodą rizikos visada yra. Negalime atmesti tikimybės, kad gali būti pateikta ir jau kitose parodose eksponuotų kūrinių, tačiau norisi tikėti, kad autoriai pateiks naujus darbus. Valstybės atkūrimo šimtmetis yra ta nepaprasta proga, kuri provokuoja naujų idėjų proveržį, skatina išreikšti savo santykį su Lietuva net ir tuos menininkus, kurie įprastai savo kūryboje apie tai nekalba.

– Ar dalyvauti gali menininkai iš visos Lietuvos – o gal ir užsienyje gyvenantys, ryšį su Lietuva palaikantys kūrėjai?

– Jokių apribojimų dėl dalyvavimo projekte nėra. Kaip tik skatiname, kad dalyvautų ir užsienyje gyvenantys bei kuriantys lietuvių dailininkai, kad megztųsi natūralus kūrybinis dialogas, išryškėtų artimi ar skirtingi požiūriai ir meniniai sprendimai.

– Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Sutikite, po šia tema galima priglausti ir peizažus, ir abstrakcijas, portretus, molinį ąsotį, išaustą Vytį ir kokį multimedijų postmodernų projektą? Kuo daugiau dailės žanrų, tuo didesnis iššūkis parodos kuratoriui – kaip rasti bendrą vardiklį?

– Dėkoju už įdomų klausimą. Šis projektas, be jokios abejonės, yra vienas iš iššūkių, kaip sudaryti įdomią, originalią, gal net kiek provokatyvią, skatinančią diskusiją kolekciją. Jau dabar yra aišku, kad 2018 m. daugelis Lietuvos muziejų, galerijų rengs temines parodas, skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti. Klausimas, kuo jos bus panašios ir kuo skirsis. Drauge su kolege Agniete Janušaite-Vitkūniene sieksime, kad parodoje atsiskleistų kuo originalesnės meninės saviraiškos paieškos. Ši paroda turėtų atspindėti mūsų jausmų įvairovę visomis kryptimis, tad ir ekspozicijos kūrimas bei pristatymas numatomas daugiakryptis, įtraukiantis parodos lankytojus, sukeliantis šimtus jausmų tiek kūrėjui, tiek žiūrovui. Tačiau apie tai, kol nesibaigęs kvietimo laikas, anksti kalbėti.

Tikimės nemenkos dalyvių darbų pasiūlos ir įvairovės, tačiau yra labai svarbu, kad pasiūlytuose darbuose išryškėtų individuali, netradicinė Lietuvos valstybingumo tematikos raiška.

– Kiek kūrinių planuojama atrinkti ir kokios nominacijos bus paskirtos?

– Darbų kiekis parodoje nėra numatytas. Viskas paaiškės, kai baigsis kvietimo parodai laikas. Tuomet lems daugelis kriterijų: pasiūlytų kūrinių kiekis, formatai, idėjos grynumas, originalumas, savitas santykis su istorine tema, individualus, novatoriškas sprendimas. Pagal panašius kriterijus bus formuojamos ir nominacijos.

– Pastarasis projektas – bene didžiausios apimties jūsų galerijos vykdomų projektų? Kokius iš jų išskirtumėte?

– Per pastaruosius dvejus metus buvo sukurta galerijos internetinė svetainė, kurioje pristatomos vykusios ir veikiančios parodos partnerių erdvėse, taip pat svetainėje yra pristatoma 70 menininkų, kuriančių fotografijos, grafikos, mažosios plastikos srityse, kūryba. Vienas didžiausių iki šiol vykdytų projektų yra praėjusiais metais Vokietijoje, istorinėje Baronų Miunhauzenų pilyje surengta Lietuvos fotomeno bienalė "Fotografinės istorijos". Projektą kuravome kartu su dailininke, grafike Jūrate Sližyte, gyvenančia ir kuriančia Vokietijoje. Bienalės metu buvo pristatyta profesionalių fotomenininkų kūryba iš VšĮ "Gabrielės meno galerija" kolekcijos: Alio Balbieriaus, Remigijaus Venckaus, Rimanto Plungės, Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės, Gintaro Jaronio, Rymanto Penkausko, Roberto Misiukonio, Kristinos Valasevičienės, Iridijaus Švelnio, Eglės Ščerbinskaitės. Paroda sulaukė vokiečių televizijos ir spaudos susidomėjimo. Projektas "Šimtai jausmų Lietuvai" vykdomas kartu su Kauno kultūros centru "Tautos namai". Kol kas jis dar organizuojamas, tad dabar sunku pasakyti, ar bus didžiausias iš galerijos vykdytų ar vykdomų projektų.

– Jūsų galerija nėra tradicinė su nuolatine parodų erdve – veikiau virtuali. Kodėl pasirinkote būtent tokį formatą? Kokie tokio formato pranašumai ir trūkumai?

– Įkurti internetinę galeriją yra daug paprasčiau ir pigiau. Ir pastaruoju metu tokių virtualių galerijų, tinklalapių yra itin daug. Ši virtuali meną pristatanti, reklamuojanti, kartais ir parduodanti erdvė nuolat kinta: atsiranda naujos erdvės, jau esančios kinta, transformuojasi. Įkurti virtualios galerijos modelio variantą nėra sudėtinga, tai nereikalauja didelių sąnaudų, tačiau reikalauja nemenkų pastangų kuriant ir tvarkant internetinį puslapį, telkiant menininkus, organizuojant parodas ir projektus, juos reklamuojant. "Gabrielės meno galerija" (interneto svetainės adresas www.gabrielegallery.eu) parodoms erdvės ieško tiek Kaune, tiek ir užsienyje. Esu atsakinga už savo galerijos veiklą, tačiau be galo džiaugiuosi, kad galerijos tinklalapį techniškai tvarkyti man padeda fotomenininkas Gintaras Jaronis. Sėkmingai praktiką galerijoje atlikusi VDU menotyros studentė Rūta Jakimavičiūtė ir toliau savanoriauja, padeda atlikti vertimo arba kitus darbus.

Jau keleri metai sėkmingai bendradarbiauju su Kauno miesto muziejumi, turinčiu savo filialus. Parodos vykdavo M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje, dabar Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje. Bendradarbiauju ir su Lietuvos švietimo istorijos muziejumi, Kauno kultūros centru "Tautos namai", bibliotekomis. Ne vienus metus sėkmingai bendradarbiauju ir su Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje. Parodinių erdvių įvairovė yra kintanti, tad sukelia ne vieną iššūkį prisitaikyti prie tos institucijos parodų ir renginių tradicijų, atrasti reklamavimo modelį. Manyčiau, kad tai yra vienas iš pranašumų, nes visa tai suteikia galerijos veiklai mobilumo ir įvairovės. Tačiau kartu tai yra ir tam tikras trūkumas: kai neturi nuolatinės erdvės, nesijauti saugus, negali planuoti ilgalaikių veiklų ir projektų, nuolat esi blaškomas tarp skirtingų erdvių ir skirtingų partnerių. Kai pradedi dirbti vis naujoje erdvėje, stebi, kokia publika susirenka, kokie žmonės lanko parodas. Rengiant parodas skirtingose Kauno miesto erdvėse dažnai pavyksta išjudinti kai kurias erdves, pritraukti įvairesnę publiką, surasti vis kitokių bendradarbiavimo formų.

– Kaip apskritai gimė mintis įkurti savo galeriją, nepasitenkinti vien menotyrininkės veikla?

– Turėti galeriją buvo mano ne vienų metų svajonė. Šią svajonę pavyko įgyvendinti prieš trejus metus. Prieš kurdama galeriją ilgai galvojau, kokį veiklos modelį pasirinkti. Kultūrinėje veikloje rašydama apie meną, bendradarbiaudama įvairiuose projektuose dalyvauju jau dvylika metų. Anksčiau įkurti galeriją neturėjau galimybių: trūko partnerių, kontaktų, finansų. Tačiau suvokiau, kad tik rašydama apie dailės parodas, atskirus menininkus ne iki galo save realizuoju. Mėgstu organizuoti parodas, telkti menininkus bendriems projektams, visada daug dėmesio skiriu parodos ar projekto reklamai. Man tokia veikla patinka, matau čia prasmę. Taip pat matau, kad ne visada institucijos išreklamuoja tikrai gerą ar įdomų renginį, parodą. Mūsų kultūriniame gyvenime tai yra svarbu, nes kartais tikrai puikus menininkas, jo paroda, susitikimas nebūna gerai išreklamuotas.

Per trejus galerijos gyvavimo metus Lietuvoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijos surengiau 70 parodų. Parodas organizuoju jau minėtose Kauno kultūros įstaigose, kelerius metus bendradarbiavau su Nacionaliniu Kauno dramos teatru ir kitais. Nors ir neilga, bet intensyvi darbo patirtis išmokė prisitaikyti, priimti įvairius bendradarbiavimo pasiūlymus. Labai džiaugiuosi, kad ir daugelis galerijos atstovaujamų menininkų yra atviri iššūkiams bei naujovėms.

– Kaip vertinate galerijų rinką Kaune ir Lietuvoje. Kartais mėgstame sakyti, kad jų yra daug tokiai mažai šaliai / miestui? Tačiau čia tokia nuomonė turbūt klaidinga: galerijų tikriausiai negali būti per daug, nes nebūna per daug menininkų – juk kūrybos šaltiniai neišsemiami.

– Gausa ir įvairovė yra mūsų šiandienio kintančio kultūrinio gyvenimo ženklas, kuris nepaprastai džiugina. Kiekviena naujai įsikūrusi galerija, nauja iniciatyva tarsi užpildo tam tikrą nišą, padaro Lietuvos, taip pat ir Kauno kultūrinį gyvenimą dinamišką, mobilų. O ir patiems kūrėjams suteikia galimybę pasirinkti, bendradarbiauti su tuo muziejumi, ta galerija, tuo kuratoriumi, kuris geriausiai ir taikliausiai išryškins ir pristatys jo kūrybos pranašumus. Todėl galerijos "Meno parkas" organizuojami projektai jau yra tradiciniai, sutraukiantys bendroms iniciatyvoms Lietuvos ir užsienio menininkus, tradiciniai fotografo ir puikaus vadybinininko Mindaugo Kavaliausko fotografijos festivaliai "Kaunas Photo" ir daugelis kitų iniciatyvų. Džiugina menininkų, jaunų kultūros vadybininkų aktyvumas, naujos įdomios idėjos, atskiri tik pastaraisiais metais atsiradę reiškiniai, pavyzdžiui, "Kiemo galerija", tapusi ne tik Vytenio Jako, bet ir čia gyvenančių žmonių, bendruomenės veiklos dalimi. Visa tai plečia mūsų meninio įsivaizdavimo sampratą, įjungia į šias veiklas vis daugiau žmonių, tampa neatsiejama Kauno kultūrinio vyksmo dalimi. Drįstu sakyti, kad šie mano minėti ir daugelis nepaminėtų pastarojo laiko meninių apraiškų tampa patrauklūs ne tik kauniečiams, bet ir Kauno miesto svečiams.

– Tarp jūsų galerijos kuruojamų menininkų – ir tapytojai, ir fotomenininkai, ir tekstilininkai, mažosios plastikos kūrėjai. Kuo skiriasi tapytojo ir pvz., papuošalų kūrėjo ar fotomenininko kuravimas rinkoje?

– Kuruojant taikomojo meno parodas yra svarbu orientuotis į pirkėją, darbus eksponuoti galerijoje, kuri eksponuoja, taip pat ir parduoda taikomąjį meną, turi čia besilankančių ir perkančių žmonių ratą. Kita vertus, taikomąjį meną, ypač juvelyriką, keramiką, yra gana patogu pristatyti bei reklamuoti ir interneto erdvėje. Tai daro tiek galerijos, tiek ir patys menininkai, tam pasitarnauja ir socialinių tinklų erdvė, ir toks menas greičiau suranda savo adresatą, gerbėją ir pirkėją. Tačiau fotografijos, tapybos, grafikos, tarpdisciplinio meno kūriniai turi gerokai ilgiau funkcionuoti parodinėse erdvėse Lietuvoje ir svetur. Šio meno propagavimo, reklamos, analizės procese paprastai dalyvauja ne tik patys dailininkai, bet ir menotyrininkai, galerininkai. "Gabrielės meno galerija" nėra aktyviai įsijungusi į meno pardavimo rinką. Geresnę patirtį turi jau ne vieną dešimtmetį gyvuojančios galerijos.

– Negaliu nepaklausti apie mokesčių sąlygas: tikriausiai jūs ir jūsų kuruojami menininkai džiugiai sutiko žinią apie atšaukiamą absurdišką mokesčių "Sodrai" sistemą ir grąžinamą prievolę mokėti nuo pusės gaunamų pajamų.

– Metų pradžioje įvesta "Sodros" mokečių sistema menininkus tikrai įstumtų ne tik į neviltį, bet ir į socialinio ekonominio gyvenimo užribius. Tai atskleidė mūsų valdžios "rūpinimąsi" kultūra, kuris reiškė visišką neišmanymą, atsainumą. Galų gale šia mokesčių sistema buvo pasakyta, kad kultūros žmonės ir kultūra šiai valstybei yra nereikalingi, kad kultūra nėra svarbi mūsų visuomeninio gyvenimo dalis. Kūrėjų protestai, kultūros žmonių, dirbančių Seime, iniciatyvos šį įstatymą atšaukė, tačiau tai nereiškia, kad panašių atvejų nebus ir daugiau...

– Jūsų galerija aktyviai bendradarbiauja su partneriais užsienyje, pirmiausia – Vokietija. Kiek šioje šalyje žinomi šiuolaikiniai lietuvių menininkai ir kurio žanro atstovams daugiausia šansų būti pastebėtiems?

– Vokietijoje, Lietuvos Respublikos ambasados Berlyne patalpose, esu surengusi keturias personalines Lietuvos fotomenininkų (Vidmanto Ilčiuko, Alio Balbieriaus, doc. dr. Remigijaus Venckaus, Iridijaus Švelnio) parodas, Letzhau vietovėje įsikūrusioje pilyje drauge su Vokietijoje gyvenančia dailininke Jūrate Sližyte surengėme Lietuvos fotomeno bienalę "Fotografinės istorijos", joje parodėme dvylikos fotografų darbus.

Vokietijoje yra vertinamas Lietuvos menas ir tai yra ne vienų metų šio meno propagavimo tradicijos. Ne vienus metus Lietuvos fotografijos parodos yra eksponuojamos Vokietijos galerijose. Neatsitiktinai ir šiais metais didžiulio pripažinimo bei įvertinimo sulaukė lietuvių fotografijos patriarcho Antano Sutkaus kūryba. Jau minėta, kad lietuvių dailę nuolat propaguoja Lietuvos ambasada. Lietuvės Giedrės Bartelt įkurta galerija kaskart rengia nedideles lietuvių meno parodas, specializuojasi taikomojo meno srityje. Vokietijoje gyvenančios lietuvės menininkės Almyra Bartkevičiūtė-Weigel, Rinneta Klinger ne tik dalyvauja vokiečių galerijų organizuojamose parodose, bet ir įtraukia į savo projektus ir daug Lietuvos menininkų. Yra ir daug kitų privačių iniciatyvų, prisidedančių prie lietuvių meno sklaidos svetur.

Laukiami visų sričių atstovai

Projekto "Šimtai jausmų Lietuvai" metu įvairių sričių profesionalūs menininkai kviečiami minėti valstybės 100-metį kūryboje – kurti pasakojimą Lietuvai, kurį sudarys individualūs vizualūs pasakojimai apie Lietuvos valstybingumą, savąjį santykį su Lietuvos istorija ar lietuviškąja tapatybe, apie save Lietuvoje, apie ją savyje.

Paraiškas kūrėjai gali teikti iki spalio 8 d. – konkurse gali dalyvauti visų sričių profesionalūs menininkai (tapytojai, grafikai, fotografai, skulptoriai, tekstilininkai, akvarelininkai, medijų menininkai, tarpdisciplininio meno atstovai), savo darbams kurti naudojantys įvairias išraiškos priemones, technikas ir technologijas. Kūrinys gali būti sukurtas 2007–2017 m.

Kūriniams vertinti suformuota profesionali komisija atrinks parodos dalyvius ir paskirs nominacijas. Atrinkti menininkai bus informuoti e.paštu ar telefonu. Nuo lapkričio 16 d. svetainėje "Gabrielės meno galerija" bus pristatoma virtuali dalyvių kūrinių paroda ir kviečiama dalytis mintimis parodos "Šimtai jausmų Lietuvai" tema. Nuo 2018 m. vasario 16 d. paroda bus eksponuojama Kauno kultūros centre "Tautos namai". Vėliau parodos lauks kelionė po Lietuvą ir lietuvių bendruomenes užsienyje.