Tai, kad Mindaugas Juodis yra tapytojas-filosofas, pasidarė aišku jau tada, kai pirmą kartą rašiau apie jo kūrybą. Kūrėjas savo darbuose mąsto apie laiką ir jo sąvoką, jo reikšmę. Darbuose tas laiko sąvokos ir laiko padarinių pasirodymas itin aiškus. Kūriniai atrodo taip, lyg patys būtų paliesti laiko – tarsi alsuoja senu surūdijusiu laiku.

Toks puikiai perteiktas laikas – taip, kaip M.Juodis jį įsivaizduoja, reikalauja ir autorinės jo kūrybos technikos, kurios, tiesą sakant, Lietuvoje dar neteko matyti.

Kartais neturėti mokytojų, kai kūryba ir mintys kyla iš vidaus,  yra geriausia mokykla. M.Juodis yra gražiai pasakęs, kad jam aistra yra kūryba ir kūryba jam yra aistra; aistra gimsta iš kūrybos, o kūryba – iš aistros. Viskas susipynę tarpusavyje, taigi taip pat yra neatsiejama.

Paklaustas, kiek yra nutapęs darbų, M.Juodis kuklinasi: "Nedaug..." – esą kiek daugiau nei du šimtus. Pačiuose naujausiuose kūriniuose ima vyrauti architektūriniai motyvai – panašūs į Romos koliziejų, seno apleisto pastato interjerą. Net vaizduojamoji architektūra M.Juodžio kūryboje itin sena, paženklinta laiko. Anot kūrėjo, būtent tokiu būdu geriausia laiką mes ir pažįstame – santykyje su kažkuo, šiuo atveju santykyje su architektūra, kuri dabar savo griuvėsiais tik primena, kad kažkada seniai kažkas buvo. Tokia yra ir M.Juodžio tapyba – priminimas žmonėms apie laiką ir jo įtaką.

– Kalbamės po personalinės parodos "Lai kas tas". Teko girdėti, esą visus menininkus po jų kūrinių parodos atidarymo aplanko keistas jausmas, dažnai net sustabdantis tolesnius kūrybinius užmojus. Ar tai tiesa?

– Parodos atidarymą galima palyginti su gimdymu. Ilgai kažką nešioji savyje, brandini, ir staiga – atiduodi. Atiduodi su džiaugsmu ir nerimu. Akimirka, ir tavyje nebelieka nieko. Visas kūrybinis procesas kartu su rezultatais išėjo į pasaulį. Vienatvė ir tuštuma – tai trunka akimirką, kuri tęsiasi amžinai, kaip amžinai tęsiasi ir kūrybinis procesas.

– Vienas naujausių jūsų kūrinių vadinasi "Kelionė laiku". Tačiau jame labai akivaizdūs Paskutinės vakarienės motyvai.

– Archetipiniai simboliai, tokie kaip kūrinys "Paskutinė vakarienė", grąžina mus laiku atgal ir priverčia susimąstyti apie tai, kodėl mes, žmonės, pasukome tam tikru keliu.

– Pačiuose naujausiuose, šiemet sukurtuose darbuose pasirodo architektūriniai motyvai. Kodėl toks sprendimas? Vaizduojamoji architektūra pakeičia dažną jūsų kūrybos motyvą – žmonių figūras.

– Architektūra yra laiko simbolis. Ji parodo laikinumą – viskas byra, kinta, yra griaunama, statoma, keičiama. Per architektūrą kaip simbolį ryškiai matomas ir paties žmogaus laikinumas.

– Kaip reikia žiūrėti į jūsų paveikslus?

– Įvairiai. Pirmiausia galima pradėti nuo didesnio atstumo. Į viską žvelgiant iš toliau atrodo, kad esame spalvinių dėmių pasaulyje. Priėjus arčiau visos tos dėmės santykyje su kažkuo ima jungtis ir sukuria vaizdus. O dar iš arčiau žvelgiant viskas nuskaidrėja ir pamatai tai, ką ir turi pamatyti. Ir atvirkščiai.

– Kokia jūsų tapymo technika?

– Savita tapymo technika atsiranda dirbant. Pieštuką visi žmonės laiko panašiai, bet kartu ir skirtingai. Taip, kaip patogiau. Galima sakyti, gamta padiktuoja, kaip elgtis su išraiškos priemonėmis.

– Todėl ir patys kūriniai atrodo tarsi byrantys?

– Taip, nes viskas keičiasi kiekvieną akimirką. Gimsta ir miršta. Viskas kuriama prasmingai, bet kokia prasmė – niekas nežino. Tai absurdas, bet tai gali būti tiesa.

– Tuomet kokia yra kūrybos esmė?

– Būti šią akimirką. Čia ir dabar. Tačiau tas "čia ir dabar" tęsiasi juk labai ilgai. Viskas juk yra čia ir viskas juk yra dabar. Ir kai tą suvoki, pasidaro labai lengva ir gera. Mums ši diena gali tęstis amžinai, o gali – ir akimirką.

– Jūsų kūryboje jaučiamas filosofinis prasmės gylis. Turite mėgstamiausią filosofą?

– Nežinau, kas yra tas filosofinis gylis. Yra gyvenimas – taip mes vadiname savo buvimą tam tikroje erdvėje. Žmonės, kuriems rūpi, kodėl mes čia, man įdomūs ir visus aš juos mėgstu. Dažniausiai jie vadinami filosofais?

Greičiausiai kūryba yra asmeninės patirties vizuali išraiška. Taigi temų gyvenime yra begalė. Gali būti, kad viena svarbesnių – egzistencija.