"Svajoju išmokti važinėtis motoroleriu. Tada Romoje visur suspėsiu", – sakė Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje Irma Šimanskytė. Į darbo susitikimus iš ambasados į Romos centrą ji beveik visada eina pėsčiomis. Kelionė trunka 45 minutes.

Geriausia derėtis susitikus

Lėtai pusryčiauti namie Irma neturi laiko. Eidama į darbą, kuriame nors bare ji išgeria puodelį espreso kavos ir suvalgo ragelį. Tai – kasdienis italų paprotys, kurį perima ir Romoje gyvenantys užsieniečiai. Barų Romoje – net ne ant kiekvieno kampo, o dar daugiau – kas keli metrai.

"Pati skaniausia kava – itališka. Tokios namie neišsivirsi", – sakė moteris.

Ambasadoje I.Šimanskytė dirba nuo 2011 m. vasario. Kiekvienas pasikeitimas, anot jos, iš pradžių sudėtingas. Bet kai atvažiuoji į pažįstamą šalį, nėra šoko. Dar gyvendama Lietuvoje, ji važinėdavo į Italiją mokytis kalbos. Taip aplankė beveik visus šios šalies regionus.
"Pirmieji darbo metai buvo sunkesni, antrieji – lengvesni, o dirbti trečiaisiais – didžiausias malonumas. Jau suburti žmonės, su kuriais dirbu. Pavyksta greičiau perprasti, kuris Italijos siūlomas projektas rimtas, kuris – ne. Kuris žmogus – ne privatus asmuo, o kurios nors institucijos darbuotojas – daug šneka, daug žada, tu juo tiki, bet jis net nesirengia su tavimi dirbti, o tik kabina makaronus", – neslėpė I.Šimanskytė.

Moteris patyrė, kad su italais patikimiausia dėl visko tartis akis į akį, telefonu, o ne siuntinėti elektroninius laiškus.

Ir vakarėliai – darbo dalis

Bene didesniąją darbo dalį kultūros atašė nudirba parodų atidarymuose, naujų knygų pristatymuose, renginiuose, vakarėliuose, kur užmezgamos reikalingos pažintys, tariamasi dėl naujų projektų.

"Renginių organizavimas Italijoje – lyg lengvas džiazas. Renginio scenarijus gali pasikeisti akimirksniu, todėl visada turi turėti atsarginį variantą", – sakė kultūros atašė.

Anot jos, jei susidraugauji su italais, gali padaryti viską. Jeigu nepavyksta susidraugauti ir tu diktuoji savo taisykles, esi griežtas, bandai žmogų pastatyti į vietą – nepadarysi nieko.

Norint "pagauti" tą lengvą džiazą, reiktų visur važinėti automobiliu. Tačiau Romoje automobilių stovėjimo aikštelės dažnai būna perpildytos. Laiko sugaiši net daugiau nei važinėdamas metro. Todėl Irma svajoja išmokti važinėti motoroleriu.
"Dabar, kai pažįstu Romos gatves, galėčiau pradėti vairuoti motorolerį, bet tik pradėjus dirbti būtų buvę sunku. Dažniausiai į susitikimus miesto centre traukiu pėsčiomis", – sakė kultūros atašė.

Romoje I.Šimanskytė nuomojasi dviejų kambarių butą netoli Respublikos aikštės. Į Amžinąjį miestą paskui žmoną atvažiavo ir jos vyras menininkas. Į darbą moteris eina pėsčiomis – ši kelionė taip pat trunka 45 minutes. Eidama ji suplanuoja dieną – kam skambins, kam išsiųs elektroninius laiškus, su kuo susitiks.

Užsirašė į kalbos kursus

I.Šimanskytė Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Berlyno laisvajame universitete ji studijavo kinotyrą. Iš studijų grįžusi į Vilnių, I.Šimanskytė dirbo Goethe’s institute. Paskui įsidarbino Kultūros ministerijoje – iš pradžių Leidybos, vėliau – Strateginio planavimo skyriuose.

Paskirta dirbti kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Romoje, Irma nebūgštavo, – ji mokėjo italų kalbą, o Italija jai buvo jau pažįstama šalis. Be to, ji jau buvo susipažinusi su italų darbo specifika – su jais buvo tekę dirbti Turino knygų mugėje, kur Lietuva garbės viešnios teisėmis buvo pakviesta pristatyti savo kultūros. Šis projektas truko dvejus metus.

"Pradėjusi dirbti prie to projekto, supratau, kad reikia mokytis italų kalbos ir užsirašiau į kursus Italų kultūros institute", – sakė moteris. Pasibaigus knygų mugei, kalbos ji neužmetė – važinėjo į kursus Italijoje.

Iki šiol I.Šimanskytė palaiko ryšius su Turino knygų mugės organizatoriais, kurie yra žinomi ir įtakingi žmonės visoje Italijoje. "Kai man reikia kurio nors aukšto pareigūno pagalbos, jie mielai tarpininkauja", – sakė kultūros atašė.

Rašytojams – italų premijos

Praėjusią savaitę, kai į Vilnių suvažiavę kultūros atašė pateikė nuveiktų darbų ataskaitas, I.Šimanskytė taip pat turėjo kuo pasigirti.
Ji inicijavo Lietuvos rašytojų pristatymą Lombardijos regiono Giuseppe Acerbi literatūros premijai gauti. Šios premijos kiekvienais metais skiriamos skirtingų šalių rašytojams. Šventė vyksta Lombardijos regione, Castel Goffredo miestelyje. Taigi pirma reikėjo pasiūlyti kandidatus. Tada iš jų Lombardijos regiono skaitytojai išrinko laureatus.

"Sąlyga buvo tokia, kad reikėjo siūlyti jau į italų kalbą išverstus kūrinius. Vertėjai Pietro U.Dini, Birutė Žindžiūtė-Michelini, Guido Michelini, taip pat kartu dirbantys Toma Gudelytė ir Stefano Moretti jau buvo išvertę lietuvių autorių kūrinių į italų kalbą. Įdomiausia, kad viešai balsavo ir knygas išrinko patys skaitytojai, – pasakojo I.Šimanskytė. – Tai buvo labai gražus dėmesys mūsų rašytojams Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga."

Pavyzdžiui, vaikų rašytojas Kęstutis Kasparavičius kelias dienas susitikinėjo su italų vaikais, o šie buvo parengę vaidinimų pagal jo knygos siužetą.

"Patenkintas jis grįžo į Lietuvą ir parašė, kad jam trūksta Castel Goffredo miestelio ir vaikų. Tai – man pats didžiausias komplimentas, – džiaugėsi kultūros atašė. – Italai buvo sužavėti, kaip jis visą dieną gali atlaikyti apie 150 vaikų "antplūdį", išklausyti juos, paskui kiekvienam knygoje pasirašyti autografą."

Praėjusiais metais Italijoje buvo surengtos devynios lietuvių autorių parodos, šešias iš jų – tarp jų Petro Repšio, Stasio Eidrigevičiaus – inicijavo ir koordinavo I.Šimanskytė.

Ieško naudingų pažinčių

Romoje vyksta galybė renginių. Kaip atsirinkti tuos, į kuriuos verta eiti?

"Šiuo atveju suveikia pragmatiškas apskaičiavimas. Eini ne ten, kur galbūt širdis norėtų, kur tau būtų artima, o ten, kur galima užmegzti pažinčių, naudingų tolesniems ir Lietuvai įdomiems projektams. Taip atsirado nemažai puikių renginių. Pavyzdžiui, Genujoje, Dožų rūmuose, buvo surengta lietuvių autorių iliustracijų paroda. Už patalpas nereikėjo mokėti. O kontaktas su jos organizatoriumi užsimezgė viename renginių", – pasakojo I.Šimanskytė.

Moteris neslėpė, kad net ir draugai yra surasti pragmatiškai, o ne vadovaujantis simpatijomis.
"Pavyzdžiui, draugauju su Romos viešosios bibliotekos, kuri yra viena seniausių Europoje – įkurta XVII a. pradžioje, direktore. Ji labai nori atvažiuoti į konferenciją Lietuvoje, kuri vyks gegužę. Jeigu nepaskambinu kartą per savaitę, jai pradeda atrodyti, kad viskas – kelionė į Lietuvą jau žlugo", – juokėsi Irma.

Bažnyčioje patyrė kelionę laiku

Pašnekovė neslėpė, kad yra prapuolusi kultūriniuose renginiuose, nes jie vyksta ir šeštadienį, ir sekmadienį. "Laisvas savaitgalis – šventė", – sakė Irma.

Roma – tai tas miestas, kur visada surasi, kur nueiti, ką apžiūrėti. Jai patinka vaikščioti po bažnyčias, nes bažnyčios – lyg meno kūrinių muziejai. Labiausiai jai patinka Šv. Klemenso bažnyčia. Pasivaikščiojimas po ją – tai kelionė laiku. Tai bažnyčia, kuri susideda iš trijų aukštų. Žemutiniame aukšte – archeologinis antikinės Romos sluoksnis. Vaikštant tarp I a. namų sienų girdėti, kaip už jų teka vanduo.
"Išėjęs iš tos bažnyčios, supranti, kad pakeliavai laiku, kad gyvenimas – labai laikinas, ir, jeigu yra kokių nors problemų, jos labai greitai išsprendžiamos", – kalbėjo Irma.

Atgauti jėgas jai padeda, tiesiog įkvepia Romos aikštės, kurios yra labai harmoningos. Jei nenusisekė diena, esi suirzęs, užtenka išeiti į kurią nors aikštę, ten pasėdėti šalia fontano – ir energija grįžta.

Pašnekovei patinka netoli Lietuvos ambasados esanti Barberini aikštė, jai graži ir Tautos aikštė. Taip pat patinka mažutės aikštės priešais bažnyčias, o ypač – Minervos aikštė priešais Šv. Marijos virš Minervos bažnyčią, kurioje stovi skulptoriaus Giano Lorenzo Bernini sukurtas dramblys, ant nugaros laikantis egiptietišką obeliską.

Ekonomikos krizė Italijoje, palyginti su pirmaisiais jos darbo metais, dar labiau pasijuto – viskas pabrango. Italai jau rečiau valgo restoranuose, rečiau vaikšto į parduotuves. Šalies televizijos kanalai dažnai transliuoja laidas apie tai, kaip prie gero gyvenimo pripratę italai turi susiveržti diržus.

"Tačiau kava baruose ir restoranuose nepabrango. Ji, mano galva, du kartus pigesnė negu Lietuvoje", – sakė I.Šimanskytė.