Septyniose pasaulio šalyse veikianti tarptautinių kūrybiškumo skatintojų ir smalsių kūrėjų bendruomenė „Vivita“ veikia ir Lietuvoje. Apie XXI a. edukaciją, kūrybiškumo sąvoką ir darbą be instrukcijų – pokalbis su projekto bendrakūrėja Indre Naujokiene ir „Herojaus“ mokyklos mokytoja Vaiva Jasiuliene.

Pradžia – Japonijoje

– „Vivita“ pristatoma kaip kūrybiškumo akceleratorius. Tai mažai girdėtas terminas. Ką jis reiškia?

I. Naujokienė: „VIVITA Lithuania“ yra labai didelės kūrėjų bendruomenės dalis. Ši idėja gimė Japonijoje – būtent šioje šalyje ir atsirado pirmasis kūrybiškumo akceleratorius, skatinimo kurti erdvė. Mus vienija ne tik mentoriai, kūrėjai, bet ir patys vaikai. Lietuvoje, tiksliau, Vilniuje, Užupyje, įsikūrusi stacionari erdvė „VIVISTOP Užupis“, kuri aprūpinta visomis priemonėmis ir įranga, būdinga XXI a. Kūrybiškumo erdvė skirta jaunimui ir vaikams, kiekvienas čia atėjęs turi turėti savo idėją, kurią šioje erdvėje ir padedame įgyvendinti. Mūsų mentorių komanda gali paskatinti, išmokyti tam tikrų dalykų, tačiau būtent vaikai naudojasi realiomis priemonėmis ir technologijomis: lazeriais, 3D spausdintuvais, siuvimo priemonėmis, maisto laboratorijomis. Čia nėra instrukcijų, o vaikai skatinami eksperimentuoti, bandyti, klysti. Pagrindinė mūsų misija – kad čia ateinantys vaikai taptų nepriklausomais žmonėmis ir įgytų tam reikalingų įgūdžių – kritinį mąstymą ir kūrybiškumą.

Vienas mūsų veiklos produktų, gimusių per pandemiją, yra VIVI HU – edukacinė sistema, mobilioji laboratorija, kuria šiuo metu gali naudotis Kauno mokyklos mokiniai. Nors Vilniuje turime stacionarią erdvę, norėjome būti nepriklausomi nuo vietos ir laiko, priartėti prie vaikų, pasiekti ne tik didmiesčius, bet ir rajonus – bendradarbiavome ir su Trakų, Lentvario ugdymo įstaigomis.

V. Jasiulienė: Tiek vaikas, tiek mentorius keliauja per procesą ir viską pamato iš arti. Mokiniai ugdymo įstaigose gauna daug žinių, bet jiems reikalingi ir įgūdžiai, kaip jas panaudoti. Laboratorijų metu vaikai supranta, kodėl svarbu mokytis apie milimetrus ar centimetrus, kitus matavimo vienetus – juk, norint sukurti objektą, svarbu žinoti ir jo dydį. Taip turimos žinios įgyja vertę, pamatuojamos praktiniais būdais.

– Užsiminėte apie mentorius, kurie dirba kartu su vaikais. Kas yra šie žmonės?

I. Naujokienė: „VIVITA Lithuania“ yra septynių žmonių komanda. Visi jie labai įvairiapusiai, turi darbo su vaikais patirties. Komandoje yra ir dizainerių, ir vadybininkų, bet visus mus vienija tai, kad mokomės kartu su vaikais. Kartais ir mes negalime žinoti visų atsakymų, todėl kreipiamės į specialistus, pavyzdžiui, architektus, universitetų bendruomenes ir t. t.

Primena dirbtuves

– Kaip atrodo pats kūrybos procesas? Kaip jis prasideda ir kaip pavyksta į jį įtraukti vaikus?

I. Naujokienė: Tiek kūrybinė erdvė, tiek mobilioji laboratorija primena dirbtuves. Tai nėra būrelis, į kurį reikia ateiti kasdien. Atvirkščiai – laukiame vaikų tuomet, kai jie patys turi idėją ir iš tiesų nori ją įgyvendinti. Vaikai, turėdami kone visas technologijas, kuria savo objektus, pavyzdžiui, meninius aksesuarus, terariumą, lėlių namelį, pripučiamą modulinį pastatą, maisto šildytuvą ar drabužius.

Nebandome apsaugoti vaiko nuo klaidų, nes žinome, kad iš jų labai daug išmokstama. Jei objekto dydis yra 7 cm, o brėžinyje vaikas nurodo 20 cm – su šypsena tai priimame, o pačiam vaikui, išbandžiusiam ir pamačiusiam rezultatą, viskas tampa aiškiau, jis įgyja naujų įgūdžių, įtvirtina savo žinias. Galiausiai tai padeda nugalėti baimę suklysti. Minkštuoju būdu įveikęs pirmuosius iššūkius, supranti ir galimybes, kiek daug gali padaryti. Norime parodyti, kad technologijos ne tokios jau sudėtingos, tereikia išdrįsti. Paskui vaikai didžiuojasi, kad kažką padarė patys, kad išbandė tai, kas dažnai neleidžiama namuose, nepatiriama mokykloje.

V. Jasiulienė: Man atrodo, kad labai svarbu, jog vaikas dalyvauja vedamas vidinės motyvacijos, niekas nekelia jam tikslų ir nevertina jo galutinio rezultato. Mentorius paskatina, padeda, parodo, bet nepadaro darbo už vaiką. Būreliuose ir užsiėmimuose mokytojai dažniausiai reikalauja rezultato, o čia gali jo gali ir nebūti: ar užbaigti projektą – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Proceso metu patiriamos emocijos, išgyvenimai, grįžimas atgal, noras imtis kito projekto – tai irgi duoda labai svarbų supratimą.

– Naujausios technologijos, savarankiškumas, laisvė kurti. Kokio amžiaus vaikai gali dalyvauti šiose veiklose?

I. Naujokienė: Nors esame numatę tam tikrą amžių – nuo 9 iki 15 metų, esame turėję tiek jaunesnių, tiek vyresnių bendruomenės narių. Norint patekti į stacionarią erdvę ar laboratoriją, svarbu gebėti savarankiškai kurti. Tai skirta ne visiems: arba tau patinka konstruoti, eksperimentuoti, arba ne, – ir viskas dėl to gerai.

V. Jasiulienė: Manau, kad tokios veiklos reikalingos jau nuo 6–7 metų, nes būtent tuomet vaikai yra labai laisvi ir imlūs. Svarbu, kad jų galimybės nebūtų ribojamos – norisi, kad jie pamatytų, jog kartais patys gali kurti dalykus, matomus aplinkoje, ir netgi pagerinti jų funkcionalumą. Sukurti filmų, naujų patiekalų, sukonstruoti žaislų ar sukurti žaidimų.

Laisva kūryba – pati sudėtingiausia, nes dažniausiai esame pripratę atlikti konkrečias užduotis. 

Laužo įpročius

– Dažniausiai mokyklose, būreliuose vaikai gauna daug nurodymų ir užduočių. Kaip jie reaguoja į visišką kūrybinę laisvę?

I. Naujokienė: Dažniausiai pirmą dieną sulaukiame klausimų: ar tikrai galime kurti viską; kas yra viskas, kokią man idėją sugalvoti? Pirmos dienos sunkumas – suvokti, kad viską galima daryti be instrukcijos, be plano. Vaikai klausia: ar galiu daryti tą, ar galiu aną? Visiems klausimams, visoms idėjoms visuomet sakome „taip“, net jei kol kas ir nežinome, kaip tai įgyvendinti. Vaikams pasakome, kad projektą kurti jie gali tiek laiko, kiek nori, o jei noras dingo, objekto pabaigti nebūtina.

Pastebėjome, kad greitai išnyksta stereotipai apie tai, ką daro mergaitės ir ką – berniukai. Vaikinai daug siuva, taškosi virtuvėje, o mergaitės neretai įsitraukia į elektroniko sritį. Galiausiai vaikai pradeda mokyti vieni kitus.

V. Jasiulienė: Laisva kūryba – pati sudėtingiausia, nes dažniausiai esame pripratę atlikti konkrečias užduotis. Neretai vaikai, kurie yra mažiau susikoncentravę, išdykę, sako, jog nieko kurti nenori. Jie sulaukia vieno atsakymo – viskas gerai, nedaryk. Niekas iš vaikų nieko neprašo, tik nori parodyti galimybes. Tuomet vaikai pradeda kurti įspūdingus dalykus ir patys savimi didžiuojasi.

– Kalbant apie vaikų edukaciją Europoje, kūrybiškumo ugdymą visame pasaulyje, ar, jūsų nuomone, čia, Lietuvoje, turime kur pasitempti ar, atvirkščiai, yra kuo didžiuotis?

V. Jasiulienė: Galbūt norėtųsi ir pačius mokytojus daugiau supažindinti su 3D technologijomis, programavimu, kita šiuolaikine įranga, kad mokytojai galėtų kūrybiškai vadovauti veikloms, integruoti mokomus dalykus, kurti kartu su vaikais. Juk mokytojas irgi turi išmokti naudotis naujausiomis technologijomis. Nors tokių galimybių šiandien nedaug, mokytojai jų ieško, o kas ieško, tas ir randa.

I. Naujokienė: Mano pastebėjimu, Lietuvoje kūrybiškumo sąvoka maišoma su daile ir menais, rankdarbiais. Taip, galime kalbėti ir apie tai, tačiau kūrybiškumas, visų pirma, yra kitoks mąstymas, originalūs sprendimai, požiūris į problemas. Norisi apie tai šnekėti garsiau ir aiškiau. Kažkas, laikui bėgant, mums įdiegė neigiamą šios sąvokos konotaciją ir šiandien atrodo, kad kūrybiškumas neturi didelės vertės.

Mes norime, kad vaikai patys galėtų kurti pasaulį, kuriame gyvena, spręsti savo ir aplinkos problemas. Tikime, kad kuo diversiškesnis esi, tuo daugiau galimybių turi.