Eseistiniuose, publicistiniuose langeliuose ne kartą minimas dėl sveikatos trikdžių sumažėjęs rašytojo socialinis aktyvumas, mobilumas, mažiau tiesioginių kontaktų, tad apie pasaulį ir save mintija žiūrėdamas pro langą“, t. y. nuo savo sofutės.

Ne, tai ne Sigmundo Freudo kušetė, ne psichoterapiniai išpažinimai. Dokumentuojama, samprotaujama, tyrinėjama, užrašinėjama mokslinė medžiaga apie gamtą, sapnai, cituojami rašytojų ir kikokie žodžiai, ištraukos iš spaudos, komentuojamos televizijos laidos. Gyvenimas teka kaip kronika, kurioje rašytojas dalyvauja, yra aktyvus.

Kas paskatino ilgesnius ar trumpesnius užrašymus, galime tik spėlioti, nes nesigilinama į vidines būsenas, jos neišryškinamos galbūt siekiant kuo didesnio objektyvumo. Ar jis pats nėra nusivylęs, kaip teigia, „kitų žanrų įtaiga bei menine veika arba savo gebėjimu norimą įtaigą sukurti ir ima rašyti apie daug negalvodami apie siužetą, menines priemones, kalbą“ (p. 383)? Bet kokiu atveju, A. Mikuta rutulioja pokalbį, tegul ir nenuoseklų.

Gali su rašytoju sutikti, gali jam prieštarauti, bet esi įtraukiamas ir kaip klausytojas, ir kaip tylus kalbėtojas.

Ar gali būti nuoseklu, kai norisi atvirai išsisakyti: „Svarbiausia pasakyti visą tiesą, nedailinant jos, nedramatinant istorijų, taip, kaip pasakojama draugams prie pokalbių stalo“ (p. 383). Todėl ir nėra vientiso siužeto, perėjimų nuo vienos temos prie kitos, iš užrašų atrinkti vertingiausi, turintys išliekamąją vertę, suteikiantys informacijos, praplečiantys akiratį, priverčiantys permąstyti. Skaitytojas kviečiamas pokalbio. Gali su rašytoju sutikti, gali jam prieštarauti, bet esi įtraukiamas ir kaip klausytojas, ir kaip tylus kalbėtojas.

Kalba įprasminama būtis. Būtent tokia mintis kyla verčiant vieną puslapį po kito. Kalbėdamas apie jam svarbius dalykus, rašytojas parodo savo būtį ir patį save ir nupiešia gyvą vaizdą: „Kalba, žodžio menas teikia malonumą. [...] Vargu, ar pasaulį išgelbės vaizdaknygių, visokių feisbukų plepalai“ (p. 365–366). Kalba reprezentuoja ir patį kalbėtoją, joje galima įskaityti individualią pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, nors A. Mikuta pastebi, kad „ŽODIS NĖRA VISAGALIS“ (p. 364), nepajėgia apibrėžti pasaulio ir raiškos priemonėmis visko perduoti žmogui.  „Vienas dalykas, žinia, yra neginčytinas – pradžioje buvo Žodis, bet žmonės pamažu sumanė gyvenimą pasilengvinti, prisigalvojo visokiausių priemonių, kad nereikėtų tiek daug kalbėti“ (p. 365).

Kita vertus, daug byloja potekstė. Rašytojas puikiai valdo žodį, mintis aiški, nedviprasmiška, nesukta ir nesusukta taip, kad būtų sunkiai paskaitoma. A. Mikutai, kaip rašto žmogui, nerimą kelia žodžio devalvacija modernizmo laikais. Tekstuose mažiau raiškos, naujadarų, vaizdingumo, primityvėja pranešimas, įsigali medijos ir kitos vaizdinės priemonės, kurioms nereikia įžodinimo. Ar tikrai žodis neteks savo galios? Kas žmogaus sąmonėje pirmiau: vaizdas ar kalba? Šiaip ar taip, kalbos forma perteikiame turinį: „Kiekviena kalba yra savitas pasaulio matymas, tai tokia ji yra pirmiausia ne kaip tam tikras kalbos tipas (taip į kalbą žiūri kalbininkas), o dėl to, kas ja kalbama ar yra perteikta“ (1).

A. Mikutos kalboje perteikiamas santykis su pasauliu, artimesne ir tolimesne socialine aplinka, su savimi ir žmonėmis. Visos knygos centre pirmiausia figūruoja žmogus.

A. Mikuta prisimena daugiau ar mažiau pažįstamus rašytojus, literatūrologus, buvusius ar esamus draugus, mena nuotykius su jais, įstrigusius įvykius, situacijas. Pasakojimuose praskleidžia užkulisius, už kurių jie pasirodo kitokiais veidais, be kaukių. Pagaliau, kaukes lyg ir bando nuplėšti, įžvelgti, kas už jų slypi. Užrašai neatsitiktiniai: rašytojas išėjo Anapilin, susitikimas, perskaityta knyga, spaudoje pasirodęs kritikos straipsnis, „Poezijos pavasario“ festivalis, premijų ir apdovanojimų įteikimas, TV programos – priežastys įvairios. A. Mikuta atkreipia dėmesį į tai, kad, „RAŠYDAMAS PRISIMINIMUS, visada stengiausi papasakoti šį bei tą apie tuos žmones, kurie buvo autentiški, saviti, bet ne tokie žymūs, kad kiti pultų apie juos kalbėti. Galų gale tam, kad jie pagarsėtų, buvo netinkamas laikas ir netinkamas tam charakteris. Geriausias pavyzdys man – Sigitas Geda ir Antanas Kalanavičius“ (p. 586–587). Prisiminimus keičia socialinių, politinių, ekonominių ir kitokių situacijų aptarimai, koronaviruso siautėjimas, padalijęs žmoniją į dvi dalis: „vieni plauna rankas, kiti – pinigus“ (p. 580). Tačiau visada jaučiamas literatūros pulsas, literatūros tendencijos. 2011 m. įraše konstatuojama: „POSTMODERNIZMAS atsirado didmiestyje, kaip nerūšiuojamų šiukšlių konteineriai. Metam viską krūvon, o kas nori, tegul atsirenka“ (p. 34). 2018-aisiais pastebi, kad postdernizmo banga atslūgo, „jaunieji autoriai (ypač autorės) yra pamėgę pasakojimus apie tėvų gyvenimą, siužetus, papasakotus gimdytojų“ (p. 285), ir vertina gana skeptiškai, nes kūriniuose daug fantazijos ir išmonės. Jis labiau linkęs tikėti dokumentiškais prisiminimais, „bet jie be emocijų“ (p. 286). A. Mikutos tekstai emocijų kupini, nes išgyvenama, išsisakoma. Netgi užsirašyta:

„ANTANAS A. JONYNAS: Jeigu literatūroje savo jausmų nereflektuoji ir nepasižiūri iš šalies, tai nėra literatūra“ (p. 375).

Knygoje nėra vien balta ar juoda, perdėto optimizmo ar pesimizmo, neprieinama prie rezignacijos, galutinių ir neapskundžiamų išvadų, perdėm teisuoliškos pozicijos. Paliekami balti laukeliai skaitytojui užpildyti. Šiuolaikiniais terminais kalbant, nedepresuojama. Prisipažįstama, kad nepatinka istorinės fantazijos literatūros, dailės kūriniai, kinas ir drąsiai išsakoma: „Netraukia manęs, nors pasiusk, tokie dalykai. Bandžiau skaityti išliaupsintus Umberto Eko ir Kristinos Sabaliauskaitės romanus. Paskaitomi, vykusiai sufantazuoti, bet didelio malonumo man neteikia“ (p. 375). Vertindamas ir analizuodamas kolegas nevengia ir aštresnės kritikos: „RAŠYTOJAI PRIPAISTO visokių nebūtų dalykų. Ypač spaudoje. Sutirština kūrybinę atmosferą ir esamą situaciją. Štai šiandien guodžiasi, kad yra didžiausi vargšai vien dėl to, kad jais nesidomi valdžia. [...] Tada galime užduoti klausimą: o kuo gi, išskyrus pačius save ir savo darbus, domisi rašytojai?“ (p. 38). Ar jie dalyvauja visuomeniniame gyvenime, ar nėra per daug ambicingi ir užsispyrę? Turbūt esama visaip. „Blogiau, kad jie visus savo sumanymus dangsto dvasingumu ir kitomis aukštomis materijomis. [...] Panašūs rašytojai mano, kad jų amatas išskirtinis, aukštybių įkvėptas ir palaimintas, todėl jiems nereikia domėtis realiais įvykiais“ (p. 38). Kas yra menininkas ir kokia jo priedermė? Kiek socialus gali būti rašytojas, poetas? Kokia poeto misija? Ar ne mes patys juos iškėlėme, ar jie savaime išsiskiria iš minios? Raizgosi klausimai vienas po kito. A. Mikuta kūrybos slėpinių ieškotojus traukia per dantį: „Galų gale, menininkas net negali arba ne visada gali pasakyti, kaip ir kodėl kažkam rūpimas kūrinys atsirado. Nepakantūs kūrėjai siunčia paslapčių ieškotojus po velnių, o sąmojingesni ima kažką pasakoti, riesti istorijas, neturinčias nieko bendra su realybe. Kuo painesnės ir mistiškesnės, tuo tyrėjams bei smalsuoliams geriau. Supratę tai menininkai tyčiojasi, prisigalvoja visokių blėnių“ (p. 393). Iš tiesų, kas gali įminti kūrybos paslaptis? Kiek žmogui skirta gamtos ir Dievo?

Dievo, tikėjimo Dievu, religijos vaidmuo A. Mikutai aktualus, nuolat sugrįžtama prie šios temos: „SKAITYDAMAS Marcelijaus Martinaičio prisiminimų knygą „Mes gyvenome“ apie vaikystę atokiame kaime, atkreipiau dėmesį į nuo mažumės įskiepytą religingumą – per bažnyčioje lankytas pamaldas, per jį supusių kaimo žmonių pamaldumą, girdėtas giesmes. Ir ėmiau galvoti, kodėl manęs neištiko tokia religinė euforija, kurioje gyveno valstiečių vaikai varganose pirkiose“ (p. 41–42). A. Mikuta pasakoja, kad bažnyčią pažino iš vidaus, buvo išlandžioti visi užkaboriai, iškraustyti bažnytiniai drabužiai, daiktai – visa pažinta tiesiogiai, todėl „tikėjimas siejosi su vaidinimu, išmoktų vaidmenų bei ritualų atlikimu“ (p. 42), ir daro išvadą: „Patvirtinu, kad patarlė „Arčiau bažnyčios – toliau nuo Dievo“ yra teisinga“ (p. 42). Bando racionaliai paaiškinti Užgavėnių papročius, aptarinėja dvasininkų vaidmenį visuomenėje, religijų tarpusavio nepakantumą, analizuoja filmą „Kristus gyvena Sibire“, tikėjimo galią, krikščionybės įtaką. Kiek pats rašytojas yra tikintis, telieka prielaidos ir spėliojimai.

A. Mikutos languoti užrašai įvairiatemiai. Jų nesugrupuosi ir nesudėliosi į stalčiukus. To ir nereikia. Reikia tiesiog paimti knygą į rankas ir skaityti. Polemika su rašytoju užsimezga savaime. A. Mikuta turi pasaulį. „Turėti pasaulį – vadinasi, turėti su juo santykį. Bet santykis su pasauliu reikalauja laikytis taip nepriklausomai nuo visa, kas jame sutinkama, kad jį būtų galima statyti priešais save tokį, koks jis yra. Šitai galėti reiškia kartu turėti pasaulį ir turėti kalbą“ (2). Rašytojas lengva plunksna veda po pasaulį, neaplenkdamas jo užkaborių, leisdamas pačiupinėti ir tai, kas sakralu, ir kas profaniška.

(1) Gadamer, H. G. Tiesa ir metodas: pamatiniai filosofinės hermeneutikos bruožai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019, p. 434.

(2) Ten pat, p. 436.