"Į Maskvą, į Maskvą", – dūsavo Antono Čechovo pjesės "Trys seserys" herojė. Lietuvos teatro režisieriams šis sielos šauksmas – ne iliuzija ar kitokio geresnio gyvenimo ilgesys, o  tikrų tikriausia realybė.

Du žemaičiai

Lietuviškos pavardės rusiškose Maskvos teatrų spektaklių afišose ne naujiena ar egzotika, o greičiau kokybės ir žiūrovų susidomėjimo garantija. Lietuvos režisieriai sėkmingai darbuojasi Maskvoje ir kyla karjeros laiptais. Mindaugas Karbauskis neseniai paskirtas akademinio V.Majakovskio teatro meno vadovu. Rimas Tuminas ketvirtus metus dirba valstybiniame akademiniame J.Vachtangovo teatre – taip pat yra jo meno vadovas.

Ir 59 metų R.Tuminą, ir 39 metų M.Karbauskį vienija ne tik režisieriaus profesija, teatro meno vadovo pareigos ir Maskva. Juodu gimę per pačius žiemos speigus – sausį, Žemaitijoje: R.Tuminas – Kelmėje, M.Karbauskis – Šiaulių rajone, Naisių kaime. Maskvoje didžiausios sėkmės abu sulaukė už spektaklį "Dėdė Vania" pagal Antoną Čechovą.

Už šį spektaklį ir R.Tuminas (2011 m.), ir M.Karbauskis (2005 m.) gavo Rusijos nacionalinę teatro premiją "Auksinė kaukė". Tik M.Karbauskis šia premija buvo įvertintas kaip geriausias sezono dramos teatro režisierius, R.Tuminui ji įteikta už geriausią sezono spektaklį. Tarp abiejų režisierių – 20 metų amžiaus skirtumas, o tai – ištisa karta.

Lietuvoje darbo negavo

Atsakingas pareigas akademiniame V.Majakovskio teatre M.Karbauskis pradėjo eiti prieš dvi savaites. "Lietuvis teatro vadovu paskirtas po "konsultacijų su žymiais miesto teatro veikėjais ir teatro kolektyvu", – tada tokia informacija pasirodė rusų spaudoje.

M.Karbauskis baigė aktoriaus studijas Lietuvos muzikos akademijoje, tačiau trejus metus gimtinėje net negavo darbo.

Laimės paukštę lietuvis pastvėrė Maskvoje, į kurią išvyko 1997 m. Per ketverius metus ten jis baigė Rusijos teatro meno akademijos Režisūros fakultetą (Piotro Fomenkos studiją). Iki 2007 m. M.Karbauskis dirbo Olego Tabakovo teatre, paskui – Rusijos akademiniame jaunimo teatre.

Maskvoje M.Karbauskis sukūrė šiuos spektaklius: Henriko Ibseno "Heda Gabler", Michaelio Frayno "Kopenhaga", A.Čechovo "Dėdė Vania", "Pasakojimas apie septynis pakaruoklius" pagal Andrejų Platonovą, "Pasakojimas apie laimingą Maskvą" pagal Leonidą Andrejevą, "Kai aš gulėjau mirties patale" pagal Williamą Faulknerį, "Lygiosios trunka akimirką" pagal Icchoką Merą, "Budenbrokai" pagal Thomą Manną. Lietuvio spektakliai greitai sulaukė sėkmės – juos palankiai įvertino ne tik žiūrovai, bet ir teatro kritikai. Lietuvoje neatsiskleidęs menininkas Maskvoje tapo ryškia teatro žvaigžde.

M.Karbauskis pelnė daugelį svarbių teatro apdovanojimų: du kartus tapo "Auksinės kaukės" laureatu, laimėjo "Sidabrinės Turandot" ir "Krištolinės Turandot" premijas, taip pat K.Stanislavskio režisūros premiją.

Šiandien, kai Mindaugas pasiekė tokias aukštumas, tiesiog pranašiškai skamba jo brolio – politiko ir verslininko Ramūno Karbauskio kažkada pasakyti žodžiai: "Žinau, kad Mindaugas pasieks daugiau, negu yra pasiekęs, kad sulig kiekvienu spektakliu tobulės. Jeigu jis dabar garsus, tai ateityje bus labai garsus. Jis labai gabus, darbštus, užsispyręs – tikras žemaitis. Tačiau prie viso to reikia ir sėkmės. Jo sėkmė ta, kad jis išvyko į Maskvą."

Klesti spekuliacija bilietais

Maskvoje yra 120 teatrų ir daugybė nesuskaičiuojamų eksperimentinių scenų, teatro agentūrų. Kas vakarą mieste vyksta 1200 renginių – Rusijos sostinė baisiai ištroškusi žiūrovų. Visokių. Bilietai į spektaklį kainuoja nuo 300 iki 2600 Rusijos rublių (nuo 25 iki 300 litų), ir tai jų pakanka ne visiems norintiems.

Kaip ir sovietų laikais, Maskvoje klesti spekuliacija bilietais. Bilietą "iš po skverno" (aišku, už dvigubą kainą) galima nusipirkti ne tik į legendinį Didįjį teatrą, į kurį gali nepatekti net ir visą gyvenimą, bet ir į dramos teatrus.

R.Tuminą pasiekė informacija, kad bilietai ir į jo spektaklius perkami spekuliacinėmis kainomis. Į "Dėdę Vanią", naujausią spektaklį "Vėjas topoliuose" žiūrovai suploja net 4300 Rusijos rublių (500 litų) už bilietą.

"Pirmiausia bilietai išperkami internetu, paskui platinami pogrindyje. Maskvoje veikia bilietų mafija. Nėra jokių teisinių svertų, galinčių tai sustabdyti. Žmogus turi teisę nusipirkti ir 10, ir 20 bilietų. Paskui juos parduoda ir uždirba dvigubai. Tai – verslas", – aiškino R.Tuminas.

Kai kurį nors spektaklį lydi sėkmė, anot režisieriaus, kyla tiesiog nesveikas ažiotažas. Jei esi kultūringas žmogus, save laikai intelektualu, jei priklausai elitui, kaip gali nepamatyti "Dėdės Vanios" ar "Vėjo topoliuose"? Arba kitų spektaklių, kurie yra ažiotažiniai? Esą kaip gali gyventi nepamatęs, būtina pamatyti – juk turi apie ką nors diskutuoti.

"Anksčiau vykdavo daugybė pramoginių renginių. Žiūrovus pasiglemždavo visokios humoro laidos. Dabar, ačiū Dievui, žmonės nuo jų nusisuka ir grįžta prie meninių, dvasinių vertybių, kurios buvo primirštos, užleistos. Tai, kas atvira, nuoširdu, skausminga, kur vyksta reiškiniai, verti žmogaus gyvenimo, likimo, dabar traukia žiūrovus. Teatro misija atgyja, grįžta į savo teisėtą vietą", – džiaugėsi R.Tuminas.

Mašina ar metro?

J.Vachtangovo teatras, kuriame dirba R.Tuminas, – pačiame Maskvos centre – Senojo Arbato gatvėje. Joje teatras režisieriui nuomoja ir dviejų kambarių butą. R.Tuminas džiaugėsi, kad patogu. Pėsčias eini penkias–septynias minutes – ir teatre. Senasis Arbatas – pagrindinė Maskvos pėsčiųjų gatvė – tarsi savotiškas Monmartras. Čia visada kunkuliuoja gyvenimas: apstu muzikantų, dailininkų, prekiautojų, keistuolių. Žymusis Arbatas numylėtas, apdainuotas Bulato Okudžavos ir daugelio kitų poetų, rašytojų.

Nors režisierius gyvena ir dirba pėsčiųjų gatvėje, išvengti transporto spūsčių jam ne visada pavyksta. "Šįvakar po repeticijų reikia važiuoti į "Sovremeniką". Ten jau 10 metų rodomas mano spektaklis pagal F.Schillerio "Mariją Stiuart". Jį tvirtom, valingom rankom ir protu valdo Marina Nejolova ir Jelena Jakovleva – dvi didžiosios rusų aktorės. Jis netgi ir šiandien labai gyvybingas. Bet man jau problema, kaip važiuoti: ar metro, ar automobiliu?" – svarstė R.Tuminas.

Maskvoje režisierius nevengia sėsti prie automobilio vairo, tačiau žino tik kelis maršrutus: į teatrą "Sovremenik", turgų ir prekybos centrą, kur perka maisto produktų, GITIS ir B.Ščiukino teatro mokyklą.

"Tų kelių maršrutų man pakanka. Būna įvairių reikalų – tada neišvengiamai turi įpulti į beprotišką gyvenimo tėkmę, iš kurios visada norisi kuo greičiau ištrūkti ir užsidaryti teatre", – sakė R.Tuminas.