Keturiasdešimt dvejų metų tapytojas Žygimantas Augustinas tapo pirmuoju Lietuvoje meno daktaru. Teorinėje darbo dalyje dailininkas nagrinėja Kristijono Donelaičio portretus, atskleidžia mokslinius jo veido neatitikimus, o praktinėje dalyje pristato savo kūrybą, kuria stengiasi atskleisti subjektyvumo ir objektyvumo santykį.
Kodėl mes dažnai nepatinkame sau nuotraukose? Kodėl kuriant vaizdinius neįmanoma išvengti subjektyvumo? Tai tik keli klausimai, kuriuos savo disertacijoje nagrinėja pirmasis Lietuvoje meno daktaro laipsnį įgijęs dailininkas Žygimantas Augustinas.
Didžiąją menininko kūrybos dalį sudaro portretai, iš kurių žvelgiantys žmonės yra tarsi jo paties atspindys.
„Ką mano tyrimas bando įrodyti, tai jis tiesiog išbando meną mokslu, o mokslą menu. Tie autoportretai ir atsiranda kaip subjektyvumo ženklas, kurio aš nebeslepiu. Aš akivaizdžiai parodau, kad taip, tai yra mano įtaka, kuriant vaizdus“, – pasakojo dailininkas.
Teorinėje darbo dalyje menininkas analizuoja Kristijono Donelaičio portretus ir įvardija mokslinės jo veido rekonstrukcijos netikslumus. Remdamasis Donelaičio kaukolės nuotrauka, dailininkas sukuria jo portretų seriją. Teorinėje dalyje nagrinėta medžiaga perkeliama ir į kitus menininko kūrinius.
„Tyrinėju Hanso Beltingo teoriją, apie tai, kad vaizdai mūsų sąmonėje yra automatiškai animuojami – paverčiami gyvais. Ir aš tarsi kvestionuoju, klausiu, ar jie iš tikrųjų virsta gyvais nuo to, kad aš juos nutapau. [...] Bandau atskleisti, kas tas objektyvumas ir ar jis apskritai įmanomas tiek moksle, tiek mene“, – aiškino Ž. Augustinas.
Dailininkas teigia nekuriantis naujų filosofijos ar menotyros teorijų. Jis jas išbando tapydamas ir pritaikydamas kūryboje. Meno teorija dailininkui – tai įkvėpimo šaltinis. Pasak disertacijos gynimo tarybos pirmininko, doktorantūros studijos dailininkui leido pažvelgti į savo kūrybą iš šalies, konsultuotis, diskutuoti su kitais kūrėjais ir darbo vadovu.
„Praktikos kartais menininkams ateina iš jų jausmų, iš jų išgyvenimų, tokios inuityvios empirinės, o teorija vis dėlto verčia menininką, kūrėją pažiūrėti, kas toje ilgoje meno istorijoje jau buvo atlikta. Kad menininkas tiesiog nebūtų naivus, kad jis nekartotų to, kas buvo jau padaryta, kad neįsijaustų į tai, kas jau buvo išgyventa“, – pasakojo VDA Dailės krypties gynimo tarybos pirmininkas Deimantas Narkevičius.
Dailininkas apgintą disertaciją išleido ir knygos pavidalu, ji skirta dailės akademijos bendruomenei.
Naujausi komentarai