Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamas projektas "Lietuvos muziejų kelias" kitamet dalysis dvarų kultūros atspindžiais. Teigiama, kad bus populiarinami Lietuvos dvarai ir juose sukauptos vertybės. Tačiau ką apskritai Lietuvos kultūriniame kontekste reiškė dvaro sąvoka?
Dauguma iš mūsų aristokratijos gyvenimą supranta kaip lengvabūdiškas meilės intrigas, nerūpestingus pasivaikščiojimus po išpuoselėtą dvaro parką, bendravimą prie ištaigingai padengto stalo ir mėgavimąsi gurmaniškais patiekalais bei gėrimais. Žavimės žmonėmis, kurie bando įvairiomis edukacinėmis programomis ar teatralizuotomis ekskursijomis atkleisti dvarininkų gyvenimo kasdienybę lankytojams.
Dabartinė Lietuvos dvarų padėtis liudija svarbius pokyčius visuomenėje. Pastebima akivaizdi kultūrinė slinktis nuo kolūkio ir miesto tipo gyvenvietės, kurioje dominavo tipiniai sovietinės architektūros paminklai – administraciniai pastatai, kultūros namai, parduotuvės, valgyklos ir gyvenamieji namai, prie rekonstruoto dvaro, tapusio daugumos provincijos miestelių nauju kultūros ir bendruomenės gyvenimo centru.
Kauno rajono dvarai
Pažvelgus į daugelio bendruomenių ir kultūros centrų interneto svetaines, belieka džiaugtis jų pasiekimais, tačiau Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Virginijos Tamašauskienės ir fotografės Alinos Ovčiarovienės parengta medžiaga "Praeities ženklai Kauno rajono dvaruose" (2015 m. spalio 2 d.) byloja, kad nerūpestingos romantikos teks pasiieškoti kur nors kitur.
Galima didžiuotis žmonėmis, kurie sugebėjo nufotografuoti 35 išlikusių Kauno rajono dvarų pastatus ir surinkti pačią bendriausią informaciją apie jų savininkus bei įvardyti 57 neišlikusius dvarus. Skaičiai įspūdingi – 35 ir 57. Pateikti duomenys ir fotografijose įamžinta dabartinė Kauno rajono dvarų padėtis kviečia pamąstyti, ar šis unikalus paveldas yra mūsų istorinio pasakojimo dalimi, o gal dabartiniuose Lietuvos dvaruose puoselėjama romantika leidžia pabėgti nuo svarbių pokyčių supratimo.
Sovietmečio smūgiai dvarams
Lietuvos dvarų istorija pasibaigė 1940–1941 m. su sovietine okupacija, tremtimis ir nacionalizacija. 1940 m. liepos 17 d. tuometė Vyriausybė priėmė sprendimą dėl Kultūros paminklų apsaugos įstatymo, parengto dar nepriklausomybės laikotarpiu, įsigaliojimo. Šis įstatymas numatė tautos (liaudies) kultūrinio paveldo apsaugos sąlygas kultūrinių vertybių perėmimui į valstybės rankas. Tam pasitarnavo ir nacionalizacija, leidusi susidoroti su dvarų šeimininkais ir perimti jų žemes bei ten sukauptas meno vertybes.
Sovietų valdžia sukūrė ir išsiuntinėjo dailininkų komisijas, kurios turėjo užregistruoti konfiskuotuose dvaruose likusius kultūrinės, meninės ir istorinės vertės daiktus. Dalis šių komisijų užregistruotų vertybių buvo perkelta į muziejus, kita dalis palikta saugoti pačiuose dvaruose, tačiau nemažai dvarų dar iki komisijos atvykimo buvo apiplėšiami.
Vėlesni LKP CK biuro nutarimai dėl architektūros paminklų apsaugos ir jų panaudojimo komunistiniam auklėjimui apsiribojo standartinėmis ideologinėmis formuluotėmis, kurios nieko gero nežadėjo Lietuvos dvarų paveldo išsaugojimui. Jie tapo "liaudies kovos su engėjais ir eksploatatoriais" liudytojai. Dėl to dvaras tapo išnaudotojų – žmonių, gyvenančių kito darbo sąskaita, – simboliu, o valstiečiai, gyvenantys kaime, tapo nuolat engiamais materialinių vertybių žemės ūkyje gamintojais.
Šiandien verta diskutuoti, kaip aktualizuoti sovietmečio praradimus rekonstruotose Lietuvos dvaruose. Juk Lietuvoje yra daug apleistų ir niekam nereikalingų dvarviečių, kurių apverktiną būklę lėmė ne XVII ar XVIII a. karai.
Dvarų saulėlydis tarpukariu
1922 m. įvykdyta žemės reforma padėjo pasiekti žymiausių pokyčių Lietuvos kaime. 1919 m. 26,2 proc. valstybės teritorijos priklausė dvarininkams, iš kurių 66,4 proc. buvo lenkai. Vienam dvarui teko vidutiniškai po 490 ha, o vienam valstiečių ūkiui – 15 ha žemės. Po žemės reformos dvarininkams liko tik 1,5 proc. valstybės teritorijos. Dėl to dalis dvarų savininkų nusigyveno, nesugebėdami prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Pats geriausias ir daugumai žinomas pavyzdys – televizijos filmas "Benjaminas Kordušas"(1986), atskleidžiantis dvarininko dramą tarpukariu. Nors mažažemių ir bežemių valstiečių skaičius išliko gana didelis, žemės reforma atnešė ir pozityvių pokyčių. Dalis Lietuvos kaimų buvo išskirstyta į vienkiemius – tai leido padidinti dirbamosios žemės plotus, taikyti modernius ūkininkavimo būdus ir pagerinti javų derlingumą.
Žemės reforma sukūrė vidutinį valstiečių ūkį, kurį vėliau sunaikino kolektyvizacija, o likusius – vienkiemius – melioracija ir didelių gyvenviečių statyba.
Įvertinkime įvykusius kraštovaizdžio pokyčius. Kaimus ir vienkiemius pakeitė ganyklos bei dirbami laukai. Ar valstietiškos savimeilės ir ūkininko ambicijų nežeidžia rekonstruojami dvarai su išpuoselėtais parkais? Nesusimąstome apie tai, kaip reprezentuojamas tarpukario Lietuvos ūkininkų gyvenimo būdas? O gal miestietiškas gyvenimo būdas sunaikino paskutinius mūsų ryšius su žeme ir ekskursija dvare padeda pakeisti aplinką?
Klestėjimo iliuzija
XIX a. žavi didvyriška bajorų ginkluota kova dėl Abiejų Tautų Respublikos (ATR) atkūrimo, kuri akivaizdžiai prieštaravo modernios lietuvių tautos formavimuisi. Po sukilimų vykdomos caro valdžios represijos dar labiau pasunkindavo gyvenimą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija buvo akivaizdžiai didesnė už lietuvių gyvenamas teritorijas. Kultūros lietuvių kalba atsiradimas buvo rimtas iššūkis to meto, iš valstiečių kilusiai, inteligentijai.
Knygnešių ir daraktorių kasdienybė nublanksta prieš dvarų intelektualinį gyvenimą XIX a. Nemenkas to meto dvarininkų indėlis į mokslo, meno ir literatūros pasiekimus leidžia jausti tvirtą ryšį su Europos kultūros tendencijomis. Dabar didžioji dalis Lietuvos dvarų virto viešosiomis erdvėmis, kuriose vyksta koncertai, įvairūs meno ir mokslo renginiai. Nerimą kelia tik vienas dalykas: kaip dabartinę dvarų padėtį paveiks demografinės problemos? Ar lėšų skyrimas dvarų rekonstravimui neprieštarauja investavimui į darbo vietų kūrimą provincijoje? Juk dvarai per savo ilgametę istoriją buvo ūkinės veiklos centrai, suteikiantys pragyvenimo šaltinį valstiečiams.
Tikroji romantika
Bajoras – tai raitas karys, kuriam dvaras buvo pragyvenimo šaltinis, leidęs išlaikyti žirgą ir įsigyti ginklų. Iki pat XVIII a. vyrai nešiojo ginklus, lauke – kardą, namuose – durklą prie juostos. Bajoro teises garantavo Lietuvos statutas, o visuomeninis gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be pavieto Seimelio ir atstovų siuntimo į ATR Seimą.
Siekiant įtvirtinti bajorų lygybės idėjas, buvo sukurtos viešojo bendravimo taisykles. Viešai bajorai vienas į kitą kreipdavosi: "Pone broli", "Jūsų Malonybe, pone". Didvyriškumas mūšyje, ištikimybės ir pasiaukojimo karaliui ar didikui pavyzdžiai buvo neatsiejami nuo žiaurumo savo baudžiauninkams. Rimbas arba botagas laikyti bajoro valdžios simboliais. Baudžiauninkai buvo mušami už išėjimą iš dvaro be leidimo, peštynes ir nusižengimus, religinių apeigų neatlikimą. Kalėjimas su grandinėmis, pančiais, kaladėmis, kabliais ir kankinimo įrankiais buvo kiekviename dvare.
Daug įdomių bajorų ir didikų gyvenimo LDK detalių įtaigiai pateikia Kazio Almeno romanas "Šienapjūtė". XVII–XVIII a.karai yra kupini bajorų didvyriškumo ir išdavystės pavyzdžių, kurie dėl tautinio atgimimo sąjūdžio idėjų tapo svetimi.
Aukso amžiaus laikus menančią bajorystę verta investuoti, nepamirštant kitų istorijos laikotarpių, nes kitaip nesugebėsime atsakyti į svarbius tapatybės klausimus arba jie taps fragmentiški, arba dvarai virs paprastomis rekreacinėmis zonomis.
Naujausi komentarai