Vikas Swarupas „Šeši įtariamieji“

Indų rašytojas ir politikas V. Swarupas pasaulyje išgarsėjo romanu „Q&A“, kurios dar žinomesnė nei knyga ekranizacija vadinosi „Lūšnynų milijonierius“. „Šeši įtariamieji“ – jo antras romanas. Jame pasakojama apie Utar Pradešo valstijos vidaus reikalų ministro sūnaus, neįtikėtino blogiuko, įklimpusio į turbūt visus įmanomus kriminalinius nusikaltimus, nužudymą per vakarėlį. Ironiška, kad prašmatni puota buvo skirta atšvęsti jo išteisinimą padavėjos nužudymo byloje. V. Swarupas ironiškai žaidžia tikros bylos, kurioje buvo nužudyta tąnakt barmene dirbusi Džesika Lal, garsus modelis iš Naujojo Delio, duomenimis. Žudikas, kuris paleido kulką į Džesiką tik todėl, kad ši atsisakė jam įpilti alkoholio, buvo Indijos Nacionalinio kongreso nario sūnus. Prireikė dviejų teismo procesų ir septynerių metų, kol akivaizdų 32 liudininkų atpažintą žudiką pavyko nuteisti.

Romane pavaizduotasis žudikas ir pornografinių filmų industrijos gigantas Vikis Rai yra toks blogas, kad skaitant darosi neaišku, kaip jo kas nors nenužudė gerokai anksčiau. Intriga slypi šešiuose ginkluose, kuriuos policija paėmė iš šešių vakarėlyje buvusių įtariamųjų – visiškai skirtingų kastų ir likimų žmonių. Vėliau šokama laiku atgal ir pasakojama kiekvieno jų istorija. Paaiškėja, kad visi turėjo pakankamų motyvų nužudyti niekšelį Vikį. Šeši įtariamieji veikiausiai nurodo į populiarų stalo žaidimą „Įrodymas“ (angl. Clue, Didžiojoje Britanijoje vadinamas Cluedo), kuriame reikia nustatyti žmogžudystės motyvus, rasti ginklus ir galiausiai žudiką. Tradiciniai žaidimo įtariamieji kiek pakeisti ir pritaikyti prie aktualių stereotipų, bet nesunkiai atpažįstami: gražuolė aktorė, pavojingas senstelėjęs biurokratas, idealistas vagis, kvailas amerikietis, kilniaširdis juodaodis laukinis ir nedoras politikas. Šabloniški personažai paįvairinti malonia juoko doze, kuri labiau už kitus autoriaus pasitelktus skonio stipriklius daro šį romaną skaniai skaitomą. Į savanaudžio korumpuoto girtuoklio kūną per spiritizmo seansą įsikūnija dvasia, kuri jį verčia elgtis kaip Mahatmą Gandį; tuščiagarbė, bet Sartre`ą iš atminties cituojanti aktorė randa savo antrininkę, kuri ją vėliau apgauna ir išvilioja visus pinigus; mobiliųjų telefonų kišenvagis randa pinigų prigrūstą lagaminėlį ir padoriai apsirengęs patraukia nužudytojo Vikio Rai sesers akį; kvailys teksasietis Laris nori vesti indę, o pakeliui pas būsimą žmoną patenka į teroristų nelaisvę Pakistane, ir t. t.

Kad išnarpliotum tokią košę, reikia turbūt daugiau negu geros naratyvinės vaizduotės. Didžiausia šio romano problema – su plačiu erdvėlaikiu ir be galo skirtingais veikėjais struktūros požiūriu autorius susidoroja tik pusėtinai, romanas chaotiškas, pasakojimas nepakankamai suveržtas. Stengtasi vienu metu užkabinti visas socialines, ekonomines, politines ir dvasines Indijos problemas – korupciją, šantažą, smurtą, reketą, vagystes, socialinę ir turtinę nelygybę, savivalę, terorizmą gretimame Pakistane, religinę nesantaiką, skurdą ir t. t. Matyt, todėl nuslysta paviršiumi, todėl, nepaisant žavingo linksmumo ir keliamų klausimų svarbos, nieko esminio neužkabinama. Beje, netikslingi šioje pakankamai racionalioje motyvų ir priežasčių istorijoje pasirodė ir jau minėti antgamtiniai motyvai: jie, žinoma, linksmina, tačiau tampa savotišku „deus ex machina“, padedančiu autoriui nesunkiai sukomplikuoti istoriją ir po kelių puslapių vėl ją grąžinti į logikos dėsnių visatą.

Kadangi literatūros apžvalga, mano nuomone, turėtų padėti susiorientuoti, kokias knygas pirkti, o kokių ne, drįstu pateikti verdiktą: „Šešis įtariamuosius“ turėtų įsigyti aistringi detektyvų mėgėjai ir tie, kuriuos domina postkolonializmo problemos. Tai nėra literatūros perlas, bet perskaityti supamajame krėsle arba paplūdimyje daugiau nei verta.

Hailji „Parodymai“

Korėjiečių rašytojas Hailji Lietuvoje geriausiai žinomas dėl to, kad tam tikru aspektu patenkino mūsų tautinę aistrą – buvo atvažiavęs į Lietuvą ir netgi parašė romaną „Užupio respublika“. Korėjoje jis išgarsėjo jau po pirmojo romano „Lenktynės“ (angl. Racetracks), kuriame pasakoja intelektualo, ką tik grįžusio į savo šalį iš Prancūzijos, išgyvenimus ir dalijasi jo pastebėjimais apie pernelyg konservatyvią, snobišką ir sustingusią Korėjos visuomenę. Romanas kai kurių buvo sutiktas nepalankiai ir su pykčiu. Daugiau nei akivaizdu, kad pagrindinis romano veikėjas yra bent truputį autobiografiškas: pats Hailji studijavo Prancūzijoje ir ten įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Ko gero, šis kiek komplikuotas realybės ir fikcijos santykis ir sukėlė audringą korėjiečių reakciją.

Atrodo, kad būtent tikrovės ir įvairių jos simuliakrų deriniai yra ta tema, kuri filosofiškąjį rašytoją labai domina, mat ji dominuoja ir aptariamame psichologiniame detektyve „Parodymai“. Tai – neilgas romanas, kurį nesunkiai galima praryti per porą valandų, bet parašytas įdomia forma. Jame visą laiką girdimas tik vienas balsas, nėra aiškios pasakotojo figūros ar netgi tiesiogiai pasirodančių kitų veikėjų. Tiesa, jie veikia implicitiškai – ką jie sako, akivaizdžiai justi iš kalbėtojo replikų, atsakymų į klausimus, persakomų frazių, pakartojamų klausimų ir kt. Veiksmas prasideda lyg ir įprasta detektyvo schema: viešbutyje sulaikytas žmogus policijos komisariate kalbasi su tardytojais ir, žinoma, neigia nužudęs žmonos brolį. Iš tiesų pirmame romano trečdalyje viskas, išskyrus kelias truputį absurdiškas detales, atrodo skaidru: vyriškis, filosofijos profesorius, sulaikytas nekaltai, viešbutyje miega jo nėščia žmona, kurią jis labai myli. Komplikacijų padaugėja vėliau: paaiškėja, kad ta žmona mirusi prieš aštuonerius metus, o jis serga sunkia psichikos liga, tad žmoną tik įsivaizduoja – regi ją, girdi jos balsą ir kt. Nelaimėlis žmonos mirties faktą prisimena kaip ilgai trukusį košmarišką sapną, taigi yra beviltiškai susipainiojęs savo liguistos fantazijos tinkluose. Paaiškėja, kad visa tai, ką jis sakė policininkams iš pradžių, yra melas ar, veikiau, kliedesys: jis niekad nesutarė su uošviu, niekad negavo vedybų palaiminimo ir iš mirusios žmonos brolio, mat žmona buvo jo studentė, o jis jau susituokęs prieš tai; kad vargšas filosofas iš tiesų užmušęs žmonos brolį, mat šis, gydytojas psichiatras, kartais apsimesdavo tikįs ligonio svaičiojimais, o kartais bandydavo jam pasakyti, kad žmoną greta jis tik įsivaizduojantis. Kaip jau galima nujausti, nelaimingojo filosofo svarbiausia knyga buvo apie tikrovės ir vaizduotės ryšį. O kad viso to nepasirodytų per maža, pabaigoje lieka neaišku, ar... Na, bet šį neaiškumą paliksiu smalsiems skaitytojams.

Pats autorius prisipažino, kad „Parodymus“ rašė ilgai ir sunkiai. Nenuostabu, nes jame nusikaltimo tyrimas perkeliamas iš įprasto detektyvinio veiksmo, kuriame tyrėjas bando rekonstruoti įvykių grandinę, į vidinį vyksmą, kur įvykius suvokti ir rekonstruoti turi pats kaltinamasis. Tiesa, tenka pripažinti, kad bepročio mąstymas labai logiškas – jis viską geba pateisinti, išsisukti iš bet kokios situacijos, nelabai sutrinka net tada, kai detektyvai praneša, kad su žmona kalbėjęsis iš tinklo išjungtu telefono aparatu. Skaitant sunku nesistebėti, kaip jis nepasiklysta savo melų, įsivaizdavimų ir fantomų grandinėje – gal dėl to, kad, kaip pats keliskart giriasi, esąs universiteto profesorius, todėl įpratęs kalbėti tiksliai. Iš tiesų intrigą į priekį stumia natūralus klausimas: „O kaip ten iš tikrųjų buvo?“ Bėda ta, kad jokios tikrovės ar tikrumo pojūčio romane ir būti negali. Žavus paradoksas.

Tad šis nesunkiai skaitomas, bet specifiškas romanas gali praskaidrinti kelias valandas, priversti postmoderniai (sakyčiau – truputį prancūziška maniera) pamąstyti apie realybės ir fikcijos santykį, mums prieinamo pasaulio diskursyvumą ir reikšmių nepastovumą, percepcijos ribotumą. Tai nėra sudėtinga ar filosofinė knyga, netgi negalėčiau jos pavadinti filosofiniu romanu – pernelyg viskas nuspėjama ir net kiek šabloniška. Tačiau skaitymo malonumą knyga garantuotai suteiks: vertimas atrodo neblogas, sklandus, kalba nekliūva už dantų. Labai rekomenduojamas nebanaliam vasaros vakarui skaitinys.

Timo K. Mukka „Balandis ir aguona“

Iš Laplandijos kilęs suomių rašytojas T. K. Mukka paliko net devynis romanus ir dar geroką pluoštą eilių, nors gyveno tik 28 metus. Nuo vaikystės silpnos sveikatos jaunuolis bandė studijuoti tapybą, bet po metų studijas metė. Pirmuosius bandymus rašyti leidėjai atmetė, tad jam visą gyvenimą buvo likusi abejonė, ar jis išvis pajėgus būti rašytoju. Tačiau, nepaisant visų sunkumų, T. K. Mukka suomių literatūroje paliko gilų pėdsaką. Jis dažnai vadinamas „jusliuoju romantiku“, mat jo poetinė proza, pilna aistrų, seksualumo ir kūniško bei dvasinio jautrumo, nuspalvinta atšiauraus Laplandijos peizažo spalvomis bei kupina neįprastų, individualistiškų, niūrokų, destruktyvių personažų atrodo lyg atklydusi iš romantizmo laikų. Romantinį primena žmonių vidinio gyvenimo ir peizažo atitikmuo: poliarinė dykuma, pilna spintos dydžio akmenų, viešpatauja ir kuriamų personažų viduje: jie vieniši, svetimi sau ir aplinkai, niūrūs, pernelyg aistringi ir kiek bevaliai.

„Balandis ir aguona“ varijuoja suomių tautosakos pamėgstą motyvą, kur balandis – moteriška figūra, o aguona – vyriška. Čia pasakojama be galo aistringa ir gerokai tragiška meilės istorija: keliautojas, girtuoklis, nenuorama, į autodestrukciją linkęs Pietis Kolstriomas atsitiktinai susitinka penkiolikmetę Darją ir ją beprotiškai įsimyli. Jų meilė akivaizdžiai pasmerkta nuo pat pradžių: romanas pradedamas nuo mirusią Darją ant rankų glostančio Piečio vaizdo. Taigi intriga čia slypi rekonstruojamuose personažų santykiuose. T. K. Mukka nekart buvo kritikuotas dėl antiestetiškų sekso scenų, brutalumo. Iš tiesų „Balandis ir aguona“ nekalba apie vertybių atgavimą, greičiau fiksuoja jų nyksmą – žmonių primityvumą, žiaurumą, užsispyrimą, negebėjimą valdyti aistrų. Tačiau kalba, kurią bent iš pirmo žvilgsnio gražiai perteikė vertėja Urtė Liepuoniūtė, labai graži, suvaldyta, tirštai metaforiška. Nors nemėgstu apibendrinimų ir paviršutiniškų lyginimų, sunku nepavadinti „Balandžio ir aguonos“ suomiškąja „Tūla“. Kad ir šis epizodas: „Savo vaizduotėje uždegėm žvakutes šviesią pavasario naktį, apgraibomis girti ėjom į kažkokius kambarius ir nešėmės pražydusį gluosnį, ant kurio šakų pakabinom dvi pavasario kriaušes ir vieną obuolį, o iš pranešimo apie nesumokėtus vekselius iškarpėm paukštį, kurį pakabinom gluosnio viršūnėje. Ir nurimome.“ (p. 69). Tad ši knyga, rodanti šiaurietišką vasarą Laplandijoje ir žiemą žmonių širdyse, rekomenduojama pasiilgusiems savito prozos balso, šiaurietiško niūraus grožio ir sąlygiškai paprasto siužeto.